Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Jis nebuvo geras beisbolo lošėjas, bet jo smūgio zona buvo labai maža, todėl jį dažnai naudodavo kaip žaidėją, kuris keičia kitą, — ne todėl, kad nors kartą būtų sėkmingai atmušęs (tiesą sakant, jam liepdavo išvis netaikyti į kamuoliuką), bet dėl to, kad jis galėjo uždirbti patekimą į bazę be mušimo. Mažosios lygos lošimuose jis atsisakydavo tokio išnaudojimo ir kartą net atsisakė pakeisti žaidėją, jeigu jam neleis mušti. Tačiau nebuvo tokios mažos lazdos, kuria jis galėtų moti išlaikydamas savo mažą kūnelį ant kojų ir nesiplotų aukštielninkas ant žemės. Taigi keliskart gėdingai pamėginęs atmušti kamuoliuką, bet nepataikęs ir pargriuvęs, Ovenas Minis nusprendė verčiau pasirinkti kitą gėdingą poziciją — nejudėdamas pritūpęs stovėti ant puolėjo plokštės ir laukti, kol metikas svies kamuoliuką į Oveno smūgio zoną ir nepataikys, beveik visada nepataikys.

Ir vis dėlto Ovenas mėgo savo beisbolo korteles ir kažkodėl mėgo patį beisbolą, nors tas lošimas buvo jam negailestingas. Kamuoliukų atmušinėjimas kėlė jam šiurpą. Priešininkų komandos metikai grasindavo, kad jeigu jis neatmušinės kamuoliukų, tai kamuoliukas jį užgaus. „Klausyk, tavo galva didesnė už tavo smūgio zoną“, — pasakė jam vienas metikas. Taigi pirmąją bazę Ovenas Minis pasiekdavo dar ir apdaužytas metiko kamuoliukų.

Pagaliau atsidūręs bazėje, jis būdavo karalius. Niekas nemokėjo taip apibėgti bazių, kaip Ovenas Minis. Jeigu mūsų komanda būtų galėjusi ilgiau pasilikti puolime, Ovenas Minis būtų „pavogęs“ „namų“ bazę. Per paskutinį padavimą jis pakeisdavo apibėgantįjį bazes; Minis pamaininis, kaip mes jį vadindavom. Aikštelėje iš jo nebūdavo jokios naudos. Jis bijojo kamuolio, užsimerkdavo, kai tik tas lėkdavo pro šalį. O jeigu per stebuklą pagaudavo, tai nepajėgdavo perduoti, nes mažomis rankelėmis negalėdavo jo tvirtai suimti. Tačiau savo nepasitenkinimą jis reikšdavo ne taip kaip visi. Jeigu ir pradėdavo skųstis, tai tokiu balsu ir taip jaudinamai, kad net miela būdavo klausytis.

Kai sekmadieninėje mokykloje mėtydavome Oveną į viršų, atsidūręs ore jis taip savotiškai priešindavosi! Man regis, kankindavome jį tik tam, kad išgirstume jo balsą; man atrodė, kad jo balsas sklinda iš kitos planetos. O dabar esu tikras, jog tai buvo iš tiesų ne visai šio pasaulio balsas.

— NULEISKIT MANE ANT ŽEMĖS! — silpnu, įkyriu falcetu mykdavo jis. — LIAUKITĖS! AŠ DAUGIAU NEBENORIU! UŽTEKS. NULEISKIT MANE ANT ŽEMĖS, ŠIKNIAI!

Bet mes toliau mėtydavome jį vienas kitam. Kaskart jis vis labiau pasiduodavo savo likimui. Jo kūnelis būdavo įsitempęs, ir jis jau nebesipriešindavo. Kartą išmestas į orą jis iššaukiamai sunėrė rankas ant krūtinės; ir visada rūsčiai stebeilydavo lubas. Retsykiais, vos tik ponia Volker išeidavo pro duris, Ovenas įsikibdavo kėdės; laikydavosi jos kaip paukštelis įsikandęs savo narvelio strypą, bet jį būdavo nesunku atplėšti, nes jis taip bijodavo kutenimo. Mergaitė, pavarde Sakė Svift, ypač meistriškai kutendavo Oveną; akimirksniu jo rankos ir kojos išsitiesdavo ir mes vėl paleisdavome jį ratu.

— TIK BE KUTENIMO! — prašydavo jis, bet šio žaidimo taisykles kurdavome mes. Niekada neklausydavome Oveno.

Suprantama, kad ponia Volker kartais sugrįždavo kaip tik tada, kai Ovenas būdavo ore. Turint galvoje jos biblines užduotis mums:

„labai rimtai pagalvoti...“ — ji būtų turėjusi pamanyti, kad visų mūsų įtemptas galvojimas kartu sudėtas privertė Oveną Minį levituoti. Ji būtų turėjusi susiprotėti, kad Ovenas kyla į dangų, norėdamas palikti mus vienus su savo mintimis.

Tačiau ponios Volker reakcija visada būdavo vienoda — brutali ir neįsivaizduojamai, neįtikėtinai buka. „Ovenai! — užsipuldavo ji. — Ovenai Mini, tučtuojau sugrįžk į savo vietą! Tuojau pat leiskis žemyn!“

Kokios biblinės išminties ponia Volker galėjo mus išmokyti, jeigu buvo tokia kvaila, kad tikėjo Oveną Minį patį pakilus į orą?

