Джон Ирвинг - Laisvę lokiams! [calibre]

– Oi, tik neliesk jų! – sušuko mergina. – Oi, kaip tu atrodai!

O kaip ji atrodė su užsmukusiu ant akių šalmu, ir mintyse tariau sau: „Kaip gera būtų tave prilupti ir pakarti už sumautos kasos!“

– Oi! – sušuko ji. – Kai puolei mane grabinėti, nė nemaniau, kad tu krinti!

– Viešpatie! – sušuko Zigis. – Kaip jis dvokia!

– Atsikrušk! – surikau.

– Mums reikėtų jį pamerkti į vonią, – tarė Zigis.

– Pas mano tetą, – pasiūlė mergina. – Gasthof’e yra aibė vonių.

– Tai va, Grafai, tau bus ne pro šalį pamirkti. Girdėjai? Aibė vonių!

– Na, užkelk jį ant motociklo, – tarė mergina. – Aš parodysiu kelią.

Ak, nejau nuo vėjo taip gelia – ledo ant mano nudegimų! Apkabinau merginą, ji pakišo ranką po manimi ir priglaudė mane prie savęs. Tačiau man iš esybės gelmių veržėsi siaubingos aimanos – mane reikėjo užčiaupti, tad įsikniaubiau jai į kaklą, kad galėčiau tyliai pasimėgauti palaima.

– Kuo tu vardu? – paklausė ji, vis dar įsikandusi šalmo dirželį, ir jos kaklą po mano lūpomis išpylė raudonis.

– Nekalbink jo! – sušuko Zigis. – Jis vardu Grafas.

– O aš – Galena, – sukuždėjo mergina. – Galena.

Gallen von St. Leonhard? – sukuždėjau mintyse, įsikniaubęs jai į kaklą.

Tad trise, iš kurių vienas buvo sužeistas, nukriokėme savo žvėrimi per miestą, aidžiai tratėdami po arkų skliautais, dundėdami dengtu tiltu.

– Antai tavo slenksčiai, Grafai, – tarė Zigis. – Ibso slenksčiai.

Tačiau aš jau sliuogiau lūpomis kaklu, bučiniams ieškodamas kitos vietos. Iš saulėkaitos nėrėme į unksmę, iš pradžių karštas, paskiau vėsus vėjelis nelyginant dumplėmis pūstelėjo man į degančias kojas. Iš esybės gelmių man veržėsi aimanų choras.

– Labai tave užjaučiu, – tarė Galena. – Aš tave slaugysiu.

Tačiau aš nesugebėjau suspausti jos taip stipriai, kad nustotų tvoskėti kojos, ir užsimerkęs mėgavausi jos puriais, taurės pavidalu išsiskleidusiais plaukais, kutenančiais man akis.

– Čia! – sušuko ji. – Štai čia!

Apačioje miglojo grindinys; man dingojos, kad mes sklendžiame pakilę aukštai aukštai į orą. Po manimi bėgo lokiai, pūsdami į žarijas, kažkokio šėtono užmestas man ant blauzdų.

– Juk tai pilis! – sušuko Zigis. – Ne Gasthof’as , o tikra pilis!

Manęs tai nė kiek nenustebino. Jeigu mane slaugo Gallen von St. Leonhard, – vadinasi, nėra ko stebėtis, kad ji gyvena pilyje.

– Taip, – pritarė Galena. – Kadaise tai buvo pilis.

– Ir tebėra! – sušuko Zigis, tačiau jo balsas, lokių tapsėjimo slopinamas, skambėjo lyg už toliausių tolių. Ir, sėdėdamas kažkur už keturiasdešimties motociklų sėdynių, pridūrė: – Pilis visada esti pilis.

Į pat pabaigą prieš akis sumirgėjo mažyčiai forsitijų žiedlapių bumerangai, kuriais buvo nubertas kelias: jie sūkuriavo kaip konfeti mums iš paskos, pakliuvę į siaubingą mūsų išmetamųjų dujų verpetą.

Užsimerkiau svaigdamas nuo mielų Galenos plaukų kvapo.

Slaugomas

– Ką gi, – tarė Zigis, – mums pasisekė, kad mūsų Grafas apalpo, kitaip būtų paleidęs gerklę, kai moviau jam kelnes.

– Labai atsargiai numovei, ar ne? – paklausė Galena.

– Žinoma, mergele, – atsakė jis, – paguldžiau jį į vonią su kelnėmis ir viską dariau po vandeniu, – kalbėjo jis toliau. – Paskiau išleidau vandenį ir palikau jį gulintį vonioje.

Tačiau man atrodė , kad tebeguliu po vandeniu, ir aš nieko nemačiau. Aplink stūksojo aukštos, kietos sienos, o kojos grimzdėjo dumble.

– Gelbėkit! – sukuždėjau, tačiau nė menkiausias spindulėlis neprasismelkė į mano tamsą.

