Джон Ирвинг - Laisvę lokiams! [calibre]

– Vis viena ne mūsų kišenei čia vaišintis, – tarė jis. – O tavo mergužėlės Galenos kišenei – juo labiau.

Tavo lovos kojūgaly

Vonios kambaryje Galenos nebuvo, tad Zigis sumanė nusimaudyti.

– Jeigu tu neprieštarauji, – tarė jis.

– Aš tik džiaugsiuos, – atsakiau.

Aš sėdėjau ant palangės, o jis tuo tarpu pliuškenosi vonioje niūniuodamas, delnu aidžiai pliaukšėdamas per vandenį.

Už lango žaliavo geltonais žiedų purslais nutaškytas kiemas; tingiai, neskubėdamos leidosi sutemos. Virš krioklių, gaubdamas pilį, kilo rūkas, ir aš veidu jaučiau drėgną orą.

– Ateik, Grafai, – pašaukė mane Galena.

– Kur tu? – sušukau į sodą.

– Ant jūsų motociklo, – atsakė Galena, bet, išskyrus motociklą, gramozdišką ir negrabų kaip senas jautis, nieko daugiau nepastebėjau: jis niūksojo prie forsitijų krūmų pasakiškoje vakaro prieblandoje, o manosios Galenos nebuvo nė ženklo.

– Ten tavęs nėra, – atsiliepiau. – Aš tavęs nematau.

– Gerai jau, gerai, aš apačioje, po langu, puikiai matau tavo smakrą.

– Pasirodyk.

– Aš nuoga, – atsakė Galena. – Neturiu jokio drabužėlio.

– Negali būti, – atrėmiau.

– Nusileisk apačion, Grafai.

– Aš irgi tuoj nusirengsiu, – atsakiau.

– Melagi! – sušuko Galena ir žengė iš po palangės – su palaidinuke ilgomis rauktomis rankovėmis, prisijuosusi klostytą prikyštę.

Viešpatie, dingtelėjo man mintis, jai ne daugiau kaip keturiolika.

– Ar tavo teta irgi tenai? – paklausiau.

– Na, žinoma, kad ne, – atsakė ji. – Ateik!

Akimirksniu išpuoliau į koridorių šiurkščiu kilimu užklotomis grindimis. Virš galvos suposi šviestuvai, alsiai mirkčiodami, lyg jiems būtų nusibodę stebėti kiekvieną vakarą apačioje rezgamus sąmokslus. Nuo sienų smerkiamais žvilgsniais mane lydėjo įrėmintos vietinės futbolo komandos: bėgo metai, o žaidėjų išraiška nė trupučio nesikeitė. Tiesa, vienais metais jie nusiskuto ūsus. Karo metais atsirado moterų komanda, tačiau veidų išraiška išliko tokia pat sportiškai tauri. Buvo ten veidų, jau mačiusių jus anksčiau, mačiusių begalę nuotykių ieškotojų ir meilužių, sėlinančių koridoriumi, ir jie smerkė visus. Futbolininkų kojų pirštai nekantriai krutėjo batuose. Ko gero, išlipę iš nuotraukų, jie mielai spirtų man į užpakalį, jeigu nebūtų prisižiūrėję tokių kaip mano paslapčių.

Pilis nė neketino manęs sulaikyti, ir Galena sušuko:

– Kas čia?

– Rausvutėlis Grafas, – atsakiau. – Nuogutis ir skaistutis kaip Jėzusėlis.

– Na, pasirodyk, – įsakė ji.

Išvydau ją pasienyje po laukiniais vynuogienojais; susilenkusi, kad kas nors nepastebėtų, ji šmurkštelėjo po langu ir pamojo man ranka.

– Eikš, – tarė. – Eikš, Grafai.

Mes pasukome už pilies kampo, ir nuo krioklio į veidus tvokstelėjo sūdrus gūsis purslų. Vandens šniokštimas gožė svirplių cirpimą, šviesos pluoštai, krintantys upėn pro Vaidhofeno bokštų šaudymo angas, siaurais ruožais raikė žemiau užtvankos putojančius verpetus.

– Viešpatie, Grafai, kaip seniai aš tave mačiau, – tarė Galena.

Mudu atsisėdome vienas šalia kito, atsirėmę į pilies sieną, beveik liesdamiesi pečiais. Kasą ji buvo susivyniojusi ant galvos ir, prieš pažvelgdama į mane, ją paglostė.

– Ar gerai sutvarsčiau tau kojas? – paklausė ji.

– O, Galena, dabar aš jau visiškai sveikas. Ar negalėtum man dar sykį parodyti savo pakaušio?

– O kodėl mes negalėtume šiaip pasėdėti ir paplepėti? – tarė ji.

– Man trūksta žodžių, – atsakiau.

– Na, o tu pabandyk, – tarė Galena.

– Kaip aš norėčiau, kad mudu gyventume gretimuose kambariuose, – pabandžiau aš.

– Aš niekada tau nepasakysiu, kur yra mano kambarys, – tarė ji.

