Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— Ačiū Dievui, kad ne iš Vietnamo. Malonu susipažinti, Džonai, — pasakė majoras Rolsas; ranką jis spaudė, kad net kaulai traškėjo, o vairavo automobilį taip, lyg visi sutikti vairuotojai kelyje būtų kažkuo jį įžeidę.

— Tuoj jūs pamatysit tą sušiktą laidojimo biurą! — pasakė man majoras.

— KAIP KOKIA PREKYBOS RAJONO KRAUTUVĖ, — pasakė Ovenas ir majorui Rolsui tai patiko — jis nusikvatojo.

— Ir apsišikusį „prekybos rajono“ laidojimo namų direktorių! — pasakė Rolsas.

— KOPLYČIOJE KRYŽIAI KEIČIAMI, — pasakė man Ovenas. — PRIKLAUSOMAI NUO APEIGLĮ DENOMINACIJOS, VIENAS KRYŽIUS GALI BŪTI PAKEIČIAMAS KITU. TEN YRA KRYŽIUS SU LABAI REALISTIŠKU KRISTUMI, SKIRTAS KATALIKAMS. YRA IR VISAI PAPRASTAS, BE NUKRYŽIUOTOJO, VISIEMS PROTESTANTAMS. YRA LABAI PUOŠNUS SU INKRUSTUOTAIS BRANGAKMENIAIS — TARPINIAMS, — pasakė Ovenas.

— Kas tie tarpiniai? — paklausiau Oveno Minio.

— Tokie, su kuriais dabar turime reikalų, — atsakė majoras Rolsas. — Visa ta sumauta šutvė — baptistai, tikriausi „tarpiniai“, kad juos kur šimtas. Ar prisimenat tą asilą kunigą, Mini? — paklausė majoras Rolsas Oveno.

— TURITE GALVOJE TĄ BAPTISTĄ, KURĮ KVIEČIASI LAIDOJIMO BIURAS? ŽINOMA, PRISIMENU! — atsakė Ovenas.

— Palaukit, tuoj jūs jį pamatysit, — pasakė man majoras Rolsas.

— Aš jau nekantrauju, — atsakiau.

Ovenas liepė užsirišti man juodą rankovės raištį.

— NESIRŪPINK, — pasakė jis. — MES TURIME UŽTEKTINAI LAISVO LAIKO.

— Ar jums, vaikinai, nereikia mergyčių? — paklausė mūsų majoras Rolsas. — Aš pažįstu keletą smagių studenčiokių, — pasakė jis.

— ŽINAU, KAD PAŽĮSTI, — atsakė Ovenas. — BET AČIŪ, NEREIKIA, MES ŠIAIP PASLAMPINĖSIME.

— Aš jums parodysiu porno krautuvę, — pasisiūlė majoras Rolsas.

— NE, AČIŪ, — pasakė Ovenas. — MES TIK NORIME ATSIPALAIDUOTI.

— Kas jums, gal jūs kokie pėdai? — paklausė majoras ir nusijuokė iš savo sąmojo.

— GAL IR TAIP — atsakė Ovenas Minis, ir majoras Rolsas vėl nusikvatojo.

— Tavo draugelis juokingiausias šlykštukas kariuomenėje, — pasakė majoras.

Šarvojimo salonas iš tiesų buvo apsuptas visiškai netinkamų laidojimo namams institucijų. Suprojektuotas kaip meksikietiška hasjenda pastatas, kuriame buvo šarvojimo salė ir koplyčia su keičiamais kryžiais, sudarė vieną iš „L“ formos jungčių ilgoje grandinėje tarpusavyje sujungtų rausvai ir baltai nutinkuotų pastatų. Prie pat šarvojimo salės buvo prigludusi ledų krautuvėlė; prie koplyčios — namų gyvūnėliams skirta parduotuvė: vitrinoje buvo išdėliotas parduodamų gyvačių asortimentas.

— Ko čia, po velnių, stebėtis, kad viršila veržėsi grįžti į Vietnamą, — pasakė majoras Rolsas.

Kol riebaluotas laidojimo namų šeimininkas nesumojo paklausti, kas aš toks, arba pasiteirauti, kas man leido dalyvauti atidarant fanerinį konteinerį ir tikrinant jo turinį, Ovenas Minis mane pristatė.

— ČIA PONAS VILRAITAS — KŪNU EKSPERTAS, — pasakė Ovenas. — TAI SAUGUMO REIKALAI, — pasakė Ovenas laidojimo namų šeimininkui. — TURIU JŪSLĮ PAPRAŠYTI NIEKAM APIE TAI NEPASAKOTI.

— O ne, niekada! — prižadėjo šeimininkas. Atvirai pasakius, jis nežinojo, apie ką čia reikėtų ar galima būtų NEPASAKOTI. Majoras Rolsas užvertė akis ir slėpdamas juoką apsimetė, kad kosėja. Kilimu išklotas koridorius vedė į patalpą, kurioje kvepėjo kaip chemijos laboratorijoje, kur du nenatūraliai linksmi patarnautojai atsukinėjo atkeliavusios dėžės varžtus — kitas žmogus nešė faneros gabalus prie tolimesnės sienos. Jis buvo bebaigiąs valgyti ledų porciją, tad negrabiai statė lakštus tik viena ranka. Sunkiam — bene dvidešimto numerio plieno — karstui užkelti ant chromuoto transporterio prireikė keturių žmonių. Majoras Rolsas atšovė tris sklendes, primenančias kai kurių įmantrių sportinių automobilių ratų stabdiklius.

