Джон Ирвинг - Laisvę lokiams! [calibre]

– Tai va, – kalbėjo dručkis. – Išgirdau kažką bėgant ir išėjau pažiūrėti, kas vyksta.

Tuo metu, tarpukojyje prilaikydamas nuo peties nusvirusią dygsniuotą antklodę, į vidų įėjo Zigis.

Apdujęs dručkis loštelėjo krėsle, keistai sušvokštė it dūstanti žuvis ir kumščiu smogė sau per kelius, tarytum servetėle užklotus purvina kaklaskare. Apatinė lūpa buvo išpurtusi ir raudona kaip burokas.

– Frau Trat, lyja kaip iš kibiro, – tarė Zigis. – Toks potvynis, jog, rodos, pralauš užtvanką. Pasaulio pabaiga!

Ir oriai praėjo pro šalį.

Dygsniuota antklodė suplevėsavo, kai jis, įsitvėręs į turėklus, ritmiškai ir įspūdingai ėmė lipti laiptais, peršokdamas per dvi pakopas.

Teisingumas telkia pajėgas

Virš forsitijų krūmų retkarčiais trykštelėdavo purvas, driekdamas ilgą purslų uodegą. Ištrykšdavo statmenai aukštyn, ir tuomet pasigirsdavo keistas trepsėjimas ir itin garsiai sušnarėdavo šakos. Tai pienininkas sode bandė atgauti jėgas.

Nelaimingajam arkliui sekėsi ne ką geriau. Tiesa, jam pavyko pasisukti, tebegulint ant šono: dabar jis gulėjo po grąžulu, statmenai kertančiu jo nugarą, taip susipainiojęs pavalkuose, kad nebegalėjo nė krustelėti. Virš akies, kuria nieko nebematė, jam pūpsojo iššokęs gumbas, didumo sulig teniso kamuoliuku. Antra akimi jis mirksėjo, lietui žliaugiant, krioguodamas ir mosuodamas uodega.

– Grafai, ar tebelyja? – paklausė Zigis.

– Dar smarkiau.

– Bet nebežaibuoja, ar ne?

– Ne, – atsakiau, – nebežaibuoja.

– Ką gi, maudytis žaibuojant nelabai dera, – tarė jis.

– Nesijaudink, tau nieko neatsitiko, – nuraminau jį.

– Baisiai gili vonia, Grafai. Protas neneša, kaip tau pavyko išsikapstyti.

– Pienininkas tebėra krūmuose, – tariau.

– Ar tu, Grafai, maudysies po manęs?

– Aš neišsipurvinau, – atsakiau.

– Tu labai apdairus, – tarė Zigis.

– Jau atvažiavo policija, Zigi, – pranešiau jam.

Stengdamasis išsilenkti pienininko vežimo, žalias folksvagenas su mėlynais švyturėliais vargais negalais prasispraudė pro vartus. Atvyko du policininkai auliniais batais ir dailia apranga, vienodai – taškas į tašką – užverstomis lietpalčių apykaklėmis. Su jais atvažiavo dar vienas žmogus, tačiau neuniformuotas, ilgu juodu odiniu paltu, susiveržęs diržu, nerūpestingai pakreipta ant šalies juoda berete.

– Jie atsivežė žudiką, – tariau.

– Ar policininkai?

– Slaptą agentą.

– Tikriausiai tai burmistras. Ką gi burmistrui veikti tokiame mažame miestelyje lietingą dieną?

Visi trys įėjo į pilį. Išgirdau, kaip kempine valomas dručkis, sugirgždinęs krėslą, garsiai su jais pasisveikino.

– Zigi, kiek kartų tau reikėtų numinti starterį, kad užsivestų mūsų pasakiškojo motociklo variklis? – paklausiau.

Tačiau, užuot atsakęs, jis užtraukė mauduolio dainą:

Bėda, bėda,

Mus ištiko

Bėda.

Jeigu sprukti

Pabandysim,

Tai bėdų

Neatsikratysim.

– Liaukis, nevykęs eiliakaly! – sušukau.

– Tau praverstų išsimaudyti, Grafai, – tarė Zigis. Ir aptėškė mane vandeniu.

Tuo metu vienas uniformuotas policininkas išėjo į kiemą, nešinas didelėmis sodo žirklėmis. Plačiai išsižergęs, pritūpė ant vargšo arklio sturplio; paskiau nukirpo pavalkus nuo grąžulo. Tačiau arklys vis dar gulėjo apdujęs, mirkčiodamas sveika akimi. Švilptelėjęs policininkas pasuko atgal į pilį.

Ir tuomet jis išvydo iš forsitijų krūmo tyškant purvo grumzlus ir išgirdo, kaip sode tapsėdamas blaškosi pienininkas.

– Ei! – sušuko. – Ei! Kas ten?

Pienininkas tėškė į orą dar kelias saujas purvo ir žolių.