– Tuomet aš iššniukštinėsiu visus.

– Tetos lovos kojūgaly guli šuo.

– O kas guli tavo kojūgaly?

– Jei žinočiau, kad čia ilgai gyvensi, įsigyčiau liūtą. Ar ilgai ketini čia pabūti, Grafai? – paklausė ji.

– Apvaizdos keliai nežinomi, – atsakiau.

– Jei žinočiau, kad ilgiau čia būsi, pasakyčiau, kur mano kambarys.

– Ar teta paruošė tau kraitį?

– Netikiu, kad užsibūsi čia dar bent vieną dieną.

– Kur tu norėtum vykti povestuvinėn kelionėn? – paklausiau.

– O kur tu mane vežtumeis?

– Su vonia aplink pasaulį! – atsakiau. – Su milžiniška vonia!

– Ar Zigis irgi važiuotų su mumis? – paklausė Galena.

– Na, žinoma, – atsakiau. – Juk aš nemoku vairuoti motociklo.

– Prašom, – tarė ji. – Ar matai mano kaklą? Žymė, kurią man padarei, jau baigia išnykti.

Deja, buvo per tamsu, kad galėčiau ką nors įžiūrėti: atsukau į save jos nugarą ir prisitraukiau arčiau. Ak, ji niekada taip į mane neatsiremdavo visu svoriu! Kai ją pabučiavau, ji sėdėjo tiesi, šiek tiek atšlijusi.

– Ir vėl paliksi man žymę, Grafai.

– O dabar paleisk plaukus, – paprašiau.

Ji siektelėjo kasos, suvyniotos ant viršugalvio; pirštais užčiuopiau ilgą, kietą raktikaulių liniją, išryškėjusią jai pakėlus rankas.

– Kokia tu prakauli, Galena! – tariau.

Kasa nusviro ant peties, ir ji atmezgė kaspinėlį, kuriuo buvo surištas kasos galas. Paskiau, ją išpynusi, pirštais perbraukė sau per plaukus, ir jie pasklido krioklio purslų debesyse, puruodami lyg auksinis pienių vynas.

– Todėl, kad neturiu kuo pridengti savo kauliukų, – atsakė Galena. – Jau seniai praradau viltį pastorėti.

– Jau kadai praėjo tie laikai, kai buvai storuliukė, – pridūriau.

– Ar bučiuosi, ar kandžiosies? – paklausė ji.

– O tu vis dėlto putlutė, – tariau, apkabindamas ją per liemenį ir pirštų galais braukdamas per įdubusį pilvuką. Ji susigūžė tarytum svirdama mano glėbyje, ir man pasirodė, kad aš krintu į atsivėrusią jos bedugnę.

– Negąsdink manęs, Grafai, – tarė ji. – Tu nori mane išgąsdinti, ir tiek.

– Nė neketinu.

– O tas tavo draugužis Zigis tyčia nori įgąsdinti tetą, – tarė ji.

– Negali būti!

– Ir dar kaip! – atrėmė ji. – Jis meluoja per akis. Aš pati suprasčiau, jeigu tai būtų tiesa.

– Tikrai? – suabejojau aš.

Išpinti jos plaukai nusviro į šalį, nuslinkdami nuo ausies. Tad pabučiavau jai į tą vietą, ji truputį atšlijo ir prispaudė mano rankas sau prie šonų.

– Na, dar pačiupinėk mano kauliukus, – sukuždėjo ji.

Ji suglebo, paskiau vėl įsitempė ir atšokusi atsistojo.

– Ak, Grafai, – tarė ji, – negalvok, kad aš vaidinu ar turiu kokių kėslų. Aš pati nesuprantu, ką darau.

– Nebijok, nieko bloga apie tave negalvoju, – atsakiau.

– Juk tu geras, Grafai, ar ne? – paklausė ji. – Nors ir gąsdini mane trupučiuką, vis viena tu geras, ar ne?

– Rausvutėlis Grafas, – atsakiau. – Tau vienai.

Skersai upės plykstelėjo kraupūs žaibai, nubalindami geltonus sodo žiedus. Trankiai sugriaudėjo perkūnija, iš tolių toliausių atidundėjusi į pasaulį, kur aš buvau svečias. Galenos plaukai, žaibų nuplieksti, sutvisko skaisčiai rusva spalva.

Ji nuliuoksėjo pilies pasieniu iki kampo, ten stabtelėjo laukdama, kol prieisiu. Aš vėl apkabinau ją per liemenį, ir ji prisiglaudė. Bet neatsisuko, tik prispaudė mano rankas sau prie klubų.

– Vaje, Grafai! – sušuko ji.

– Vaje, mieli kauliukai! – sukuždėjau aš.

Mes dirstelėjome į kiemą. Nuo apšviestų langų nugulę ant vejos giedravo keli grotomis išmarginti ryškūs kvadratai. Viename iš tokių kryžmai nubrūkšniuotų laukelių pamačiau Zigio šešėlį – jis stovėjo sudėjęs ant pakaušio rankas.