Джон Ирвинг - Laisvę lokiams! [calibre]

Frau Freinai Gipel dingo keptuvėlė,

Bet niekada poniutė jos neras.

Tarpuriety jai dantys, ne plaukai sužėlę,

Bet ponui Gipeliui – pats tas.

Kelionė kažkur

Rytą pašerkšnijo, ir žolėje atsispindėjo tūkstančiai įvairiausių saulės prizmių; tarpeklio pusėje pieva atrodė kaip šokių salės grindys, išmargintos įmantrių sietyno šešėlių. Gulėdamas ant šono, pro apšerkšnijusią žolę žiūrėjau pusiaumirka į tarpeklio sieną, skruostu prisiglaudęs prie vėsios neperšlampamos paklodės, patiestos ant žemės: žolių stiebeliai atrodė aukštesni už medžius, o ištirpęs šerkšnas tarp jų – kaip spindinčios valkos. Pro šalį skubėjo žiogas, atsispirdamas į žoles it į stypynes, žirgliojo per rasos lašus – tikrų tikriausius ežerus, jo akimis žiūrint; jam bestraksint rodės, kad atitirpsta jo apšerkšniję sąnariai.

Žvelgiant pažemiui, žiogas galėtų pasirodyti baisus – milžinas antropoidas, kinkuojantis per džiungles, žergiantis per vandenynus. Aš suriaumojau, ir jis stabtelėjo.

Tuomet netoliese išgirdau skambant varpus.

– Karvių skambalai! – tarė Zigis. – Tuoj sutremps mus! Sugrūs į tarpeklį!

– Tai bažnyčios varpai, – atrėmiau. – Ko gero, netoliese yra miestelis.

– Kad aš prasmegčiau! – sušuko Zigis, iškišęs nosį iš miegmaišio.

Tačiau mano žiogas dingo.

– Ko tu ieškai, Grafai?

– Žiogo.

– Žiogai nieko bloga nedaro.

– Šis buvo tikras milžinas, – tariau.

Po neperšlampama paklode jo neradau, tad, išlindęs iš miegmaišio, užmyniau ant standžios apšerkšnijusios žolės. Ir iškart leidausi šokti ledinės rasos sugeltomis kojomis, o kadangi kvaitulingai šiurpus tarpeklis buvo čia pat, daugiau kreipiau dėmesį ne į žiogą, bet į savo šokį. Zigis stebėjo mane atsainiu žvilgsniu, bet neilgai; jis pats išrepečkojo iš savo miegmaišio ir pasiuto trypti aplink neperšlampamą paklodę – tik visiškai kitaip nei aš.

– Tau dar ne metas keltis, – tariau jam.

– Na jau, aš niekam nepatarčiau žiopsoti į tave nuogą, – atkirto jis.

– O aš tau patarčiau netrypti kaip be galvos, – atsakiau. – Gali sumindyti mano žiogą.

Staiga aš susigėdau susizgribęs, kad stoviu priešais jį nuogas.

– Klausyk, išgerkime kavos ir paieškokime žuvingesnės vietos šioje upėje, – pasiūlė jis tokiu tonu, lyg būtų suknistas skautų vadas. Ir man iš galvos išdulkėjo, ko gero, jau seniai sutryptas žiogas, kai pamačiau, kaip jis krauna visą mantą ant motociklo, lyg būtų suknistas seržantas.

Mes leidomės artimiausio miestelio link.

Pavažiavę ne daugiau kaip mylią įkalniu keliu, pasiekėme Hizbachą, išsidėsčiusį šlaite – seni, apvalaini pilkų akmenų namai stovėjo susigrūdę it dėžutės nuo kiaušinių, o prie kelio nelyginant nukaršęs bedantis liūtas, kuris jau niekada nieko nebeužpuls, tupėjo bažnyčia įprastu svogūno formos bokštu.

Kai atvažiavome, mišios buvo jau pasibaigusios; apsiglamžę, sustingusiais nuo ilgo sėdėjimo sąnariais, girgždančiais, tik sekmadieniais avimais batais parapijiečiai ištisomis šeimomis dundėjo šventoriaus laiptais. Mažesni vaikai trūkčiagalviais kūrė į priešais Šventąjį Svogūną stovintį Gasthof’ą : SENĄJĮ FRAU ERTL GASTHOF ’ Ą.

Prie durų Zigis pliaukštelėjo per iškabą.

– Grafai, nebandyk nukabinti ponios Ertl, – sukuždėjo man, ir mudu kikendami įėjome į vidų.

– Sveiki atvykę, – pasitiko mus rubuilė Frau Ertl.

– Dėkui, – atsiliepė Zigis.

– Kavos, – paprašiau aš. – Tik labai karštos.

– Ar galėtume kur nors nusiplauti rankas? – paklausė Zigis.

– Na, žinoma, – atsakė ji, rodydama į galines duris. – Tik ten, regis, perdegė lemputė.

