Джон Ирвинг - Laisvę lokiams! [calibre]

– Ta pati mergina, Zigi.

– Oho, kokia gražuolė, – tarė jis.

Tačiau mergina nesustodama ėjo tolyn.

– Ei! – sušukau. – Gal pavėžėti?

– Pavėžėti? – nustebo Zigis. – Trise mūsų motociklu?

– Kur keliaujat? – sušukau. Dabar jau aš turėjau atsistoti visu ūgiu, kad ją matyčiau.

– Grafai, ji pabėgo iš namų. Ne pora ji mums.

Mergina vos vos pasisuko mūsų pusėn, vis dar prisidengdama kojas skalbinių maišeliu.

– Kur keliaujate? – paklausiau.

– Gavau naują darbą Vaidhofene, – atsakė ji. – Ir einu pas naujus šeimininkus.

– O ką jūs lig šiol darėt? – paklausė Zigis.

– Slaugiau tetą Šv. Leonarde, – atsakė ji. – Vaidhofene gyvena kita teta, Gasthof’o savininkė. Gausiu algą ir turėsiu atskirą kambarį.

– Ar pirmoji teta pasimirė?

– Mes kaip tik važiuojam į Vaidhofeną.

– Grafai, juk mes ką tik taisėmės nusnausti po pietų.

Tačiau mergina jau pasuko mūsų link. Priėjo tebeglausdama maišelį prie kojų, nuleidusi galvą – slėpdama akis po blakstienomis, plaukų šešėlyje. Jos veidas tarytum švietė auksine plaukų spalva. Ji dirstelėjo į motociklą.

– Man čia nebus vietos, – tarė. – Kur aš atsisėsiu?

– Tarp mudviejų, – atsakiau.

– O kas vairuoja? – paklausė ji.

– Aš, – atsakė Zigis. – O Grafas teiksis maloniai tamstą prilaikyti.

– Gali užsidėti mano šalmą, – pasiūliau.

– Tikrai? – apsidžiaugė ji. – Ar tu nepyksi?

– Tik turėsi paleisti kasą, – tarė Zigis. – Ar ne, Grafai?

Tačiau aš paprašiau, kad jis kuo greičiau surinktų visus virtuvės rykus; keptuvę mes atšaldėme įkišę į upelį. Mergina prisirišo maišelį iš priekio prie juosmens, kad nereiktų jo laikyti rankomis.

– O gal man geriau pasidėti jį ant kelių? – paklausė ji.

– Žinoma, žinoma, – pritariau aš.

O Zigis dūrė man į pilvą keptuvės rankena.

– Ji dar visai vaikas ir tokia sudžiūvusi, Grafai. Nepasakyčiau, kad tavęs lauktų šaunus pasijodinėjimas.

– Et, liaukis, Zigi, – sukuždėjau aš. – Liaukis, geriau patylėk.

– Likimas laukia, – sumurmėjo jis. – Didysis Loky, Grįžulo Ratai, kaip jūs galite laukti!

Ko mes visi laukėme

– Dar niekad nesu taip važinėjusis, – tarė ji.

Kai ji atsisėdo užpakaly Zigio, aš įsispraudžiau užpakaly jos, taip įtaisęs kuprinę ant užpakalinio sparno, kad galėčiau šiek tiek atsilošti.

– Manęs nereikia laikyti, – tarė ji. – Aš ir pati tvirtai laikausi.

Piestu pastatęs motociklą, Zigis iššovė iš sodą supančio griovio: priešakinis ratas pakilo į viršų, paskiau vėl gražiai nusileido ant žemės, tarytum švelniai pasibučiavo su keliu. Užpakalinis ratas išriedėjo iš purios dirvos.

– Laikyk, – tarė mergina; ji loštelėjo, ir jos kasa nusviro man ant kelių. Aš apžergiau jai klubus ir prispaudžiau prie sėdynės. – Stipriau, – pridūrė ji. – Dabar gerai.

Mes nurūkome pakalnėn išvažinėtu, tamsiai rudu it diržas skustuvui galąsti keliu su staigiais posūkiais. Medžiai atrodė sukumpę, lyg dangaus prilenkti prie žemės, bet dar labiau susikūprinę buvome mes – sulig kiekvienu posūkiu palinkdavome į priekį ir nė nespėdavome atsitiesti, kai pasirodydavo naujas posūkis.

– Laikyk! – sušuko mergina. – Tvirčiau!

Tačiau aš neturėjau kur įsispirti; mergina sėdėjo įsirėmusi savo sandalais į mano paminas, ir man teko pakelti kojas, kad nenusideginčiau į išmetamųjų dujų vamzdžius. Apkabinau ją per liemenį, nykščius įrėmęs jai į stuburą.

– Dabar geriau, – tarė ji. – Labai gerai.

Vėjas plaikstė jos kasą, pūkuotu galu kutendamas man smakrą, tačiau visa kasa, plati ir sunki raudonojo aukso spalvos kasa, panaši į taurę vyno, išsipešusi iš po šalmo, gulė man ant krūtinės. Dar labiau palinkęs į priekį, krūtine prisiglaudžiau prie kasos, o mergina dar tvirčiau prisiglaudė prie Zigio.

