Джон Ирвинг - Laisvę lokiams! [calibre]

– Kas ten? – paklausė Galena.

– Zigis mankštinasi.

Betgi ne, jis darė kažką kita. Įsikibęs į lango grotas, jis pasitempė aukštyn, tarytum stengdamasis prasisprausti pro jas ir išlįsti į kiemą – nelyginant koks naktinis žvėrelis, bandantis savo narvo tvirtumą.

– Jis nesimankština! – paprieštaravo Galena.

– Jis lavina raumenis, – atsakiau.

Aš skubiai pavedėjau ją po kitu langu; prie baisingų pilies vartų netikėtai pakštelėjau jai į lūpas.

– Mums reikėtų pasisaugoti tavo tetulės, – sukuždėjau ir pirmas nėriau į pilį.

Gal futbolininkai netikėtai susidomėjo, kas vyksta? Gal jų akys sužibo pirmą kartą nuo tos dienos, kai kažkas juos įamžino, įrėmino ir pakabino ant sienos?

Tačiau pro mūsų kambario durų apačią nesismelkė nė menkiausias spindulėlis, ir aš stabtelėjęs koridoriuje suklusau – buvo girdėti tik apsimestinis mano bičiulio Zigio knarkimas.

Pranašystės ištrauka

Ar keliausi su manimi?

Sibaritų kalėjime

Vis dar jauku ir sotu.

Ar visada būsi

Lengvas meilikautojų laimikis?

Ar niekada nepripažinsi,

Kad garbinti dera

Tauresnius siekius?

Ar keliausi su manimi?

Kol sibaritai miega,

Mes išvaduosime jų kalinius.

– Tu ne poetas, o miegalius, – pareiškiau aš. – Man regis, tau svarbiau paknarkti.

– Ar tave, Grafai, perkūnija pažadino?

– Aš perskaičiau tavo eilėraštį, žaibams šviečiant.

– Aha, – atsiliepė jis. – Tau kelią šviečia žaibų tiesa.

– Ar tu juos prišaukei? – paklausiau.

– Aš atlikau savo apeigas, – atsakė jis.

– Pro langą, Zigi? Pakibęs ant grotų? Prišaukei aikštingus žaibus?

– Ne iš karto, – atsakė jis. – Iš pradžių aš spoksojau, ir tiek, o paskiau, nakčiai nusileidus, apsireiškusi senutė Lemtis atvėrė man akis.

– Ar girdi, Zigi, kaip artėja lietus? Ir jį tu prišaukei?

– Aš čia niekuo dėtas, Grafai. Lietus – tiesiog nesusipratimas. Ir visa tai, kas mums atsitiko kelionėje, Grafai, nesusipratimas, kurio nevalia nepaisyti.

– Aš irgi norėčiau sutikti Lemtį, – tariau. – Būtų pravartu su ja susipažinti.

– Ar jau išdulkinai ją, Grafai?

– Ne, – atsakiau.

– Tau tiesiog sąžinė neleido atimti jai skaistybės, – tarė jis.

– Kada mes išvykstame, Zigi?

– Aha, atsisveikinimo ašaros! Kada turėsi jėgų nešti muilą?

– Atsiknisk tu nuo manęs, Zigi! O dabar norėčiau numigti.

– Aha, Grafas norėtų numigti! – sukliegė jis ir atsisėdo lovoje, atsirėmęs į priegalvį. – Na ir miegok, – pridūrė.

– Pats miegok, – atrėžiau.

– Kaip ugnikalnis, Grafai. Tavo bičas Zigis miega kriokdamas kaip ugnikalnis.

– Man nusišvilpt į tai, kaip tu miegi, – atrėmiau.

– Na, žinoma, tau, Grafai, nusišvilpt, – tarė Zigis. – Tau nusišvilpt, senas kuine!

– O Viešpatie! – sušukau.

– Jis vonios kambaryje, Grafai, – tarė Zigis. – Ruošia mums staigmeną rytdienai.

Ką Viešpats ruošė vonios kambaryje

Mūsų kambaryje pasidarė šviesu gana anksti, nors lauke pylė kaip iš kibiro; girdėjau, kaip sunkūs lašai barbena į motociklo išmetamuosius vamzdžius. Pasirėmęs ant alkūnių, pažiūrėjau pro grotuotą langą: šlapi grindinio akmenys atrodė kaip kiaušiniai; tetulė Trat jau laukė atvažiuojant pienininko. Tarytum išlindusi į kiemą iš po pilies, ji rideno du tuščius pieno bidonus, paspirdama juos šliurpsinčių kaliošų galais. Iš po dukslaus lietpalčio kyšojo išsipešęs jos rausvo chalato kraštas; plaukų tinklelis buvo užsmukęs ant akių, todėl kakta atrodė kaip koks bumbulas, išžvejotas iš jūros. Tarp klumpių ir chalato apačios bolavo lyg nukapotos blauzdos, balsvos it lašiniai.