Jeigu jos ten kada nors būta! Nes pissoir 4atstojo būdelė plūktine asla, riogsanti Gasthof’o kieme šalia ožkų aptvaro. Ožkos sužiuro į mus, kai priėjome prie siurblio. Zigis pakišo galvą po vandens čiurkšle, o kai papurtė ją, ožkos bliaudamos susigrūdo prie aptvaro vartelių.

– Vargšės ožkytės, – tarė Zigis ir, peržergęs per tvorą, ėmė glostyti joms barzdas. Jis labai joms patiko, tai buvo matyti iš pirmo žvilgsnio.

– Grafai, – tarė jis man, – mauk į vidų ir pažiūrėk, ar kas nors neateina.

Viduje obuoliui nebuvo vietos nukristi – prie ilgų stalų šeimynos su savo dešrelėmis ir kava, vieniši vyrai su alaus bokalais.

– Ei! – sušuko Frau Ertl. – Jūsų kava ant stalo palangėje.

Tad, atėjus Zigiui, mudu atsisėdome prie savo stalo – greta šeimos su pažiūrėti niurzgliu senoliu priešaky. Berniūkštis, jauniausia šeimos atžala, spoksojo į mus virš savo bandelės su ilgėliausia dešrele, įbedęs smakrą į savo pusrytį.

– Šlykštukas, – sukuždėjo Zigis ir išsiviepė.

Nustojęs žlebsėti kąsnį, vaikas įsispitrėjo į mus, ir Zigis grėsmingai smeigė šakute jo pusėn. Vaikas timptelėjo seneliui už ausies, tačiau, šiam atsigręžus į mus, mudu su Zigiu kuo gražiausiai siurbčiojome kavą; mes linktelėjome jam, ir jis gnybtelėjo vaikaičiui po stalu.

– Valgyk, vaikeli, – paragino senelis.

Vaikas dirstelėjo pro langą ir pirmas pastebėjo ožkas.

– Ožkos išbėgo! – sušuko, ir senelis vėl jam gnybtelėjo.

– Vaikeli, jei tau vaidenasi, prikąsk liežuvį! – paliepė jis.

Tačiau dabar visi atsisuko į tą pusę; senelis irgi jas pamatė.

– Aš buvau užkėlusi vartus, – pasiteisino Frau Ertl. – Užkėliau prieš pat mišias.

Keli vyresni berniūkščiai, pašokę nuo stalo, stumdydamiesi puolė pro duris; ožkos nedrąsiai susibūrė prie bažnyčios. Tuomet gnaibytis linkęs senelis prisikišo prie mūsų.

– Frau Ertl – našlė, – tarė. – Jai reikia žmogaus, kuris uždarytų ožkų aptvaro vartus.

Netikėtai užspringęs kąsniu, jis tyliai žagtelėjo.

Kinkuodamos galvomis viena kitai, ožkos atsargiai, kad nepaslystų, kopinėjo šventoriaus laiptais. Vaikai suvarė jas į krūvą palei duris, bet nedrįso lipti šventoriaus laiptais, bijodami susipurvinti šventadienius drabužėlius.

Mes išėjome į lauką pažiūrėti ir pasiklausyti varpų gausmo, sklindančio iš gretimo miestelio, – tą nuostabų sekmadienio rytą skubūs, primygtiniai dūžiai ritosi vienas per kitą, vienam nespėjus nuščiūti, jau lėkė kitas.

– Tai šventojo Leonardo varpai, – tarė viena moteriškė. – Mūsų bažnyčioje irgi yra varpai, tik nežinia kodėl sekmadieniais jie neskamba.

Opus klausimas iškart susilaukė bendruomenės dėmesio.

– Mūsų varpininkas pusryčiauja.

– Gal veikiau pagirioja.

– Senas apsilakėlis!

– O vaikai viską mato.

– Turime ir bažnyčią, ir varpinę, o klausomės svetimų varpų!

– Religiniai fanatikai, – sukuždėjo Zigis, bet jam labiau rūpėjo ožkos. Žmonės bandė jas nubaidyti nuo šventoriaus laiptų.

– Eikime ir atveskime varpininką, – pareiškė moteriškė, tačiau varpininkas, gavęs žinią apie sąmokslą, jau stovėjo prie Gasthof’o su alaus kaušu rankoje, raukydamas saulėkaitoje pamėlusią nosį.

– Klausykite, ponios, – prabilo jis. – Mano mielosios ponios, aš negaliu nė svajoti... – Jis apsiašarojo ir nurijo gerklėje įstrigusį gumulą. – ...meistriškumu prilygti savo varžovui, šventojo Leonardo varpininkui. – Ir aidžiai nusiraugėjo. – Negaliu jam prilygti! – Sulig tais žodžiais jis grįžo prie savo stalo.

– Kas nors turėtų išmokti skambinti varpais, – tarė moteriškė.