Ak, mergele! – dingtelėjo man mintis. – Kokie mieli tavo stangrūs kulkšnių raiščiai!

Sijono vėjas negalėjo užversti: ant kelių gulėjo maišelis, o iš šonų mergina prilaikė jį alkūnėmis prispaudusi prie klubų; rankas buvo susikišusi į įžymiąją užpakalinę Zigio striukės kišenę, tarytum į movą, kad nesužvarbtų.

Jos plaukai kvepėjo gardžiau nei šviežiai nupjautas šienas, saldžiau nei medus, varvantis iš korių.

Mes sklandžiai ėmėme posūkius, taškydami į šalis prie ratų prilipusius purvo gurvuolius.

– Po velnių! – sušuko Zigis. – Mūsų motociklas perkrautas, per daug neša į priekį.

– Tu atbulai užsidėjai šalmą, – pakuždėjau jai į ausį, tokią švelnią, kad ji kuteno man nosį.

– Nesvarbu, – atsakė ji. – Laikyk mane.

Dirstelėjęs iš šono, pastebėjau, kad šalmas jai užsmukęs ant akių ir nuslinkęs beveik ant paties pakaušio; dirželį ji buvo sukandusi dantimis, todėl kalbėjo neaiškiai tardama žodžius.

– Štai ir Ibsas, – sušuko ji, ir pašlaitėje už sodo pastebėjau platų vandens ruožą, tamsų kaip nafta eglių paunksnėje.

Artimiausiame posūkyje mes vėl pamatėme upę, tik dabar ji šniokštė per slenksčius. Ten, kur putojo per slenksčius juodas srautas – virte virdamas ir mušdamas balkšvais kunkulais, – prasidėjo miestelis, krūva pilkšvo akmens namų rūdžių spalvos stogais. Virš bokštų plaikstėsi kantono vėliavos, pakrantėje dunksojo įtvirtinimų siena su žvalgos langeliais ir šaudymo angomis, virš gatves kertančių kanalų ir pratakų kyšojo akmeniniai arkiniai tiltai ir siūbuojantys mediniai lieptai. Margavo daržai, sodai, blankių, lyg dirbtinių atspalvių miesto gėlių turgūs.

Tačiau Zigis pernelyg užsižiūrėjo: posūkyje užlėkė ant šlaito, ir motociklas bloškėsi į kelio vidurį.

– Po velnių! – nusikeikė jis. – Po velnių, po velnių!

Mano sėdmuo nuslydo ant purvasaugio; aš pasvirau atgal, mano vargšėms kojoms nebeliko vietos.

Tad mano pirštai atsigniaužė, aš paleidau jos liemenį ir kyštelėjau rankas po maišeliu jai į tarprietį.

– Kaip tu drįsti! – suriko ji.

Ir jos alkūnės staigiai pakilo aukštyn lyg pabaidytos jerubės sparnai, trenkdamos man per rankas; jos sijonas užsivertė iki pat šlaunų. Vos spėjau pamatyti jos standžią, apvalią kulšį, ir mano antras sėdmuo irgi šleptelėjo ant purvasaugio; aš įstrigau tarp sėdynės ir kuprinės, neturėdamas kur įsiremti vargšėmis kojomis ir bejėgiškai slysdamas žemyn. Nuo mano svorio įlinko purvasaugis, ir pajutau, kaip nuo rato trinties man kaista užpakalis. Nuslydau dar žemiau. Tuomet kaire koja per blauzdos vidurį prisiliečiau prie išmetamojo vamzdžio, ir man nebeliko kitos išeities, kaip laikytis apsižergus motociklą.

Tad mano blauzdos prikepė prie išmetamųjų vamzdžių nelyginant kiauliena prie kepimo grotelių.

– Ei, jis dega! – sušuko mergina.

– Ar tikrai degi, Grafai? – paklausė Zigis. – Viešpatie, o aš maniau, kad įsijungė stabdžiai!

Savaime suprantama, jis negalėjo staiga sustabdyti, važiuodamas šlaitu per žvyro košę; iš pradžių reikėjo nusileisti nuo sankasos. Zigis nuvarė tiesiai į sodo griovį, paskiau nukėlė mane – per kuprinę – nuo motociklo, nors buvau tiesiog prikepęs prie išmetamųjų vamzdžių, ir jam teko mane plėšte atplėšti.

– Oho, matyt, gausime sudrėkinti tavo kelnes, kitaip jų nenumausime! – sušuko jis.

– Oi! – sudejavau. – Ojojoi!

– Uždaryk srėbtuvę, Grafai, – įsakė jis, – kitaip visai neteksi orumo!

Užgniaužiau aimanas, kurios veržte veržėsi man iš gerklės, sukandau dantis, ir jos nusileido žemyn į blauzdas, mano vargšes blauzdas, gličias, purvais aptaškytas blauzdas, iš pažiūros greičiau susilydžiusias nei apsvilusias.