Джон Ирвинг - Laisvę lokiams! [calibre]

Здесь есть возможность читать онлайн «Джон Ирвинг - Laisvę lokiams! [calibre]» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Alma littera, Жанр: Современная проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Laisvę lokiams! [calibre]: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Laisvę lokiams! [calibre]»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

1967-ieji... Du Vienos studentai, Grafas ir keistuolis motociklų mechanikas bei filosofas Zigis, meta egzaminus ir susikombinavę motociklą leidžiasi į kelionę po Austriją. Jų galvose – didingas planas – „Didysis žvėrių išlaisvinimas iš zoologijos sodo“.
Trankydamiesi po Austrijos kalnus ir slėnius, draugužiai sutinka merginų ir keistų gyvūnų, psichopatų ir filantropų, susiduria su nuožmia realybe ir neįtikėtinomis fantazijomis. Ir nė nenutuokia, kad jų didįjį planą ištiks labai netikėta atomazga....

Laisvę lokiams! [calibre] — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Laisvę lokiams! [calibre]», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Herr Bürgermeister, – didžiai nusivylęs tarė rausvasis dručkis, – aš nesuprantu, kodėl mes negalime tiesiog išlaužti durų?

Tačiau burmistras stebėjo antrąjį policininką, per kiemą vedantį pienininką prie pilies durų.

– Ir vėl girtas, Jozefai Kioleri? – pagraudeno burmistras. – Pridarai bėdos, muši arklį?

Pienininkas buvo taip išsivoliojęs purvyne, kad iš pirmo žvilgsnio ant sprando nebuvo matyti garsiosios mėlynės. Tačiau burmistras, priėjęs arčiau, atidžiai jį apžiūrėjo.

– Gavai šiokią tokią pamoką, ar ne? – tarė, durdamas pirštu į rumbą, ir pienininkas susigūžė, lyg vėžlys įtraukdamas galvą į pečius. – Gal truputį per griežtą, – pridūrė burmistras.

– Ir visas mano pienas nuėjo perniek, – nusiskundė tetulė Trot.

– Ką gi, Jozefai, tau teks atvežti dar vieną bidoną, – tarė burmistras.

Pienininkas pabandė linktelėti, tačiau tik kaukštelėjo dantimis ir mėšlungiškai susiraukė.

– Jis ne viso proto, – tariau burmistrui.

– Jam sukandžiotas sprandas, sukandžiotas kone iki pat kraujų, – atsikirto burmistras, – taip bjauriai sukandžiotas, kad liko mėlynė, didumo sulig mano kumščiu! Tai kas gi ne viso proto? Kas laksto nuogas po kiemą? Kas jodo žmogų? Kandžioja žmogų? Ir žaidžia vonioje, vidury dienos užsirakinęs vonios kambaryje? Ekshibicionistas ir sadomazochistas! – suriaumojo burmistras.

– Dar blogiau! – pridūrė tetulė Trat. – Iškrypėlis!

– Atsuktuvą! – subliovė rausvasis dručkis. – Paimkit atsuktuvą ir atplėškit vonios kambario duris! Jeigu būtumėte laiku paleidusi šunis, nieko panašaus nebūtų atsitikę.

Aukštai ant laiptų pasirodė policininkas – jis stovėjo taip stipriai suglaudęs batų galus, jog, rodės, tuoj ims ir nusiris žemyn.

– Jis tebėra ten, – pranešė policininkas. – Man padainavo dainą.

– Ką radai? – paklausė burmistras.

– Druskinių, – atsakė policininkas.

– Druskinių? – perklausė burmistras: jo balsas nugriaudėjo taip, lyg perkūnas būtų nusiritęs tuščiavidurėmis čerpėmis dengtu pilies stogu.

– Keturiolika, – tarė policininkas. – Keturiolika druskinių.

– Dieve mano! – sušuko burmistras. – Iškrypėlis, kaip dukart du keturi!

Paieška

Kas vyksta? Ak, tie trikdžiai! Štai kas atsitinka, kai apsistoji kur nors ilgesniam laikui, ir tave spėja pasivyti kvaila tikrovė. Klausykis, Grafai, ilgai neužgaišime.

Mano tėvas Vratnas, Vratnas Javotnikas, gimęs Jesenicėje prieš motociklams atsirandant toje Jugoslavijos dalyje, persikėlė į Slovėngradecą ir pakliuvo pas vokiečius, su motociklais išdarinėjusius tokius dalykus, kokių anksčiau niekas ten nebuvo regėjęs, paskiau drauge su jais nudundėjo į Mariborą, o iš ten geras kelias jį nuvedė kitapus sienos, tiesiai į Austriją. Vienui vieną, nes buvo jis suktas vaikinas.

Jaunasis Vratnas riedėjo tankų įvažinėtu keliu į Vieną, kur gražiai ir stojiškai badavo mama, laukdama, kada įklius į spąstus tokiam sukčiui kaip jis, nors, be abejo, ir nesitikėjo, kad jai teks išnešioti tokį motociklininką kaip aš.

Kartą, srėbdamas sriubą, jaunasis Vratnas man pareiškė: „Dabar vis sunkiau įsigyti tai, kas tau dera ir kas vienaip ar kitaip neatkartoja to, kas jau atgyveno savo laiką ir tau nepriklauso ir niekada nepriklausys. Ir joks daiktas niekada tau nesuteiks laimės.“ Taip, pasak žmonių, ir pareiškė vargšelis.

Ak, mano tėvas buvo jausmingas švilpis, tikras bėdų magnetas, kaip ir aš. Kaip ir tu, Grafai. Tad šis pasaulis dar gali išvengti nykios senos negalios – nuobodulio, varančio žmogų į kapus.

