Джон Ирвинг - Laisvę lokiams! [calibre]

Здесь есть возможность читать онлайн «Джон Ирвинг - Laisvę lokiams! [calibre]» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Alma littera, Жанр: Современная проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Laisvę lokiams! [calibre]: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Laisvę lokiams! [calibre]»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

1967-ieji... Du Vienos studentai, Grafas ir keistuolis motociklų mechanikas bei filosofas Zigis, meta egzaminus ir susikombinavę motociklą leidžiasi į kelionę po Austriją. Jų galvose – didingas planas – „Didysis žvėrių išlaisvinimas iš zoologijos sodo“.
Trankydamiesi po Austrijos kalnus ir slėnius, draugužiai sutinka merginų ir keistų gyvūnų, psichopatų ir filantropų, susiduria su nuožmia realybe ir neįtikėtinomis fantazijomis. Ir nė nenutuokia, kad jų didįjį planą ištiks labai netikėta atomazga....

Laisvę lokiams! [calibre] — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Laisvę lokiams! [calibre]», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Tačiau pienininkas nieko neėmė į galvą, laikėsi tvirtai įsikibęs į arklio sprandą ir ausis, o smakru įsirėmęs į pažandę.

– Viešpatie! – kartojo Zigis.

– Iš proto išsikraustė! – sušukau aš. – Matyt, krintant iš vežimo, jam sukrėtė smegenis.

– Ei! – sukliko Zigis.

Tetulė Trat atsargiai mindžikavo įvykio vietoje, apdairiai pasikėlusi savo rausvus padurkus, kad nesušlaptų nuo lietaus.

Tuomet ir Zigis, užsimetęs ant pečių daigstytą atlasinę antklodę ir sugnybęs ją po smakru, šovė pro mane – basa jo koja išsirietė kaip šlapia žole sėlinančios katės nugara, – peršoko per žurnalų stovą, pro duris išpuolė į koridorių. Atlikęs toli gražu ne menišką suktuką prie laiptų, išsipūtusia antklode užkliuvo už turėklų ir, leisdamasis žemyn, vos neapvirto aukštielninkas, metė antklodę ir nuliuoksėjo žemyn, nė neketindamas jos pasiimti. Plačiai atsilapojus paradinėms durims ir patraukus skersvėjui, ji švelniai man pamojo lyg atsisveikindama.

Aš puoliau atgal prie lango.

Ir štai ką išvydau tą pačią akimirką: kieme pasirodė naujas personažas, augalotas vyriškis odinėmis puskelnėmis, rausvais keliais ir plikomis, nėmaž neapžėlusiomis blauzdomis, apsiavęs storapadžiais sandalais, su pižama, o kaklą apsivyniojęs vilnoniu šaliku. Jis stovėjo pusiaukelėje tarp paradinių durų ir tos vietos, kur tetulė Trat suko ratus apie parvirtusį arklį: stovėjo įsisprendęs, tad rankos atrodė be pirštų – tai buvo žmogus be riešų, be kaklo ir be kulkšnių.

Frau Trat, kas čia per triukšmas? – prabilo jis. – Vakar aš vėlai atsiguliau.

Paskiau, atsisukęs į pilį, staigiai išskėtė rankas, lyg kas nors nuo durų būtų jam metęs puokštę gėlių.

Ir tuomet nelyginant iš visų jėgų sviestas smėlio maišas į jį rėžėsi Zigis, ir vyriškis, nespėjęs sudėti rankų, krito kaip pakirstas, ir Zigis basas perbėgo jo pižamos krūtine.

Tetulė Trat gręždamasi išskėtė rankas ir pasibodėjusi tarė:

– Tas pusprotis vežėjas girtas kaip pėdas!

Pakėlusi akis, išvydo putlų rausvą vyriškį tirtančia galva ir drebančiomis rankomis, įsikniaubusį į kaklaskarę nelyginant į priegalvį.

– Matyt, lis visą dieną, – tarė ji.

Ir tuomet, kai, vos vos ją užkliudęs, pro šalį šmėkštelėjo Zigis, suplojo rankomis.

Prieš akis jai sublizgėjo lietaus nuplautas nuogas Zigio užpakalis.

Dručkis neregimais sąnariais vis dar tysojo aukštielninkas klane su šlapia kaklaskare, užsmukusia ant burnos.

– Va, gražiausia! – suriko jis. – Nuogas! Visiškai, visiškai nuogas!

Zigis šoko ant pienininko, griebė jam už gerklės. Paskiau prisilenkęs kumščiu smogė jam į riebų sprandą.

Šokinėdamas koridoriuje ant dygaus kilimo, stengiausi šiaip ne taip apsimauti kelnes. Apačioje per vestibiulį perėjo tetulė Trat, kinkuodama nelyginant balandis: laiptų narve šmėkštelėjo jos galva.

Galena atėjo paimti dygsniuotos antklodės; užsikvempusi ant turėklų ir skruostu prisiglaudusi prie atlaso, ėmė žiūrėti pro paradines duris, kas dedasi kieme, kur aidėjo siaubingos aimanos ir riksmai, priplumpintas arklys spardė vežimą, dručkis sėdėjo su užsmukusia ant burnos kaklaskare ir spoksojo į praviras pilies duris, lyg laukdamas, kol pro jas išlėks ištisas tuntas nuogų vyrų ir sutremps jį ant grindinio, o Zigis šuoliavo raitas ant pienininko, nardydamas po forsitijų krūmais.

– Grafai, teta skambina į policiją! – sušuko Galena.

Aš ištraukiau jai iš rankų antklodę ir alkūne užkliudžiau pūpsančią mažytę krūtį.

