Джон Ирвинг - Laisvę lokiams! [calibre]

Здесь есть возможность читать онлайн «Джон Ирвинг - Laisvę lokiams! [calibre]» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Alma littera, Жанр: Современная проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Laisvę lokiams! [calibre]: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Laisvę lokiams! [calibre]»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

1967-ieji... Du Vienos studentai, Grafas ir keistuolis motociklų mechanikas bei filosofas Zigis, meta egzaminus ir susikombinavę motociklą leidžiasi į kelionę po Austriją. Jų galvose – didingas planas – „Didysis žvėrių išlaisvinimas iš zoologijos sodo“.
Trankydamiesi po Austrijos kalnus ir slėnius, draugužiai sutinka merginų ir keistų gyvūnų, psichopatų ir filantropų, susiduria su nuožmia realybe ir neįtikėtinomis fantazijomis. Ir nė nenutuokia, kad jų didįjį planą ištiks labai netikėta atomazga....

Laisvę lokiams! [calibre] — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Laisvę lokiams! [calibre]», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Ak, darganų ir itin pavojingų nuotykių mėgėjau! Tai buvo – na, žinoma, bandomasis maratonas į Vieną – Zigio žvalgomasis žygis į Hicingo zoologijos sodą.

Kvaila tikrovė

Man keliskart beskaitant žinutę, Galena pastebėjo pro durų apačią smelkiantis šviesą. Išgirdau lengvus, atsargius jos žingsnius ir pamačiau jos kojų šešėlius.

– Galena, durys nerakintos! – pašaukiau.

Mat niekam neatėjo į galvą taisyti policininko išlaužtos rankenos.

Tikėjausi ją pamatyti palaidais, begėdiškai atvirais naktiniais marškiniais, apkraštuotais juodais nėriniais.

Tačiau ji buvo prisijuosusi prikyštę; į kambarį įėjo susikišusi rankas į dailiai siuvinėtą kišenę, dzingsėdama monetomis.

– Žinau, – tariau aš. – Tu nori su manimi pamiegoti.

– Liaukis, – atrėmė ji. – Užbėgau tik vienai minutei.

– Bet užtruksi kelias valandas, – pridūriau.

– Ak, Grafai! – sušuko ji. – Jie kalba apie tave.

– Ar aš jiems patikau?

– Tu padėjai jam pabėgti, – atsakė ji. – Jie nežino, ką daryti.

– Ką nors sugalvos, – atsakiau.

– Grafai, jie sako, kad tau striuka su pinigais.

– Todėl tu nenori už manęs tekėti, Galena?

– Grafai, jie rimtai ketina tave suimti.

– Eikš, Galena, atsisėsk, – pakviečiau ją. – Aš rimtai ketinu tave paimti.

Tačiau ji atsisėdo ant Zigio lovos, tokios minkštos, kad čiužinys iškart giliai įdubo, o jos keliai nukrypo tiesiai man į akis – žavūs mieli keliukai, didumo sulig smakru.

– Neraudonuok, Galena.

– Ką tu darai lovoje va šitaip? – paklausė ji.

– Skaitau.

– Galvą guldau, kad tu nuogas, – tarė ji. – Tu guli po antklode visiškai nuogas.

– Ir tau velnioniškai knieti patikrinti, ar ne? – paklausiau.

– Jie ketina tave suimti, Grafai, – tarė ji. – Pamačiusi, kad tavo kambaryje dega šviesa, supratau, jog tu nemiegi. Maniau, kad tu apsirengęs.

– Ką gi, juk aš po antklode, – atsakiau. – Eikš, Galena, atsisėsk ant mano lovos.

– Grafai, burmistras su teta kažką rezga.

– Ką gi jie rezga? – paklausiau.

– Žinai, jie išnaršė tavo daiktus. Pamatė, kiek tu turi pinigų.

– Užteks apsimokėti už kambarį, – atsakiau.

– Bet paskiau tau nieko nebeliks, Grafai. Jie gali tave suimti todėl, kad tu neturi pinigų.

– Aš – valkata, – atsakiau. – Man visada buvo aišku, jog anksčiau ar vėliau tai išeis aikštėn.

– Ir, be to, tu jam padėjai pabėgti. Jie gali tave ir už tai suimti.

– Tiesiog vietoj nestygstu, kaip maga sužinoti, ką gi jie ketina daryti, – tariau.

– Jie ketina tave įdarbinti, – tarė ji.

To dar betrūko, kad imčiau dirbti, velniai rautų! Kas be ko, galiu dėti į kojas ir sprukti į kalnus, žvejodamas manytis maisto, pasakyti Galenai, kur Zigis grįžęs galėtų mane surasti, palikti jai pinigų, kad apmokėtų mūsų sąskaitą.

Tokios mintys man atėjo į galvą, tačiau Galena nenuleido nuo manęs akių – tokia miela smaili smakro linija, pasukusi staigiu kampu, leidosi kaklu iki peties linkio, tęsėsi ligi riešo ir baigėsi pirštais, tokiais jusliais kaip, mano įsitikinimu, neregio. Vyšninės lūpos, skaistus skruostų raudonis, strazdanomis nusėta blyški aukšta kakta. Ji man priminė nunokusį, saulės spindulių išmargintą persiką.

– Kokį darbą jie galėtų man pasiūlyti? – paklausiau.

– Bet kokį darbelį, – atsakė ji. – Tiesiog, kad nedingtum iš akių ir jie galėtų sužinoti, kada jis sugrįš.

– Vadinasi, jie įsitikinę, kad jis sugrįš?