Ak, tie trikdžiai! Tie nukrypimai! Ta neatstojanti mirtis, užklumpanti tave kiekvieną kartą, kai nespėji ištrūkti iš šios žemės varžtų!

Jaunasis Vratnas, keldamas šaukštą prie lūpų ir sriubą atmiešdamas žodžiais, pareiškė: „Klausyk! Tau teks veikti vieną akimirką nuo tada, kai būsi aptiktas, iki tada, kai bus nuspręstas tavo likimas. Tad veržkis pirmyn ir laimėsi!“ Taip jis pareiškė – bent jau taip sakė žmonės.

Zigio žinutė. Prisegta prie paklodės galo, kur ją užkliudė mano antras galas: suglamžytas popiergalis, kurį užčiuopęs turėjau apgraibomis ieškoti elektros jungiklio. Šiaip ar taip, nepastebėjau, kad jis būtų palikęs kokią nors žinutę.

Tiesą pasakius, tuo metu, kai burmistras prašė mane padėti jiems išvilioti Zigį iš vonios kambario ir kai aš vėl įėjau į vidų, Zigis stovėjo švarutėlis ir apsirengęs nuo galvos iki kojų ir valėsi ančių medžiotojo striukę, muilu kruopščiai įtrindamas odą.

Iš vestibiulio atsklido burmistro balsas: „Jeigu jums nepavyks įkalbinti jo išeiti, jis turės užmokėti už duris.“

Zigis ištraukė iš kuprinės lietpaltį, muilą, plastikinius maišelius kojoms susikišti ir gumeles jiems suveržti ant blauzdų. Medžioklinė striukė blizgėjo kaip vaškas ir atrodė lyg susilydžiusi.

– Nesijaudink, – sukuždėjo jis. – Nukreipk jų dėmesį. Aš vėliau grįšiu tavęs pasiimti.

– Jie apačioje, vestibiulyje, Zigi. Išgirs tave brazdant.

– Tuomet pašauk juos čionai. Aš grįšiu, Grafai... kitą dieną arba vėlių vėliausiai po dviejų parų. Palieku tau visą mūsų mantą ir pinigus, pasiėmiau tik tiek, kiek prireiks benzinui.

– Zigi, – prabilau.

Bet jis atidarė langą ir susvyravo, užšokęs ant palangės. Užsidėjo akinius ir šalmą – ruošdamasis šuoliui su parašiutu. Paskiau įkišo kojas į plastikinius maišelius, ir jie išsipūtė: jis atrodė kaip žmogus su stiklainiais ant kojų.

– Zigi?

– Grafai, mums reikia daugiau informacijos ! – atsiliepė jis. – Šiaip ar taip, Grafai, mes nespėjome dorai išžvalgyti vietovės – po tavo kūliavirsčių su begemote ir pasibjaurėjimo tavo netikusiomis išdaigomis. Net ir labai norėdami nebūtume spėję.

Man dingtelėjo mintis: „Ką čia paistai? Šneki nei į tvorą, nei į mietą, nesupaisau tavo šnekų.“

Jis šoko pro langą.

Man dingtelėjo mintis: „Kam tas spektaklis? Juk tu galėjai kuo gražiausiai nusileisti vynuogienojais.“

Jis pliūkštelėjo į purvynę sode.

Vėl išgirdau burmistro balsą: „ Herr Grafai! Ar jis apsigalvojo?“

– Aha, man regis, jis nusiteikęs pradėti derybas, – atsiliepiau išeidamas į koridorių. – Ateikite čionai! – sušukau ir išgirdau juos bildant laiptais.

Taipgi išgirdau čiaudint motociklą: suurzgė ir nutilo, nelyginant griausmabalsis žmogus būtų suriaumojęs ir staiga užspringęs. Laiptais lipantieji irgi išgirdo: mes sužiurome vieni į kitus per saugų koridoriaus ilgį.

Puoliau atgal į kambarį ir pribėgau prie lango, išgirdau juos bildant laiptais žemyn. Vis dėlto burmistras nusekė paskui mane įtampos paženklintu veidu, grimasos iškreiptu nuo ausies iki lūpų kampučio.

Pagaliau Zigiui pasisekė užkurti variklį: iš išmetamųjų vamzdžių ištrūko tiršti pilki kamuoliai, lengvučiai ir papurę kaip dulkių sankaupos palovyje. Kaip plaukų kuokštai, tokie lengvučiai ir susivėlę, jog vėliau aptikome jų, kabančių ant forsitijų šakų nelyginant perukų draiskanos.

Keliskart numynęs ir atleidęs akceleratorių, Zigis palaukė, kol variklis ims veikti tolygiai, ir nuvažiavo prie apsivertusio vežimo vis dar užgriozdintų vartų.

Gerokai prieš policininkams išpuolant pro pilies duris, prieš apstumdytam pienininkui, rausvai nuplautam dručkiui ir tetulei Trat iš visų plaučių surinkant nuo pilies slenksčio, Zigis susikūprinęs išrūko pro ankštą vartų tarpelį, mindamas akceleratorių. Lyg anties nugarėlė šmėkštelėjo muilu įblizginta medžioklinė striukė. Ir netgi pro lietaus šnaresį išgirdau, kaip jis perjungė trečią pavarą.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Laisvę lokiams! [calibre]»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Laisvę lokiams! [calibre]» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Laisvę lokiams! [calibre]»

Обсуждение, отзывы о книге «Laisvę lokiams! [calibre]» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x