– Žavus pumpurėlis, – tariau. – Gaila, kad šiandien mes išvykstame.

– Aš visą naktį nesudėjau akių, Grafai, – sukuždėjo ji.

Tačiau aš, griebęs antklodę, nudūmiau pro šalį į kiemą.

Vargšas parblokštas žmogėnas skėtriodamasis kilstelėjo platų užpakalį ir vėl klestelėjo ant grindinio.

– Jis čia! – subliovė dručkis. – Atneškite tinklą ir virvių! – suriko kaklaskarės smaugiamas. – Paleiskite šunis! – pridūrė, dusdamas ir skėtriodamas rankomis.

Tuo tarpu forsitijų krūmuose, kur, apsunkę nuo lietaus, svyrojo žiedų varpeliai, šmėkščiojo keistas dvigalvis pavidalas keturiomis rankomis, tai dingdamas tankmėje, tai nerdamas pro motociklą, kraupus žvėriškas staugimas staiga nuaidėdavo ten, kur laukdavau jo pasirodant.

Šalti ir aštrūs kaip adatos lietaus lašai kapojo man nugarą; aš stovėjau laikydamas rankose dygsniuotą antklodę nelyginant toreadoras apsiaustą, saugodamasis neužminti ant jos krašto.

– Zigi! – pašaukiau.

Tarp dviejų didelių forsitijų krūmų blaškėsi blizgančiu lietpalčiu vilkinti žmogystė neveizdžiomis akimis ir perregimomis ausimis, kratydama lietaus lašelius nuo žiedų ir žliugsinčiais kaliošais bumerangu laidydama nukritusius žiedlapius, – blaškėsi, nešina ant kupros nuogu žmogumi, suleidusiu dantis jai į putlų sprandą.

– Uhuuu! – bliovė paklaikęs vežėjas.

Vėl nuskardėjus riksmui, puoliau į priekį ir atsidūriau per du krūmus nuo dviasmenės žmogystės, kuri atsitiesusi klupinėdama pėslino, kur akys veda.

Kai jie atsidūrė per vieną krūmą nuo manęs, aš žvilgtelėjau per keružio krūmokšnio viršų – būčiau palietęs abi galvas, jei tiesdamas ranką nebūčiau susibadęs pirštų į dygliuotas šakas.

– Zigi! – sušukau.

Išgirdau, kaip kieme, pilies prieduryje, stovintis dručkis rėkia:

– Užpjudykite jį šunimis! Kur šunys?

Dabar mes visi bėgome vorele tuo pačiu taku tarp krūmų; aš sekiau įkandin atsikišusio, lietaus vandeniu pažliugusio užpakalio ir ilgapirščių kojų, įsikirtusių į nugarą sumuštam pienininkui, kuris risnojo vis lėčiau, svirduliuodamas, nukoręs galvą. Pagaliau juos prisivijau.

Dabar pienininkas tapo trigalviu: bėgti jis nebegalėjo, tik svirduliavo nusvirusiais pečiais, linkstančiais keliais.

– Dievulėliau! – suvaitojo jis.

Visi mes murkdėmės įklimpę sode į juodą tyrę; pienininkas ropomis stengėsi nusimesti Zigį, vinksėdamas užpakaliu ir tvodamas į visas puses rankomis. Aš plėšiau Zigį, apkabinęs jam galvą, bet jis nė neketino paleisti savo grobio. Aš griebiau jam už smakro, bandydamas jį pražiodinti, bet jis įsikirto dantimis man į ranką, net subraškėjo pirštų kauliukai. Tuomet, užgriuvęs jam ant nugaros, įnikau daužyti per ausis, bet jis laikėsi įsikibęs, ir tiek. Pienininkas pratrūko aimanuoti, stengdamasis sugriebti Zigiui už plaukų.

– Zigi, paleisk jį, – paprašiau. – Paleisk!

Tačiau jis dar stipriau sukando dantis, mygdamas pienininką prie žemės, kad šis negalėtų nė pajudėti.

Tuomet nulaužiau forsitijos šaką ir ėmiau iš visų jėgų pliekti jam per užpakalį, jis pasiuto muistytis, bet aš neatlyžau. Kai rykšte perliejau trečią kartą, jis nusirito nuo pienininko ir degančiu užpakaliu šleptelėjo į vėsų, jaukų purvą.

Pasikišęs rankas po sėdyne ir širdele suraukęs lūpas, jis ėmė purvu teptis sau klubus – lyg bandydamas dangstytis nauju rūbu. Aš atkišau jam dygsniuotą antklodę, ir jis švilptelėjo.

– Zigi, tuojau atvažiuos policija, – tariau.

Pienininkas atsargiai pasislinko nuo mūsų ir taipgi švilptelėjo, nubraukęs saują purvo nuo pamėlusio sprando.

Zigis įsisupo į antklodę. Sugriebęs jį už pažastų, pastūmėjau iš krūmų. Zigis nusvirduliavo pilies pasieniu, paskiau leidosi ilgais žingsniais, kratydamas galvą ir tyškančioje purvynėje palikdamas gilias pėdas.

– Grafai, mano visa subinė purvina, – sukikeno jis.

Vestibiulyje irgi buvo pripėduota. Tetulė Trat kempine valė krėsle bejėgiškai smūksantį dručkį, bandydama nubraukti purvą nuo jo odinių puskelnių. Manoji Galena stovėjo šalia su kibiru vandens, kad ji galėtų sudrėkinti kempinę.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Laisvę lokiams! [calibre]»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Laisvę lokiams! [calibre]» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Laisvę lokiams! [calibre]»

Обсуждение, отзывы о книге «Laisvę lokiams! [calibre]» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x