Ovenas tokiais atvejais elgdavosi oriai. Jis niekada nesakydavo: „ČIA JIE! JIE VISADA TAIP DARO! JIE MĖTO MANE, IŠBARSTO PINIGUS IR SUMAIŠO MANO BEISBOLO KORTELES — IR NIEKADA NENULEIDŽIA MANĘS ŽEMĖN, KAI PRAŠAU! NEJAUGI MANOT, KAD AŠ PATS SKRAIDAU ORU?“

Nors Ovenas skųsdavosi mums, jis niekada neskųsdavo mūsų kitiems. Mėtomas jis kartais išlaikydavo orumą, bet kai ponia Volker prikaišiodavo jam vaikišką elgesį, jis visada likdavo orus. Niekada mūsų nekaltindavo. Ovenas nebuvo skundų maišas. Jis rodydavo kankinystės pavyzdį kur kas įtikinamiau negu bet koks biblinis herojus.

Kaip paaiškėjo, mes nebuvome negailestingi skriaudikai. Ir vis dėlto tęsėme savo įprastinį smurto ritualą sekmadieninėje mokykloje, taip pat ir kitu metu — kai pasitaikydavo proga. Kartą kažkas pakabino jį už apykaklės ant kabyklos pradinės mokyklos klasėje; net ir tada, net ir kabodamas tenai, jis nesipriešino. Kyburiavo ramiai laukdamas, kol kas nors jį nukabins ir pastatys ant grindų. O po fizinio lavinimo pamokos kažkas pakabino jį jo rūbų spintelėje ir uždarė duris. „NEJUOKINGA! NEJUOKINGA!“ — vis šaukė ir šaukė jis, kol kažkas, matyt, sutiko su tuo ir išvadavo jį iš jo paties miniatiūrinio kaip timpa suspenzorijaus draugijos.

Iš kur aš galėjau žinoti, kad Ovenas didvyris?

Pirmiausia leiskite man pasakyti, kad mano pavardė Vilraitas. Pavardė Vilraitai mūsų miestelyje šį tą reiškė. Be to, Vilraitai nebuvo linkę simpatizuoti Miniams. Mūsų šeima buvo matriarchalinė, nes mano senelis mirė jaunas ir paliko senelę verstis vieną, o ji tai sugebėjo padaryti išties įspūdingai. Aš esu kilęs iš Džono Adamso iš savo senelės pusės (mergautinė jos pavardė buvo Beits, o jos šeima atvyko į Ameriką su „Mayflower“); ir vis dėlto mūsų miestelyje įtaką turėjo būtent senelio pavardė, ir mano senelė buvo tvirtai įsitikinusi, kad pavardė Vilrait jai priklauso taip pat kaip Adams arba Beits.

Jos vardas Harietė, tačiau beveik visiems ji buvo ponia Vilrait, o Oveno Minio šeimoje — visiems be išimties. Manau, kad, nepalaužiamu senelės įsivaizdavimu, visi su Minių pavarde turėjo būti tokie pat kaip Džordžas Minis — darbininkas ir cigarų mėgėjas. Profsąjungos ir cigarai Harietei Vilrait niekaip nesiderino. (Kiek žinau, Džordžas Minis nėra susijęs su Miniais iš mūsų miestelio.)

Aš užaugau Greivsende, Naujajame Hampšyre; čia nebuvo jokių profsąjungų; keli cigarų rūkoriai, bet jokių profsąjungos narių. Miestelį, kuriame gimiau, iš vieno indėnų genties sagamoro 1638 metais nupirko Džonas Vilraitas, kurio vardu aš ir buvau pakrikštytas. Naujojoje Anglijoje indėnų vadai ir vyresnieji buvo vadinami sagamorais, nors, kai aš jau buvau berniukas, vienintelis sagamoras, kurį pažinojau, buvo kaimynų šuo — labradorų veislės medžioklinis šuo, vardu Sagamoras (turbūt ne dėl savo indėnų protėvių, bet dėl šeimininko neišprusimo). Sagamoro šeimininkas, mūsų kaimynas ponas Fišas, sakydavo man, kad taip vadinosi ežeras, kuriame vasaromis plaukiodavo — „jaunystėje“, — pridurdavo ponas Fišas. Vargšas ponas Fišas: jis nežinojo, kad ežeras buvo pavadintas indėnų vadų ir vyresniųjų vardu ir kad pavadinti tą kvailą labradorų retriverį „Sagamoru“ reiškia siaubingą pasityčiojimą. Kaip vėliau pamatysite, tatai pasitvirtino.

Tačiau amerikiečiai menkai išmano istoriją, todėl daug metų — savo kaimyno paprotintas — maniau, kad sagamoras yra indėniškas žodis, reiškiantis ežerą. Šunį Sagamorą pervažiavo sunkvežimis, ir dabar aš manau, jog prie to bus prisidėję dievai sunerimusių to skaudžiai užgauto ežero vandenų. Manyčiau, būtų buvę teisingiau, jeigu sunkvežimis būtų pervažiavęs poną Fišą, bet tyrinėdamas dievus — visokius dievais — pamatai, kad kerštas visada krinta ant nekaltos galvos. (Tai mano asmeninis tikėjimas, su kuriuo nesutinka mano bičiuliai kongregacionistai, episkopalistai ir anglikonai.)