Джон Ирвинг - Laisvę lokiams! [calibre]

– Kur paslėpei savo kasą? – paklausiau aš.

– Kas tau rūpi! – atkirto ji.

Pagaliau visi rankšluosčiai buvo nuvynioti.

– Ar tu matai tamsoje, Galena?

– Ne, nematau.

– Priešingu atveju matytum mane.

– Kas be ko!

– Tokį rausvą, plaukuotą, kaip beždžioniuką.

– Gražu, – tarė ji. – O dabar liaukis.

Tačiau aš sugebėjau iš vonios pasiekti jos galvą, kyštelėjau ranką pasmakrėn ir kaklu nuslinkau iki tos vietos, kur ji įsibruko kasą po palaidinuke.

– Parodyk pakaušį, – pakartojau.

Dabar ji iš naujo mane tvarstė, apsukriai ir greitai vyniodama marlę. Ji sutvarstė tik blauzdas, nesurišo kojų draugėn, kaip buvo padaręs Zigis.

– Turiu švarų rankšluostį tau prisidengti, – tarė ji.

– Ar tai rankšluostis vaiduoklis?

– Išriesk nugarą, – liepė ji ir apsupo mane rankšluosčiu taip mikliai, kad man pasirodė, lyg skersvėjis būtų patraukęs.

– O dabar įjunk šviesą, – paprašiau.

– Man nedera čia būti, Grafai. Teta mano, kad aš kloju lovas.

– Norėčiau tik žvilgtelėti į tavo pakaušį, Galena, – tariau.

– O tu nepulsi manęs graibyti, ar ne?

– Ne.

– Ir nenusivyniosi rankšluosčio?

– Aišku, kad nenusivyniosiu!

– Teta sakė, kad vienas vyriškis taip ir pasielgė hole. Atsistojęs prieš ją, nusitraukė rankšluostį.

Paskiau, įleidusi pro duris ryškią šviesą, ji pasilenkė prie manęs. Aš priglaudžiau jos veidą sau prie peties ir nubraukiau nuo kaklo vešlius plaukus; žvilgtelėjau, atlenkęs jai ausį.

Taip, ant kaklo prie pat nugaros buvo mažytis mano bučinio pėdsakas.

– Tu irgi nelikai nepaženklinta, – tariau.

Ir pakštelėjau į tą pačią vietą.

– Juk nepulsi manęs grabinėti, gerai? – sukuždėjo ji.

Aš nuleidau rankas į vonios dugną ir dar dusyk pakštelėjau į paausį. Ji palietė man krūtinę pirštų galiukais – nieku gyvu nenorėjo pridėti viso delno. Ji vis dar stovėjo priglaudusi galvą man prie peties ir palietė mane kuo atsargiau. Atrodė nelyginant ilga žuvis, kuri virpčioja apsvaiginta ant žolės, bet delne be galo lengva, lyg nuausta iš oro.

– Einu, – tarė ji.

– Kodėl man reikia gulėti vonioje? – paklausiau.

– Man regis, nereikia.

– Kur Zigis? – paklausiau.

– Tau gėlių nuėjo skinti.

– Man gėlių skinti?

– Taip, – atsakė Galena. – Jis pripylė į vazą vandens ir ketina priberti į ją forsitijų žiedlapių.

Paskiau po vonia sugirgždėjo medinis pastovas, virptelėjo sienos, ir manoji Galena tylutėliai kaip ir jos šešėlis šmėkštelėjo pro šalį; ryškus durų keturkampis užsivėrė, ir mano šviesa dingo – lyg vandens lašas kempinėje.

Lauk iš vonios, gyvenimas tęsiasi

Jūsų garsenybe Grafai,

Vonios viešpatie,

Nimfų viliotojau,

Grafai Gribišiau,

Vonioj įsitaisęs,

Skaistuolių žudytojau,

Bedugni Grafai,

Žvėrių ir nimfų garbintojau,

Baisusis Grafai,

Vonioj pasislėpęs,

Skaistuolių tvirkintojau,

Ak, Grafai!

Ištvirkėli Grafai,

Atkišk savo sėdmenis,

Pamokysim tave mandagumo.

Taip parašė Zigfridas Javotnikas, eiliakalys ir priekurtis muzikantas, forsitijų žiedlapių rinkėjas ir jų saugotojas skolintoje vazoje.

Ligi tol niekas nebuvo man skyręs eilėraščių, todėl pareiškiau:

– Man regis, tau nelabai sekasi rimuoti.

– Tau nederėjo lipti iš vonios, – atsiliepė Zigis. – Juk tu galėjai paslysti ir susiknežinti savo potuštę makaulę.

– Gėlės pasakiškos, Zigi. Labai ačiū.

