Джон Ирвинг - Laisvę lokiams! [calibre]

– Eikit jau! – sušuko Faberis. – Kokie ten dideli darbai! Juk motociklo plauti nereikia!

Dideli darbai

Taigi sėdėjome Viešojo parko kavinėje, per alpinariumą spoksodami aukštyn į medžius, žemyn – į tvenkinius su raudonu ir žaliu vandeniu, kuriame atsispindėjo terasoje iškabinėti žali ir raudoni žibintai. Visos merginos klegėjo lauke; pro medžius šuorais skriejo mūsų link jų jaudinantys balsai; merginas mieste kaip paukščius galima atpažinti iš garsų – kulniukų kaukšėjimo, savimi pasitikinčių balsų, kai jos viena kitai pasakojasi savo paslaptis.

– Tai va, Grafai, – tarė Zigis, – matai, kaip žydi naktis.

– Taip, – pritariau, – pirmoji tikra pavasario naktis, drėgna, šilta kaip reta, ir vėl pilna merginų nuogomis rankomis.

– Mes, dievaž, išvyksime į kelionę, – tarė Zigis. – Aš jau seniai ją apgalvojau, Grafai, ir supratau, ką reikia daryti, kad ji sektųsi. Svarbiausia, Grafai, jokių planų! Jokių žemėlapių, jokių grafikų, kada nuvyksi kur nors ir kada grįši. Paleisk vaizduotę, ir tiek! Vaizduokis kalnus, vaizduokis paplūdimius. Vaizduokis turtingas našles ir jaunas kaimietes! Paskiau spausk ten, kur, tavo manymu, jų esama. Ir lygiai taip pat rinkis kelią – rinkis, nepaisydamas posūkių ir kalvų. Ir, antra vertus, rinkis tokį kelią, kuris patiktų žvėriui.

– Ar tau patinka motociklas, Grafai? – staiga paklausė jis.

– Labai patinka, – atsakiau, nors jis pavėžėjo mane vos kelis kvartalus aplink Šmerlingo aikštę nuo Faberio garažo iki Viešojo parko. Motociklas buvo puikus, griausmingas, perdėm virpantis apačioje – pašokdavo iš vietos kaip didelė budri katė; net tada, kai stovėdavo, nemalonūs praeiviai negalėdavo akių nuo jo atplėšti.

– Tau jis dar labiau patiks, – tarė Zigis. – Aukštai, kalnuose. Važiuosime į Italiją! Važiuosime be bagažo – tai trečioji taisyklė: keliauti be bagažo. Aš pasiimsiu savo talpią kuprinę, susidėsime visus daiktus, o ant viršaus pririšime susuktus miegmaišius. Daugiau nieko. Na, dar meškeres. Italijos kalnuose meškeriosime! Spjaut mums į daktarą Fichtą! – sušuko jis.

– Spjaut mums į jį! – pritariau.

– Kad jam visi dantys išbyrėtų!

– Operoje.

– Spjaut jam į akis! – pridūrė Zigis. Paskiau paklausė: – Klausyk, Grafai? Ar tau buvo gėda, kad susikirtai per egzaminą? Kitaip sakant, ar tau buvo labai nemalonu?

– Man buvo vis viena, – atsakiau, ir tikrai man buvo vis viena – tokį vakarą, kvepiantį it merginos plaukai. Vešlių medžių šakos svyrojo palinkusios virš alpinariumo, slopindamos vandens pliukšėjimą tvenkiniuose.

– Anksti rytą mes pasikrausime ir nešime muilą, – tarė Zigis. – Pamatysi! Pralėksime pro universitetą tokiu greičiu, kad senis Fichtas nespės nė dantenų pasivalyti! Kol jis atsuks dangtelį nuo savo smirdinčio stiklainėlio, mes būsime jau toli už Vienos. Praskriesime pro rūmus. Visus prikelsime iš miego! Visi pamanys, jog pradūmė Strassenbahn 1– arba begemotas!

– Perdyla begemotas! – pridūriau.

– Ištisas tuntas perdylų! – tarė Zigis. – O paskiau leisimės vingiuotais keliais. Virš galvų siūbuos medžių lajos, o į šalmus caksės žiogai.

– Aš neturiu šalmo, – prisipažinau.

– Aš turiu atliekamą, – tarė Zigis, jau seniai pasiruošęs tai kelionei.

– Ko dar mums reikėtų? – paklausiau.

– Akinių, – atsakė jis. – Irgi turiu. Pirmojo pasaulinio karo lakūnų akinius – varlių akis geltonais stiklais. Pasakiški akiniai! Ir batus, – pridūrė Zigis. – Paskolinsiu tau tikrus turistinius batus.

– Metas eiti krautis daiktų, – tariau.

– Ką gi, iš pradžių išgerkime alų.

– Tuomet ir rausime.

– Nugriaudėsime! – tarė Zigis. – O rytoj vakare kalnuose gersime vandenį iš upės arba ežero. Miegosime ant žolės ir atsibusime saulei tekant.

– Rasotomis lūpomis.

