Джон Ирвинг - Laisvę lokiams! [calibre]

– Negražu, – tarė Freina ir išėjo į priebutį.

– Kaip gaila, Herr Zigi, kad jūs apie tai prašnekote, – atsiduso Gipelis.

– Apie ką? – nustebo Zigis.

– Apie dėsnius ir įstatymus! – tarė Gipelis. – Ėmėte ir priminėte man įstatymą.

Grįžusi į vidų, Freina atkišo Zigiui žalią popierėlį, gerąja puse apverstą žemyn.

– Kas čia? – paklausiau.

– Bauda! – atsakė Zigis.

– Ak! – sušuko Gipelis. – Kur mano svetingumas?

– O kas jūs toks, velniai rautų? – sušuko Zigis.

– Gamtos apsaugos inspektorius, – atsakė Gipelis.

– Vai, kaip negražu! – suaimanavo Freina ir vėl išėjo pro duris.

– Labai malonu, – atsiliepė Zigis. – Aš visada sakiau, jog būtų malonu susidraugauti su vietiniu gamtos apsaugos inspektoriumi.

– Gerai sakote, – tarė Gipelis. – Todėl bauda – tik penkiasdešimt šilingų.

– Penkiasdešimt šilingų? – sušukau.

– Mažesnės baudos skirti negaliu, – tarė Gipelis ir taipgi pasuko durų link. – Atsiprašau, man reikia išeiti, – pridūrė. – Man labai gėda.

Ir, nuleidęs galvą, išėjo į priebutį.

– Bjaurus plėšikas! – sušukau. – Kur tu palikai motociklą?

– Ramiau, Grafai, – tarė Zigis. – Aš jį palikau kaip tik šalia tos vietos, kur dabar Gipelis guodžia savo mieląją žmonelę.

– Penkiasdešimt šilingų, Zigi! – pakartojau.

Tačiau Zigis ištraukė reikiamą pinigą iš savosios ančių medžiotojo striukės.

– Atiduok jiems, Grafai, kad nustotų graudintis, – tarė jis. – Aš dar truputį pasėdėsiu.

Taigi man teko eiti svetingų šeimininkų raminti; susėdome visi trys priebutyje, žiūrėdami, kaip besmegenė ožka taikosi ragais į motociklą, panūdusi išbandyti to neregėto ožio kantrybę.

Paskiau, netardamas nė žodžio, išėjo Zigis, ir to užteko, kad vargšė Freina vėl pultų į ašaras.

– Ak, kokie mieli berniukai! – suvapėjo ji.

– Taip, geri, labai geri, – pritarė Gipelis. – Bjaurūs įstatymai! – netikėtai suriaumojo jis. – Tokiems vaikinams reikėtų padaryti išimtį!

– Liaukitės, liaukitės, – tarė Zigis, ranka glostydamasis išsipūtusį pilvą. – Taip gardžiai pavalgėme, už tokius pusryčius tikrai verta sumokėti penkiasdešimt šilingų.

Šie žodžiai mus visus nustebino , o Freina, išgirdusi juos, vėl atgavo sveiką nuovoką ir ėmė mirksėti savo budriomis, išblukusiomis akimis. Vargšas Gipelis susijaudinęs nebežinojo nė ką sakyti.

Jie stovėjo žiūrėdami, kaip mes sėdame ant motociklo. Mes aplenkėme ožką, stengdamiesi važiuoti atsargiau ir laikytis atstu nuo sodybos keliuko. Kiaulės vėl leidosi paliuokom kaip išprotėjusios.

– Tiesiog protas neneša, kokių mainų galima prisigalvoti per pusryčius, – tarė Zigis. Staiga aš užčiuopiau jam ant pilvo po striuke kažkokį kietą daiktą.

– Ką čia turi? – paklausiau.

– Frau Freinos Gipel keptuvę, skiltuvą, konservų peilį, kamščiatraukį ir druskinę, – atsakė jis.

Privažiavę arčiau kelio, užsikabinome už spygliuotos vielos tvoros, o paskiau vėl įsmukome į provėžą. Tačiau tuo metu motociklas riedėjo jau gana greitai, ir mes akimoju išsigavome ant kietos žemės. Iš tolo pastebėjome, kad Gipelis mosuoja rankomis kaip išprotėjęs, o Frau Freina, atstačiusi plačią krūtinę, irgi moja ranka ir atsisveikindama siunčia mums oro bučinius. Ratai vėl nuslydo į provėžas ir švariai nusiplovė sukdamiesi skystoje keliuko purvynėje. Mums beparpiant pakalnėn, užpakaly pašėlusiai lakstė į šalis dumblo grumzlai.

– Gyvenant gamtos prieglobstyje, neįmanoma apsieiti be investicijų, – pareiškė Zigis.

Keptuvė po striuke vis dar buvo šilta.

Ten, kur gyvena vėpliai

Neįmanoma apsieiti be investicijų.