Pastačiusi pieno bidonus ant grindinio prieš pat pilies duris, per kiemą ji nuturseno prie vartų ir atrakino juos pienininkui. Tačiau pienininkas nesirodė; tetulė Trat dirstelėjo į vieną gatvės pusę, į kitą ir, palikusi vartus atvirus, nušlepsėjo atgal į pilį, plevėsuodama šlapiais chalato padurkais.

Dabar lietus barbeno į pieno bidonus: garsas atrodė kur kas duslesnis nei barbenant į motociklo vamzdžius.

Netikėtai, lyg pašėlęs vėjo šuoras, įbrazdėjo pienininkas.

Išvydau, kaip tarpuvartėje išdygo bukasnukis arklys sulig kiekvienu judesiu ir išklerusio vežimo kryptelėjimu liumpsinčiais akidangčiais, virš įlinkusios nugaros tolydžio kylančiu grąžulu, sunkių odinių pakinktų tempiamas į šoną, prie kampo, kurį jis nevykusiai bandė lenkti. Paskiau išvydau, kaip vežėjas, įtempęs vadžias, stengiasi suvaldyti žąslais įžabotą arklį; kaip vežimas lengvai įrieda į kiemą įkandin arklio, stumdamas jį grąžulu ir permesdamas visą svorį ant vienos sturplio pusės – panašiai atsitiktų, jei raitelis, nušokęs nuo šuoliuojančio žirgo, pakibtų nepaleisdamas pavadžio: būtų ne ką lengvesnis už arklį.

– Vajėzau! – sušuko vežėjas.

Dviratis vežimas persikreipė, tekiniai užsikirto ir nustojo suktis.

Arklys laukė, kol visos keturios kojos įsirems į žemę ir vežimas pariedės iš paskos. O aš laukiau, kol tas mulkis vežėjas liausis tempęs vadžias, taip užversdamas bėdinam arkliui galvą, kad šis galėjo matyti nebent forsitijų krūmų viršūnes, tik ne savo kanopas, slystančias šlapiu, lyg kiaušiniais grįstu kiemo grindiniu.

Arklys virto ant šono, grąžulas, nusliuogęs nugara, trenkė jam per ausį, dviratis vežimas įsirėmė į sturplį. Standžiu šonu būbtelėjęs ant grindinio, arklys sunkiai sušnopavo.

Nušokęs nuo pasėsto, bukagalvis vežėjas puolė arkliui ant sprando, ir šiaip jau prislėgtam odinių pavalkų su žvangančiais geležiniais žiedais. Siaubingai griaudėdami, pieno bidonai nusirito į vežimo kraštą. Plėškė nuslydo, užversdama uodegą, suplevėsavusią it vėliava.

– Kas per velniava? – sušuko Zigis.

Apžergęs arkliui sprandą, pienininkas strykčiojo nelyginant iš seno čiužinio išsprūdusi spyruoklė.

– Dievulėli! Mano arklys! – subliovė jis.

– Viešpatie, Grafai! – sušuko Zigis. – Kas ten vyksta?

Griebęs tysančiam arkliui už ausų, pienininkas užvertė jo galvą ir ėmė purtyti raudodamas:

– Vajėzau! Mano arklys!

Paskiau trenkė arklio galvą į grindinio akmenis, patempė už ausų aukštyn ir vėl bloškė ant žemės, užguldamas ant jos visu svoriu. Lietui pliaupiant, arklys įniko maskatuoti priešakinėmis kojomis.

Visi pieno bidonai atsivožė – atrodė, lyg būtų išsikišę šlapi apvalūs veidai. Trypčiodama prie didžiųjų durų, tetulė Trat bandė įsispirti į kaliošus. Paskiau taku nušlepsėjo kreivomis kojomis prie pienininko.

– Ei, kas čia tau atsitiko? – sušuko ji.

Vis dar apžergęs arkliui sprandą ir nutvėręs už ausų, pienininkas bandė smakru prilenkti jam galvą. Dabar jis veikė sumaniau: davė arkliui ramybę, tikėdamasis, kad šis pats atsistos, tik dar stipriau įsikibo į ausis nelyginant į kokias rankenas. Tai buvo savotiškas svertas: jis galėjo primygti arklį taip staigiai, kad šis – apsiputojęs, sukandęs žąslus – pakeltų galvą ir vėl trinktelėtų į akmenis, drebėdamas ir stengdamasis pašokti ant kojų.

– Grafai, kad tu sudegtum! Gal tu gali man paaiškinti, kas čia vyksta? – sušuko Zigis ir, apsigaubęs daigstyta atlasine antklode, nušokavo prie lango.

Dabar arklys visai pasiuto; pienininkas, priešingai, atrodė siaubingai ramus. Vežimas su pieno bidonais užvažiavo arkliui ant sturplio, ir grąžulas užsivertė jam virš nugaros – tarytum įtempta lanko styga. Kai tik arklys nustodavo spardytis, grąžulas atšokdavo ir grėsmingai išsilenkdavo nelyginant fantastiškas nugarkaulis.