Ovenas Minis atidengė dangtį ir pasižiūrėjo vidun. Po kurio laiko atsisuko į Rolsą.

— AR TAI JIS? — paklausė jis majorą.

Majoras Rolsas ilgai žiūrėjo į karstą. Laidojimo namų šeimininkas žinojo, kad jam teks palaukti savo eilės.

Pagaliau majoras Rolsas atsisuko.

— Manau, kad jis, — pasakė Rolsas. — Labai panašu, — pridūrė.

Laidojimo namų šeimininkas žengė prie karsto, bet Ovenas jį sustabdė.

— PRAŠOM LEISTI PIRMIAU PONUI VILRAITUI PAŽIŪRĖTI, — pasakė jis.

— O taip, žinoma! — pasakė laidojimo namų šeimininkas traukdamasis atgal. Savo padėjėjams jis sušnibždėjo: — Tai saugumo reikalai — apie tai negalima pasakoti. — Du padėjėjai ir netgi drovusis vaikinas, kuris nešiojo faneros lakštus ir valgė ledus, nervingai susižvalgė.

— Kokia mirties priežastis? — paklausė laidojimo namų šeimininkas majoro Rolso.

— KAIP TIK TAI MES IR NORIME IŠTIRTI, — atšovė Ovenas. — TAI IR YRA TAI, APIE KĄ NEREIKIA PASAKOTI!

— O taip, žinoma, — atsakė pusgalvis laidojimo namų šeimininkas.

Majoras Rolsas vėl pabandė nenusijuokti ir sukosėjo.

Aš stengiausi iš per daug arti nežiūrėti į viršilos kūną. Aš buvau taip rimtai pasiruošęs pamatyti kažką visai nebeatpažįstamai nežmogišką, kad iš pradžių net pajutau palengvėjimą. Atrodo, jam nebuvo atsitikę nieko baisaus — tai buvo visas kareivis žalia uniforma, papuošta lakūno sparneliais ir vyresniojo karininko ženklais. Jo veidas buvo nugrimuotas rudai, o veido oda atrodė pernelyg ištempta ant atsikišusių kaulų. Ir plaukai buvo kažkokie nenatūralūs, lyg nebaigtas daryti perukas. Žiūrėdamas toliau viršilos veide pastebėjau kitų keistų smulkmenų: jo ausys buvo tamsios ir susiraukšlėjusios kaip džiovintos slyvos, tarsi ant ausų jam būtų užsidegusios ausinės; ir apie akis buvo išdegę apvalūs, nelyginant apsauginių akinių, ratilai, kurie darė jį panašų į meškėną. Aš supratau, kad jam ant veido išsilydė akiniai nuo saulės, o tas odos rudumas atsirado dėl to, kad veidas buvo sutinęs — visas jo veidas buvo lygi įtempta pūslė, tarytum siaubingas karštis būtų užsiplieskęs jo kaukolės viduje.

Aš jaučiausi nekaip, bet man buvo labiau gėda negu silpna — jaučiau, kad nederėjo pažeisti viršilos privatumo... taip susigėstų smalsautojas, per arti prilindęs prie sudužusios mašinos stiklo ir netyčia pamatęs kuokštą kruvinų plaukų, įstrigusių suskilusiame stikle. Ovenas Minis žinojo, kad aš negaliu kalbėti.

— TO TU IR TIKĖJAISI, AR NE? — paklausė manęs Ovenas; aš linktelėjau ir pasitraukiau.

Laidojimo namų šeimininkas mikliai pribėgo prie karsto.

— Ak, iš tiesų galėjo ir labiau pasistengti! — pasakė jis. Greitai čiupo servetėlę ir pašluostė ištekėjusį skystį pro vieną viršilos lūpų kamputį. — Man tie atviri karstai atrodo nesąmonė, — pasakė jis. — Pasižiūrėjus iš sielvarto širdis gali plyšti.

— Nemanau, kad kam nors žiūrint į šitą vaikiną galėtų plyšti širdis, — pasakė majoras Rolsas. Bet aš pagalvojau, kad žinau vieną širdį, kurią viršila sužeidė; jo jaunesniojo brolio širdis buvo sužeista — dar blogiau negu sužeista, pagalvojau.

Mudu su Ovenu gretimoje patalpoje valgėme ledus, o majoras Rolsas ginčijosi su laidojimo namų šeimininku dėl „asilo kunigo“. Buvo šeštadienis. Kadangi rytoj turėjo būti sekmadienis, apeigos negalėjo vykti baptistų bažnyčioje — jų neįmanoma suderinti su sekmadieninėmis pamaldomis. Biuro šeimininkas turėjo savo baptistą kunigą, kuris „atkeliaudavo“ į laidojimo biurą ir laikydavo pamaldas prie visokių sąlygų prisitaikančioje laidojimo namų koplyčioje.