Джон Ирвинг - Laisvę lokiams! [calibre]

Užšokęs ant motociklo, sukišau pirkinius į Zigio užpakalinę striukės kišenę.

– Viešpatie, Zigi! – sušukau. – Tai ožkas išleidi, tai gaidį prikuli!

– Taip, įkirsk man, – tarė Zigis.

– Et, mudu abu labu: ant vienos šakos pakarti – neatsisvertume, – atsiliepiau, nieko neturėdamas galvoje, ir jis atsisukęs įdėmiai pažvelgė į mane.

Jis atsakė tokiu šaižiu balsu, kad, rodos, net motociklas krūptelėjo.

– Nejaugi, Grafai? Ką gi, dabar bent turime sviesto keptuvei patepti ir duonos trupinių upėtakiams primasinti. Ir alaus man į antuką susipilti! Ir jeigu kada nors padėsiu šaukštą, žuvies ašaka užspringęs, tuomet tą dieną galėsi gyventi savo nuožiūra!

– Kad tau liežuvis nuspuogtų, Zigi! – atsiliepiau. – Neduok Dieve!

Ir tuomet, kai jis jau buvo beužkuriąs variklį, išdygusi iš nežinios, prie mūsų priėjo laiba mergytė ir saldymedžio lazdele palietė Zigiui ranką – palietė lengvai ir paslaptingai, lyg jos saldymedis būtų Gerosios Fėjos stebuklingoji lazdelė.

Ta proga knygelėje atsirado tokios eilės:

Ak, svajonės ir troškimai –

Paslaptis,

Slaptų slapčiausia

Paslaptis.

Ak, atskleisti ją įmanoma

Tik vienu

Vieninteliu ir žinomu

Visiems būdu,

Žinomu visiems, visiems.

Tokiu žinomu, net bloga.

Tepadeda mums Dievas, Grafai.

Padėkit mums,

Didysis Loky, Didieji Grįžulo Ratai.

Turbūt tai pačios prasčiausios jo eilės.

Antroji Dievo malonė

Nuo Šv. Leonardo žvyruotas kelias staigiai leidosi pakalnėn tarp aukštų krantų ir vingiuodamas bėgo ten, kur ties Vaidhofenu iš kalno išteka srauni Ibso upė. Nesuplūktas žvyras skleidėsi į šalis, tad mes stengėmės laikytis kelio vidurio; užpakalinis ratas tolydžio buksavo, ir mes važiavome pasikėlę nuo sėdynės ir kojomis visu svoriu įsispyrę į paminas.

Pirmas sodas pasirodė pavažiavus mažiau nei mylią nuo Šv. Leonardo – obelynas su trimis eilėmis obelų iš abiejų kelio pusių: jaunos obelys lingavo, vėjo siūbuojamos, o senos, augalotos, išsikerojusios, stovėjo nejudėdamos; žolė tarp trijų eilių buvo nupjauta, svaigiai kvepėjo saulėje išdžiūvęs šienas, sukrautas į kupetas. Pribrinkę pumpurai ruošėsi sprogti ir netrukus apsipilti žiedais.

Nustoję mygti pedalus, davėme valią motociklui, kad neštų mus pakratydamas kaip eiklus žirgas; kelias buvo pusėtinas, leidosi žemyn raitydamasis tarp medžių, talžančių mus šakomis tai iš vienos, tai iš kitos pusės; iš griovių čirkšdami striksėjo žiogai, pro pat galvas siuvo juodieji strazdai.

Paskiau mums per veidą tarytum šmaukštelėjo merginos kasa, kai ji, išgirdusi variklio urzgimą, atšoko šalikelėn. Kasa buvo stora, auksinė, nusvirusi iki pat juosmens, o jos galas plakėsi į iškilius vinksinčius sėdmenis, tik iš pažiūros plačius po vėjo išpūstu sijonu. Stabdyti buvo neįmanoma važiuojant biriu žvyru, tad mes prašvilpėme pro šalį ir išvydome tik šmėkštelint ilgas įdegusias kojas ir laibus pirštus, kai ji tūptelėjo prie kelių glausdama sijoną. Aš žvilgtelėjau per petį, bet ji staigiai nusisuko, ir jos kasa, vėjo plaikstoma, suvingiavo it gyvatė saulės spinduliuose. Būčiau ją pagavęs, bet vėjas nubloškė ją merginai ant peties, ir ji stipriai prispaudė ją prie skruosto. Tik tiek ir spėjau pamatyti, neskaitant ant alkūnės tabaluojančio maišelio. Ji susisiautė rudą odinę striukę taip pat staigiai, kaip ką tik prispaudė prie skruosto kasą. Ir dingo už posūkio.

– Ar matei jos veidą, Zigi?

– Juk tu irgi nežiūrėjai jai į veidą.

– Pažiūrėjau grįžtelėjęs. Bet ji nusisuko.

– Aha, – nutęsė Zigis. – Ji drovi. Tai blogas ženklas, Grafai.