– Su kaimo mergelėmis šalia! – tarė Zigis. – Jei duos Dievas.

Taigi mudu išbaigėme alų. Aplink terasoje tyliai šurmuliavo balsai, prie staliukų sėdinčių žmonių veidai supdamiesi plūduriavo mūsų aluje.

Paskiau – staigiai numynus starterį, vos girdimas įsiurbimo vožtuvo garsas, toks tolimas, lyg būtų atsklidęs iš už šimtų mylių nuo variklio. Paskiau urzgimas ir lėtas, tolygus dunksėjimas tuščiąja eiga. Zigis palaukė, kol variklis įkais, o aš tuo tarpu nukreipiau žvilgsnį virš gyvatvorės į staliukus terasoje. Žiūrovai neatrodė suirzę, tačiau liovėsi bambėję ir atsigręžė mūsų pusėn; lėtas variklio burzgimas darniai plaukė drauge su pirmaisiais sodraus pavasario oro šuorais.

Zigio ančių medžiotojo striukės užpakalinė kišenė pūpsojo labiau išsipūtusi; tuomet dirstelėjau į mūsų stalą ir pastebėjau, kad nebėra druskinėlės.

Pirmas Dievo darbas

Vairavo Zigis. Pro arką išnėrėme į Didvyrių aikštę; aš užverčiau galvą, spoksodamas į balandžius, vaikščiojančius namų stogais; nuo vyriausybinių pastatų į mus žvelgė putlūs barokiniai kupidonai. Pro geltonus garsiųjų Pasaulinio karo lakūnų akinių stiklus rytas atrodė kur kas auksingesnis, nei buvo iš tikrųjų.

Senė apdribusiais žandais išstūmė vežimėlį su gėlėmis į Marijos Užtarėjos gatvę, ir mes sustoję nusipirkome gelsvų krokų ir sukišome juos į savo šalmų vėdinimo angas.

– Vaikinams netinka, – sušvabėjo bedantė ragana.

Mes nulėkėme toliau, svaidydami gėles merginoms, stotelėse laukiančioms autobusų. Merginos ryšėjo skarelėmis, kurių kampai plaikstėsi joms palei kaklą, ir diduma jų jau turėjo gėlių.

Mes buvome ankstyvi; pakeliui pasitaikė arkliais kinkytų vežimų, dardančių į Našmarktą su daržovėmis, vaisiais ir gausybe gėlių. Kartą praskriejome pro arklį, šis, išsigandęs motociklo, stojosi prieš mus piestu. Vežėjai linksmai šūkavo mums, sėdėdami savo girgždančiuose vežimuose, kai kurie važiavo su žmonomis ir vaikais, diena buvo nuostabi.

Šenbruno rūmai atrodė tylūs: nei turistinių autobusų, nei minios su fotoaparatais. Aplink rūmus kybojo šalta migla; perregimas ūkas plaujojo prie pat apkarpytos gyvatvorės, tarytum kiautu dengdamas žaliai žalias vejas. Kraštovaizdis skubėjo artyn ir, persiritęs per mus, likosi užpakaly.

Hicingo priemiestyje, ten, kur baigėsi rūmų teritorija ir prasidėjo kaimo vietovė, padvelkė pirmieji Hicingo zoologijos sodo kvapai.

Mes sustojome prieš šviesoforą, ir mus pasveikino dramblio trimitavimas.

– Juk mes turime aibę laiko, ar ne? – paklausė Zigis. – Kitaip sakant, visas pasaulio laikas mums priešaky, bent man taip atrodo.

– Mums nederėtų išvykti iš Vienos, nepamačius, kaip pavasaris užgriūva zoologijos sodą, – tariau aš.

– Na, žinoma...

Hicingo zoologijos sodas aptvertas aukšta mūro siena, bilietus parduoda rupūžgalvis plačiais žabtais su žaliu lošėjo priekakčiu. Zigis pastatė motociklą tolėliau nuo laštako, atokiau nuo medžių ir lošėjo būdelės – bilietų kiosko, virš kurio siūbavo žirafos galva, užmauta ant kaklo karties. Žemiau kaklo rėpliojo nerangus kūnas, šiaip ne taip remdamasis plačianagėmis kojomis. Ant siauro smakro giedravo plikas lopinėlis – vieta, kuria ji trynėsi į aukštą tvirtą tvorą.

Per tvorą žirafa žiurksojo žemyn į botanikos sodo šiltadaržius vis dar aprasojusiais stiklais. Saulė dar nešildė, ir aplink nebuvo nė vieno lankytojo, kuris būtų domėjęsis žirafa. Tarp pastatų ir narvų akmenimis grįstu taku nevaikščiojo niekas, išskyrus valytoją, lengvinėjantį su savo šluota.

Hicingo zoologijos sodas buvo įkurtas ne per seniausiai, tačiau pastatai buvo tokio pat senumo kaip Šenbruno rūmai; dalis dvaro žemių su apgriuvusiais pastatais – be stogų, trimis sienomis, kai kur užlopytomis grotomis arba skydais – prašyte prašėsi priežiūros. Deja, griuvėsius paveldėjo žvėrys.