– Man irgi atrodo, kad jis grįš, – tarė ji. – Ar jis grįš, Grafai?

– Ar tu ne Judas, Galena?

– Ak, Grafai! – įsižeidė ji. – Aš tik noriu tave perspėti, kad žinotum, ką jie rezga. – Ji prisidengė veidą kasa. – Be to, noriu žinoti, kada tu ketini išvykti. Man reikia žinoti, kur tu važiuosi, kad galėčiau tau rašyti. Ir noriu, kad tu man rašytum, jog grįši.

– Eikš, Galena, atsisėsk šalia, – pakviečiau, tačiau ji papurtė galvą.

– Jie įsitikinę, kad jis grįš, Grafai, nes teta pasakė, jog judu – įsimylėjėliai.

– Kokį darbą jie ketina man pasiūlyti? – paklausiau.

– Gaudyti bites, – atsakė ji.

– Kokias bites? – paklausiau.

– Tas, kur obelyne, – atsakė Galena. – Bitės jau spiečia, metas skirti šeimas. Patogiausia tai daryti naktį. Be to, jie mano, kad jis tikriausiai atvažiuos tavęs naktį.

– O jeigu aš atsisakysiu, Galena?

– Jie tave suims, – atsakė ji. – Jie sako, kad tu – valkata, todėl tave būtina uždaryti. Tu padėjai jam pabėgti, ir už tai jie gali tave suimti.

– Ko gero, šiąnakt ir nešiu muilą, – tariau.

– Tikrai? – susidomėjo Galena ir, apėjusi Zigio lovą iš kitos pusės, atsisėdo nusisukusi nuo manęs. – Jeigu ketini šiąnakt sprukti, aš tau padėsiu, – sukuždėjo ji.

„Puiku, – pagalvojau. – Matyt, nuo forsitijų tokia gelsva mėnesiena, pro mano langą auksinanti tavo plaukus. Kokia žavi tavo galvutė raudonojo aukso atspalvio plaukais!“

– Ne, šiąnakt negaliu, Galena, – atsakiau jai.

Ji sužvangino kišenėje monetas.

– Man metas eiti, Grafai, – tarė.

– Ar negalėtum prieiti ir mane apkamšyti? – paprašiau.

Mikliai atsisukusi ji nusišypsojo.

– Gerai! Tik tu nesigraibyk, – tarė. Ir, priėjusi prie lovos, užgesino šviesą. – O dabar pasikišk rankas po antklode, – įsakė ji tamsoje.

Ji apkamšė mane iš vienos pusės, paskiau priėjo iš kitos. Aš pamažu ištraukiau ranką, bet ji apkamšė akimoju. Paskiau prispaudė mane už pečių: jos kasa nusviro man ant veido.

– Kokia aš nevėkšla! – sukuždėjo, nepaleisdama manęs.

– Kur tavo kambarys, Galena? – paklausiau.

Kol aš išsirangiau iš po antklodės, ji spėjo išsprukti pro duris. Jos kojų šešėlis sliuogtelėjo šviesos ruožu po durų apačia ir dingo. Koridoriuje neišgirdau nė menkiausio garso.

Atsikėlęs pravėriau duris ir dirstelėjau į koridorių: ji stovėjo pasislėpusi už staktos – laukė manęs supykusi, bet ne tiek, kad neparaustų.

– Tau, Grafai, nė nerūpi, kur yra mano kambarys, – rėžė ji.

Grįžau į savo nykią, sujauktą lovą, pasivarčiau nuo vieno šono ant kito, mąstydamas apie pasaulio sąrangą. Ką gi, tariau sau, bitės apdulkino augalus, spiečia prinešusios medaus. Na, nesnausk!

Nesnaudžiu

Mane pažadino saulės kvapas, dvelkiantis nuo priegalvio. Atsibudęs pagalvojau: dabar Zigis išvyksta iš Vienos; spėjo surinkti reikiamą informaciją, kiaurą naktį bešniukštinėdamas po zoologijos sodą.

Įsivaizdavau, kaip jis atsisveikina su žvėrimis, stengdamasis juos nuraminti.

– Telaimina tave Viešpats, Zigi! – tarė nenuspėjamoji žirafa.

O kengūra sugniaužė ašarą saujoje.

– Grafai, – stovėdama už durų, pašaukė mane Galena, – jie laukia tavęs valgomajame.

Ką gi, nieko gera iš to nesitikėjau; vestibiulyje sklandė slogi sąmokslo šmėkla. Buvo toks įspūdis, lyg jie būtų palikę atviras požeminės belangės duris: iš ten dvelkė koktus bręstančių ir pamažu pūvančių suplėkusių minčių tvaikas, tačiau negalėjau rasti tų durų ir jų uždaryti.

Valgomajame jie susėdo prie gretimo stalo: klastingasis Herr Bürgermeister , mieloji tetulė Trat ir dar vienas, sidru dvokiantis žmogėnas – Herr Vindišas, obelyno savininkas ir vargingųjų darbdavys, nuvytusių obelų žiedų prikritusiais kelnių atvartais.

Su jais buvo dar vienas tipas, kuriam nebuvo leista atsisėsti prie stalo, traktoriaus vairuotojas Kefas, Vindišo parankinis, įstrigęs valgomojo tarpduryje. Tvirtai suręstas drimba ožiu dvokiančiomis odinėmis kelnėmis.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Laisvę lokiams! [calibre]»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Laisvę lokiams! [calibre]» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Laisvę lokiams! [calibre]»

Обсуждение, отзывы о книге «Laisvę lokiams! [calibre]» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x