Tačiau aš vis žvalgiausi jos mums važiuojant keliu, lyg merginų su tokiomis vešliomis auksinėmis kasomis galėtų pasitaikyti ne ką mažiau nei obelų pumpurų ir žiogų.

Didysis Loky, Didieji Grįžulo Ratai, jūsų keliai išties nežinomi

Po obelimis riogsojo per aplaidumą neišvežtos išvartos ir žiemą nugenėtos sausšakės. Žemai nusvirusios šakos, apkibusios pumpurais ir žiedais; baltai dažyti aviliai, užkelti aukštai ant dėžių obuoliams rinkti, kad traktoriai ir vežimai už jų neužkliūtų ir neišverstų. Dabar soduose bitėms buvo pats darbymetis: išlindusios iš avilių, jos skraidė nuo vieno žiedo prie kito, smelkdamosi į pumpurus, – ak, darbštuolės bitės, gėlių ir apdulkinimo mėgėjos!

– Argi apdulkinimas – ne gamtos stebuklas? – sušuko man Zigis.

Buvo juokų darbas prilaužyti sausuolių ir užkurti laužą; paskiau, apšlakstę vandeniu žarijas, kad nusloptų ugnis, uždėjome keptuvę ant įkaitintų akmenų ir įmetėme į ją sviesto. Zigis pritrupino duonos plutelių, ir mes tol voliojome keptuvėje upėtakius, kol jie perdėm aplipo trupiniais.

Skersai kelio per sodus tekėjo upėtakių knibždantis upeliukas, vingiuodamas pakalnėn – ten, kur popiet tikėjomės pamatyti Vaidhofeną.

Upeliukas buvo toks siauras, kad mes vos jo neprašokome; tiltukas buvo toks menkas, kad važiuodami vos neįlūžome. Tačiau upėtakių buvo be skaičiaus, ir dabar keli jų tysojo keptuvėje, čirškėdami į taktą bičių dūzgesiui.

Viena bitutė skrido per upelį su obels žiedo lapeliu; tykštelėjo vandens purslai, sudrėkino sparnelius, ir ji drauge su lapeliu nuplaukė pasroviui. Bet verčiau ji būtų skraidžiusi, užuot bandžiusi plaukti: didžiulis upėtakis šoktelėjo nuo kranto, išnėrė iš vandens ir akimoju prarijo bitę kartu su lapeliu – nebeliko nieko, tik ribulėliai nusirito upelio paviršiumi.

– Pražiopsojome žuvelę, – suaimanavau aš.

– Gal čia tas pats, kuris gviešėsi praryti visą tavo meškerę, – tarė Zigis.

Mes ir patys valgėme gana nevalyvai, lenktiniais peiliais pasismeigdami gabalus žuvies, kol pagaliau ji atvėso ir galėjome čiupti pirštais. Ir, savaime suprantama, upelyje atsišaldėme alų, drauge su pypke laukiantį pietų pabaigos.

Paskiau sugriuvome, išvertę pilvus, aplink dūzgiant bitėms; iš sodo nemačiau tilto, tik turėklus, virš kurių kyšojo medžių viršūnės – puokštės, išmargintos žaliais pumpurų ir žiedų lopeliais. Šis pasaulis mielas pats savaime, dingtelėjo man mintis. Bitės renka medų bitininkui, bitės gausina sodininko derlių, ir niekas niekam nedaro bloga. Ir jeigu tepaluotasis Herr Faberis būtų bitininkas, o Gipelis – sodininkas, argi jie nebūtų puikūs žmonės?

– Žinai, Zigi, čia man niekada nenusibostų, – tariau.

– Tai lyja, tai sninga, – burbtelėjo jis.

Ir knygelėje šios mintys tapo poezija:

Likimas laukia.

Gali skubėt

Ir nekantraut –

Likimui nusispjaut.

Tuomet pamačiau jos galvą palengva plaukiant virš tilto turėklų; viena ranka ji laikėsi už turėklų, man regis, eidama pirštų galiukais, kad tik mūsų nepažadintų. Auksinė kasa dryksojo ant peties, apsivyniojusi aplink odinės striukės apykaklę, dengė jai kaklą tarytum pūkuotas šalikas, virš kurio giedravo pailgas veidas. Virš tilto turėklų buvo matyti tik viršutinė jos kūno dalis, tad mums prieš akis slinko vien jos biustas.

Prisimerkęs atsidusau:

– Pažvelk į aną pusę, Zigi, tik atsargiai – neatsimerk. Pažiūrėk į tiltą.

– Po perkūnais, Grafai! – sušuko Zigis ir atsisėdo ant žemės. – Pažiūrėti neatsimerkiant? Kaip aš turėčiau žiūrėti?

Mergina riktelėjo: ji vos nedingo man iš akių. Gavau atsisėsti, kad galėčiau pamatyti, kaip ji nušoko nuo tilto ir nuskubėjo tolyn keliu, maišeliu dangstydamasi savo ilgas kojas.