– Ei! – sušuko policininkas.

Ir, atkišęs sodo žirkles nelyginant užmestą meškerę, puolė į krūmus.

Pamačiau, kaip pienininkas nardo nuo vieno krūmo prie kito, tolydžio prisilenkdamas, saujomis griebdamas purvą su šapais ir svaidydamas jį į orą; paskiau prigludęs stebi, kaip krinta jo bombikės, ir, komiškai slėpdamasis, neria toliau.

– Zigi, pienininkas visiškai pakvaišo, – tariau.

Atkišęs į priekį didžiules, grėsmingai pražiodytas žirkles, policininkas pasaliai nusėlino prie krūmų.

Ir tuomet išgirdau, kaip jie visi drauge koridoriumi patyliukais artinasi prie mūsų durų. Šviesos ruožą durų apačioje išmargino kojų šešėliai; kažkas alkūne, šonu ar pilvu užkliudė sieną. Kuždėdamiesi jie susibūrė prie durų – buvo girdėti tik prislopinti balsai, „cit“, „ša“, vienas kitas žodis, sakinių nuotrupos:

„aišku kaip dieną“

„tikriausiai čia“

„gyvena drauge“

„gal“

„turbūt“

„įstatymas“

„šunys“

„kur tai matyta“

„nežinia“

Ir taip toliau – lyg kalbėtų pro ventiliatorių ir tik pačios greičiausios nuotrupos spėtų prasmukti pro mentes, sukapotos, prislopintos, susiliejusios į vieną garsą, neatskiriamą nuo drabužių šnarėjimo ir trynimosi į sienas ir duris.

– Zigi, jie jau koridoriuje, – tariau.

– Teisingumas telkia pajėgas? – paklausė jis.

– Ar tu tebeguli vonioje?

– Ei, tu tik pažiūrėk! – sušuko jis. Ir sulig tais žodžiais pasigirdo pliūkštelėjimas. – Plakimo žymės! – pridūrė. – Rumbai! Tokie pat rausvi kaip tavo liežuvis, Grafai! Pasigrožėk, ką tu pridarei!

– Aš niekaip nepajėgiau tavęs atplėšti nuo jo, – atsakiau.

– Dabar mano subinė ypatinga! – sušuko jis. – Kaip padanga!

Ir aš išgirdau jį pliuškenantis ir nardant vonioje.

Tuomet pasigirdo atsargus barbenimas į duris, ir koridoriuje įsivyravo tyla: dabar šviesos ruožą durų apačioje temdė tik viena pora batų.

– Grafai? – pašaukė manoji Galena.

– Ar jie tau paskyrė mūsų Judo vaidmenį? – paklausiau.

– Ak, Grafai! – atsiduso ji.

Paskiau kažkas užgriuvo duris visu svoriu, kažkas bandė jas atrakinti.

– Pasitraukite nuo durų! – įsakė tetulė Trat.

– Jos neužrakintos, – tariau jiems.

Uniformuotas policininkas kojos spyriu atlapojo duris, nuplėšdamas rankeną, šonu įsmuko į vidų, ir durų angą užpakaly jo iškart užtvėrė liudytojai: sunerimusi tetulė Trat sunertomis ant krūtinės rankomis, ką tik kempine nuvalytas dručkis spindinčiais keliais, o tarp jų – žudikas, arba burmistras. Galenos nebuvo nė ženklo.

– Kur kitas? – atkišdamas kelius, paklausė kempine nuvalytasis.

– Tu tik pažiūrėk, Grafai! – sušuko Zigis, verdamas vonios kambario duris.

Ir apžilpino mus visus nuplaktu ir nuplautu užpakaliu. Rausvi rumbai spindėjo nelyginant nedrąsūs mėnesienos šypsniai.

– Tai va! – sušuko tetulė Trat. – Matote?

Ir burmistras – tikrai burmistras! – grėsmingasis Bürgermeister , nenukėlęs beretės prieš tetulę Trat, nukėlė ją dabar, linktelėdamas vonios kambario tarpdury atkištai sėdynei. Puikus gestas, atliktas pačiu laiku, kol Zigis nespėjo paslėpti savo pasturgalio vonios kambaryje ir prieš nosį užtrenkti durų.

– Matom, Frau Trat, – tarė burmistras. – Neabejoju, kad visi mato. – Ir, vos pakėlęs balsą, pridūrė: – Herr Javotnikai! – Ir garsiau pakartojo: – Herr Zigfridai Javotnikai!

Tačiau mes išgirdome nebent, kaip Zigis nušlepsėjo asla, užlipo ant vonios krašto ir pūkštelėjo į vandenį.

Įkaltinimas

Jis atsisakė atidaryti vonios kambario duris, ir visi mes, nusileidę laiptais, ėmėme jo laukti vestibiulyje – visi, išskyrus vieną policininką, įpareigotą mūsų kambaryje atlikti kratą.