O Zigis kalbėjo toliau:

– Paskiau ištepiau rankšluosčius tavo tetos tepalu ir suvysčiau jį kaip Jėzusėlį.

– O kur jis dabar? – paklausė Galena.

– O kur aš esu dabar? – subaubiau aš.

– Vonioje! – suriko Zigis, ir, atsidarius durims, mane apžilpino akinanti šviesa; apsižiūrėjau nuleidęs akis, išvydau, kad nuo kulnų iki pat pilvo esu suvystytas į rankšluosčius.

– Miega liežuvį padėjęs, – tarė Zigis.

– Ar ne per aukštai jį suvystei? – paklausė Galena.

– Maniau, kad norėsi į jį žvilgtelėti, – tarė Zigis. – Be to, suvystyti jį į rankšluosčius kur kas lengviau nei aprengti.

Jų galvos kyšojo virš vonios krašto, bet viskas atrodė nei šiaip, nei taip – lyg jie būtų klūpoję ant grindų, nes smakrais vos siekė vonios kraštą.

– Stokitės! – surikau. – Ką jūs ten darote ant grindų?

– Viešpatie! – atsiduso Galena.

– Iš proto išsikraustė, – tarė jai Zigis.

Tikriausiai vonioje vaidenasi, pagalvojau. Tačiau balsu paprašiau:

– Ištraukite mane, tik atsargiai!

– Viešpatie, Grafai, – atsiduso Zigis ir tarė Galenai: – Jam protas pasimaišė. Tegu išsimiega.

Pamačiau, kaip jų šešėliai susilenkė dvilinki ir pasisuko lyg vyriais pritvirtinti prie lubų, paskiau pajudėjo įstrižai durų link, tolydžio ilgėdami ir išsikreipdami.

– Viešpatie! – sušukau.

– Tebūnie pašlovintas Jo vardas! – pridūrė Zigis, ir jie paliko mane tamsybėse.

Tiesą pasakius, tamsa manęs per daug negąsdino; lyžtelėjęs vonios sieneles, įsitikinau, kad jos lygios ir vėsios, galėjau rankomis įsitverti į kraštus ir pasikėlęs eiti kur širdis geidžia, nors ir užsimerkęs.

Man pašėlusiai bečiuožinėjant vonios dugnu, vėl nušvito durų ketvirtainis, ir šešėlis, nutįsęs per visą sieną iki pat lubų, nušoko nuo vyrių, sumažėjo ir, prieš pat užgęstant durų šviesai, nelyginant klystžvakė liuoktelėjo ant kitos sienos.

– Aš tave matau, – tariau, pats nesuvokdamas, į ką kreipiuosi. – Aš žinau, kad tu esi čia, velniai rautų!

– Nusiramink, Grafai, – tarė Galena.

– Gerai, – atsakiau įsiklausydamas, kaip ji eina artyn: atrodė, kad jos balsas sklinda iš po vonios. Staiga pajutau, kaip jos šilkinė palaidinukė supleveno virš vonios krašto prie pat mano rankos. – Sveika, Galena, – tariau.

– Kaip jautiesi, Grafai?

– Aš tavęs nematau, – atsakiau.

– Ne bėda, – tarė ji. – Aš atėjau žaizdų pertverti kaip reikiant.

– Et, ir Zigis gali sutvarstyti.

– Jis per stipriai tave suvystė.

– Nieko baisaus, – atsakiau.

– Vargu bau. Va nuvyniosiu visus tuos senus rankšluosčius ir aptversiu tikrais tvarsčiais.

– Kaip gerai, kad tu čia dirbi, – tariau, ir jos kasos galas brūkštelėjo man per krūtinę.

– Cit! – tarė ji.

– Galena, kodėl tu toli apačioje?

– Aš virš tavęs, kvailiuk, – tarė ji.

– Tikriausiai vonia labai gili.

– Ji užkelta ant pastovo, todėl taip atrodo, – atsakė ji.

Tuomet pajutau, kaip jos rankos liečia man krūtinę ir sliuogia šlaunimis.

– Išriesk nugarą, Grafai.

Ji nuvyniojo rankšluostį, beveik manęs neliesdama.

– Dar sykį, – paliepė ji, ir aš vėl išriečiau nugarą.

Dabar pasijutau nuogas iki kelių šaltoje vonioje. Kai ji pasilenkusi siektelėjo mano kojos pirštų, jos kasa nusviro man ant pilvo.

– Tavo plaukai kutena, – tariau.

– Kur?

– Kutena, – pakartojau, abiem rankomis griebdamas kasą. Perbraukiau ja sau per krūtinę, ir ji ištraukė kasą man iš rankų.

– Liaukis, Grafai.

– Parodyk man pakaušį, – paprašiau.

Ji nuvyniojo rankšluosčius nuo blauzdų, o kai priėjo tą vietą, kur jie buvo prikepę prie nudegtų plotų, ėmė atsargiai juos plėšti: jie buvo sulipę ir suragėję.