Tai va. Į Ulmerfeldą atvykome per pačius pietus ir nusipirkome du butelius alaus. Mums jau beišvažiuojant iš miestelio, Zigis netikėtai išvydo viename viešbutyje po antro aukšto langu kabant dėžę su daržovėmis.

– Ridikėliai! – sušuko Zigis. – Matau kyšant jų žalias uodegytes!

Mes privažiavome po langu, aš palaikiau motociklą, o Zigis, užlipęs ant benzino bako, pasistiebė ant pirštų galų ir rankomis pasiekė dėžės kraštą.

– Aš juos jaučiu, – tarė jis. – Jie ką tik palaistyti, mano mėgstamiausi gardumynai!

Jis prisikimšo ridikėlių pilnas striukės kišenes, ir mes nulėkėme per Ulmerfeldą, Ibso upės pakrante. Atsidūrę daugmaž per mylią nuo miestelio, tiesiai per pievą pasukome prie vandens.

– Šiaip ar taip, Grafai, – tarė Zigis, – už tuos penkiasdešimt šilingų šiandien mums priklauso dar kai ką atsiimti.

Ir, lyg siekdami atkurti teisingumą, su Frau Freinos kamščiatraukiu atkimšome alaus butelius ir savo ridikėlius pabarstėme druska iš jos druskinės. Druska byrėjo nuostabiai lengvai. Ridikėliai buvo sultingi ir grumšėjo bevalgant; Zigis sukaišiojo lapelius į žemę.

– Kaip tu manai, ar jie prigis?

– Na, Zigi, visko gali būti.

– Taip, visko, – sutiko jis, ir mudu sumetėme atliekas į upę, žiūrėdami, kaip jos pliumpteli ir vėl iškilusios sukasi, srovės nešamos, nelyginant spurguotos kepuraitės ant skęstančių vaikų galvų.

– Čia kažkur aukštupio link turėtų būti užtvanka, – tariau.

– Aha, didelis krioklys kalnuose, – atsiliepė Zigis. – Tu tik įsivaizduok, kaip šauniai mudu pažvejosime prie užtvankos!

– Garbės žodis, Zigi, ten knibžda kiršlių.

– Ir vėplių, Grafai.

Mudu vėl išsitiesėme pievoje ir ėmėme trimituoti, pūsdami į alaus butelių gurklius. Vėl pasirodė varnos, tik šįsyk tolėliau pasroviui, ten, kur plūduriavo mūsų ridikėlių nuograužos.

– Ar esama ko nors tokio, ko nelesa varnos, Zigi?

– Vėpliena, – atsakė jis. – Tikriausiai jos nelesa vėplienos.

– Stebuklai, ir tiek, – tariau.

Žemė kaip paprastai pavasarį buvo drėgna, tačiau nugarą šildė sodri žolė, prisigėrusi saulės šilumos; užsimerkiau ir nuleipęs klausiausi varnų karksėjimo virš upės ir žiogų čirškimo laukuose. Zigis kaukštelėjo butelio gurkliu sau per dantis.

– Grafai, – pašaukė mane.

– Hm.

– Grafai?

– Aš čia, – atsiliepiau.

– Tai, ką matėme zoologijos sode, siaubinga, – tarė jis. – Man regis, būtų geriausia atsivesti čia...

– Tas mergužėles? – paklausiau.

– Ne, ne mergužėles! – suirzo jis. – Turiu omeny žvėris! Argi jiems čia nebūtų smagu?

Ir aš užsimerkęs įsivaizdavau, kas čia dėtųsi. Žirafos nuskabytų medžių viršūnes; skruzdėdos nuliežtų vandens blakes nuo pakrantėje išsidraikiusių putų nėrinių.

– Mergužėlės ! – nusišaipė Zigis. – Viešpatie, Grafai, tu paskutinis asilas!

Apgvaibę nuo saulės ir alaus, saldžiai užmigome; Reti Akiniuotieji Lokiai bučiavosi, kažką kuždėdami vienas kitam, o oriksas vaikė iš pievos paskutinius asilus. Melsvu kaip mėlynė paaky Ibsu, irdamasis pelekais, plaukė valtimi vėplys, kaitindamas saulėje iltis ir balindamasis ūsus, ir nepastebėjo begemoto, glūdinčio gilioje sietuvoje prie pat kranto – apsidangsčiusio putų šydu, plačiai išsižiojusio, pasiruošusio praryti vėplį, irklinę valtį ir visa kita.

Aš kniostelėjau iš miegų pasišovęs perspėti vėplį ir pamačiau, kad žirafos tempia žemyn saulę, jau nugraužusios visą pievą iki pat laidos. Žolėje žioravo jos spinduliai, atšokę nuo motociklo, driekė ilgus ratų ir variklio šešėlius skersai upės, bėgančios po motociklu nelyginant platus, melsvas it mėlynė paaky kelias.