Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— Prisimenu, — pasakiau.

Tada jis nusišypsojo „pingvinei“, kuri bandė jį paguldyti patogiau. Jos galvos apdangalas buvo aptaškytas jo krauju ir ji kiek galėdama siaustė Oveną savo abitu, nes jis drebėjo.

— “... TAS, KAS TIKI MANE, NORS BUS MIRĘS, GYVENS; TAS, KAS GYVAS IR TIKI MANE, NIEKADA NEMIRSU, — pasakė jai Ovenas. Vienuolė linktelėjo sutikdama; ji peržegnojo jį.

Tada Ovenas nusišypsojo majorui Rolsui.

— PRAŠAU JŪSU PASISTENGTI, KAD AŠ GAUČIAU UŽ TAI KOKĮ NORS MEDALĮ, — paprašė jis majoro, ir šis linktelėjo galva ir stipriau suveržė savo turniketą.

Tik vieną trumpą akimirką Ovenas atrodė palaužtas — kažkas juodesnis ir gilesnis už skausmą perbėgo jo veidu ir jis pasakė jį laikančiai vienuolei:

— MAN SIAUBINGAI ŠALTA, AR JŪS NEGALĖTUMĖT KĄ NORS PADARYTI?

Paskui nerimas dingo be pėdsako ir jis vėl nusišypsojo — žiūrėjo į mus su savo senąja pašaipia šypsena.

Paskui jis atsisuko į mane.

— TU VIS MAŽĖJI, BET AŠ DAR TAVE MATAU, — pasakė Ovenas Minis.

Tada jis paliko mus; jis mirė. Iš kone linksmos jo išraiškos galėjau spėti, kad buvo pakilęs bent jau iki palmių viršūnių.

Majoras Rolsas pasirūpino, kad Ovenas Minis gautų medalį. Aš buvau paprašytas parašyti tiesioginio liudytojo raportą, bet majoras Rolsas labai padėjo, kai reikėjo prastumti atitinkamus dokumentus per visą karinės vadovybės aparatą. Ovenui buvo suteiktas vadinamasis Kareivio medalis: „Už didvyriškumą rizikuojant gyvybę ne karinio konflikto su priešų kariuomene metu“. Pasak majoro Rolso, Kareivio medalis vertinamas maždaug taip, kaip Bronzinė Žvaigždė, bet yra žemesnės kategorijos negu ordinas „Už karinius nuopelnus“. Savaime suprantama, man tai nebuvo labai svarbu — kokios būtent kategorijos tas medalis, — bet manau, kad Rolsas neklydo manydamas, jog medalis buvo svarbus Ovenui.

Majoras Rolsas neatvažiavo į Oveno laidotuves. Kai kalbėjau su juo telefonu, Rolsas atsiprašinėjo, kad neatvyko į Naująjį Hampšyrą, bet aš užtikrinau jį, kad labai gerai suprantu jo jausmus. Majoras jau buvo sočiai prisižiūrėjęs vėliavomis uždengtų karstų; ir sočiai prisižiūrėjęs didvyrių. Majoras Rolsas taip ir nesužinojo to, ką žinojo Ovenas; majoras žinojo tik tiek, kad Ovenas didvyris — jis nežinojo, kad Ovenas buvo stebuklas.

Yra viena malda, kuria aš dažniausiai meldžiuosi už Oveną. Tai viena iš tų trumpų maldelių, kuriomis jis meldėsi už mano motiną— tą naktį, kai mudu su Estera suradome jį kapinėse, su žibintuvėliu, nes mano mama nemėgo tamsos.

— “TENUVEDA TAVE ANGELAI Į ROJŲ“, — meldėsi jis prie mano motinos kapo; ir aš kalbu tą pačią maldą už jį — žinau, kad šita buvo viena iš jo mėgstamiausių.

Aš visada meldžiuosi už Oveną Minį.

Ir dažnai mėginu įsivaizduoti, ką būčiau atsakęs Merei Betei Berd, kai ji užkalbino mane per Oveno laidotuves. Jeigu būčiau kalbėjęs, jeigu nebūčiau praradęs žado — ką aš būčiau jai pasakęs, kaip būčiau galėjęs jai atsakyti? Vargšė Merė Betė Berd! Palikau ją stovinčią kapinėse be jokio atsako.