– Na, tiesą pasakius, jos ne tik tau vienam, – pareiškė jis. – Jos apskritai mūsų kambariui.

– Labai gražus kambarys, – tariau.

Mūsų kambaryje buvo didelis langas su plačia palange ir geležinėmis grotomis; pro atdarą langą buvo girdėti, kaip per slenksčius šniokščia vanduo. Pro tą patį langą, žvelgiantį į senovinės pilies kiemą, matėme savo motociklą, stovintį prie paties kupliausio forsitijų krūmo – mielą gremėzdą, panašų į karo mašiną, tarp geltonų sodo gėlių atrodantį visiškai ne vietoje.

Kambaryje stovėjo dvi lovos, atitvertos raižytiniu žurnalų stovu. Viena lova buvo nuklota: paklodė atversta, be menkiausios raukšlelės, priegalvis gerai išpurentas.

– Zigi, ar tu paklojai man lovą?

– Ne, Grafai, ne aš. Tikriausiai tavoji nimfa arba jos miela tetulė.

– Ar jos tetulė išties tokia miela?

– Žavi senučiukė, Grafai, miela močiutė. Žiū, ji man paskolino vazą gėlėms!

– Gražu, – pritariau.

– Pusvelčiui, – pridūrė Zigis. – Už gryną nieką.

– Kas per niekas? – paklausiau.

– Mano pakantumas jos klausimams, – paaiškino Zigis. – Iš kur ir kaip čionai atvažiavome. Ir ko atvažiavome. Ir kuo manomės.

– Kuo manomės?

– Na, iš ko gyvename, Grafai.

– Geras klausimas, ar ne? – tariau.

– Ne per geriausias, Grafai. Ji panoro sužinoti, katras iš mudviejų įsižiūrėjo Galeną.

– Ką gi, – tariau aš, – išties miela tetulė.

– Tad aš ją nuraminau, – toliau kalbėjo Zigis. – Pasakiau, kad mudu – užkietėję pedikai ir kad dėl to jai nėra ko jaudintis.

– Eik tu, linksmakoti! – sušukau. – Ir ką gi ji tada padarė?

– Paskolino man ąsotį, – atsakė Zigis, – ir aš priskyniau tau gėlių.

Pėdų mėtymas

– Frau Trat, – prisistatė Galenos teta. – Mes nespėjome susipažinti, nes teko jus nešti į vidų.

– Labai atsiprašau, Frau Trat, – atsakiau aš.

– Kaip jūsų kojos? – pasidomėjo ji.

– Jomis deramai pasirūpinta, – atsakiau.

– Aš tinkamai pasirūpinau savo bičiuliu Grafu, – tarė Zigis.

– Taip, matau, – pritarė tetulė Trat ir nuėjo, mudviem palikusi vieną valgiaraštį.

Gasthof’o „Schloss Wasserfall“ 5restoranėlis žvelgė į užtvanką, todėl ir valgiai, ir gėrimai šleikščiai atsidavė tulžimi. Aukštas krioklys spjaudė ant langų putas, kurios almėjo žemyn, margais raštais išskysdamos po visą stiklą. Man beregint supyko širdis, ir vos neapsivėmiau.

– Kažkodėl nematau Galenos, – tariau.

– Tikriausiai ji vonioje, Grafai. Tavęs laukia.

Gatvėje užsidegė žibintai, nors iki tamsos dar buvo ištisa valanda rūdžių spalvos vakaro prieblandos. Žiburių atšvaitai margino krioklį, smelkdamiesi pro vandens srautą ten, kur jis išsilenkdamas almėjo žemyn; upėje raibuliavo tūkstančiai įvairiaspalvėmis skaidulėlėmis pasklidusių miesto atspindžių.

– Aišku, jeigu tik tetulė jai nepasakė, kad tu nesidomi merginomis, – toliau kalbėjo Zigis.

– Už tai turėčiau būti dėkingas tau, – atsakiau. – Dabar man teks viską paaiškinti.

– Ak, Grafai, pamatysi, kad ne taip jau paprasta paaiškinti tokį dalyką.

– Ji vis viena tuo nepatikės, – atrėmiau.

Upėje mirkčiojo parduotuvių žiburiai; tolėliau pasroviui, griūdami į krioklį, liūliavo bokštai.

– Ar nenorite valgyti? – paklausė tetulė Trat.

– Pasisotinau jau vien čia sėdėdamas, – atsakiau.

– Ak, Frau Trat, įsimylėjėliui duona nerūpi, – tarė Zigis.

– Va, dailiausia, – tarė tetulė Trat ir nusinešė valgiaraštį.

– Man regis, Zigi, metas liautis pūtus burbulą.

– Eik jau, Grafai! Tiesiog bandau senutei pėdas sumaišyti.

– Kad ji mums parodytų savo Gasthof’o duris.