— Ar prisimeni, kaip mes mėtydavome jį į orą? — paklausė ji manęs. — Jį buvo taip paprasta kilnoti! Jis buvo toks lengvas — beveik be svorio! Kaip jis galėjo būti toks lengvas? — paklausė manęs buvusioji Nekaltoji Mergelė.

Aš galėjau jai pasakyti, jog mums tik taip atrodė, kad Ovenas Minis „beveik be svorio“. „Mes juk buvome vaikai — mes ir dabar esame vaikai“, — galėjau jai pasakyti. Ką mes žinojome apie Oveną? Ką mes iš tikrųjų žinojome? Įsivaizdavome, kad viskas yra žaidimas — ir kad mes kuriame to žaidimo taisykles. Kai buvome vaikai, mums atrodė, kad beveik viskas yra sukurta mūsų smagumui — niekas nelinki pikto, niekas nieko neskriaudžia.

Kai Ovenas skriedavo mums virš galvų, kai mėtydavome jį iš rankų į rankas — be jokių pastangų, — mes tikėjome, kad Ovenas visiškai nieko nesveria. Mes nesuvokėme, kad už mūsų žaidimo esama dar kažkokių galių. Dabar aš žinau, jog tos galios sustiprino mūsų iliuziją, kad Ovenas besvoris; tai buvo galios, kurioms pajusti mums stigo tikėjimo, galios, kuriomis taip ir nepajėgėme patikėti, — jos taip pat keldavo Oveną Minį, imdamos jį iš mūsų rankų.

O Dieve — prašau, grąžink jį! Aš nesiliausiu Tavęs prašęs.

PABAIGA

PADĖKOS ŽODIS

—Autorius reiškia padėką už galimybę pasinaudoti Charleso H. Bellio „History of the Town of Exeter, New Hampshire“ (Boston: J. E. Farwell & Co, 1888), taip pat pono Bellio „Phillips Exeter Academy in New Hampshire: A Historical Sketch“ (Exeter, N. H.: William B. Morrill, News-Letter Press, 1883); visos mano romano nuorodos į Volo „Greivsendo miesto Naujajame Hampšyre istoriją“ yra paimtos iš šių šaltinių. Kitas labai vertingas mano šaltinis buvo Hario G. Summerso, jaunesniojo, knyga „Vietnam War Almanac“ (New York: Facts on File Publications, 1985); pulkininkui Summersui esu dėkingas taip pat už jo laiškus. Ypač daug man padėjo Vyskupo Strono mokyklos direktorė kunige Anna E. Tottenham, kruopščiai perskaičiusi rankraštį. Jaučiuosi skolingas taip pat Vyskupo Strono mokyklos mokiniams ir mokytojams; ne vieną kartą aš bandžiau jų kantrybę ir jie niekada nepagailėjo man savo laiko. Esu dėkingas Roberto Lawrence’o Weerio „Your Voice“ (New York: Keith Davis, 1977), peržiūrėto ir paredaguoto Keitho Daviso; pelnytai gerbiamas vokalo ir dainavimo mokytojas ponas Davisas kantriai kentė mano mėgėjiškus mėginimus išmokti „kvėpuoti dainuojant“. Patarimas, kurį davė mano literatūrinis personažas Gremas Maksvinis, pažodžiui atitinka pono Weerio mokymą; ačiū ponui Davisui, kad supažindino mane su savo profesiniais dalykais. Prisipažįstu, kad labiausiai esu skolingas savo buvusiam mokytojui . Frederikui Buechneriui; ypač jo „The Magnificent Defeat (New York: Harper & Row, 1977), „The Hungering Dark“ (New York: Harper & Row, 1969) ir „The Alphabet of Grace“ (New York: Harper & Row, 1970). Kunigo Buechnerio laiškai, jo kritinės pastabos apie rankraštį ir nuolatinis padrąsinimas buvo man labai svarbūs — ačiū, Fredai. Ir dar noriu padėkoti savo trims seniems bičiuliams — įdėmiems skaitytojams ir specifinių sričių žinovams: granito specialistui daktarui Chas E. („Skipper“) Bickeliui ; pulkininkui Charlesui C. („Brute“) Krulakui, savo herojui; taip pat Ronui Hansenui, asmens sargybiniui. Ir dar dėkoju savo pirmos eilės pusbroliams „šiaurėje“ Bayardui ir Curtui.

[1] Walker (anfll.) — ėjikas.