Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Iš oro, skrisdamas virš Finikso, pirmiausia pastebi landšafto negyvumą. Tarsi mėnulis, nudažytas gelsvai ruda ir kakavos spalva, tiktai su dideliais žaliais plotais — golfo laukais ir kitokia išpuoselėta žeme, kur įrengtos irigacinės sistemos. Iš geologijos kurso aš žinojau, kad visa tai, kas apačioje, kadaise buvo negilus vandenynas; ir temstant, kai aš atskridau į Finiksą, šešėliai ant uolų buvo raudoni kaip tropikų jūroje, o muilinės gubojos buvo akvamarininės — taigi aš iš tiesų galėjau įsivaizduoti, jog kadaise čia būta vandenyno. Finiksas ir dabar priminė seklią jūrą, sudarkytą dirbtinės baseinų žalumos ir žydrumo. Už kokių dešimties ar dvidešimties mylių tolumoje ryškėjo aštrūs rausvai arbatinių kalnų kontūrai su panašiomis į vašką kepurėmis — žmogui iš Naujosios Anglijos jos atrodė kaip purvinas sniegas. Bet sniegui buvo pernelyg karšta.

Nors temstant saulė nebeplieskė, sausas karštas oras virpėjo virš gudronuoto plento; nors pūtė vėjas, lauke buvo kaip krosnies prikūrenta. Antras dalykas, kurį pastebėjau, buvo palmės — visur labai gražios, išlakios palmės.

Oveno lėktuvas su žuvusiuoju, kurį jis lydėjo, vėlavo.

Aš laukiau drauge su vyrais, vilkinčiais spalvotus marškinius, apsiavusiais meksikietiškais sandalais ir kaubojiškais batais; moterys — nuo smulkiausios iki stambiausios, — patenkintos savo nekukliu šortų ir pliažinio kostiumo viršutinės dalies deriniu, šlepsėjo guminėmis šlepetėmis per kietas Finikso oro uosto, optimistiškai pavadinto Skai Harboru, grindis. Tiek vyrai, tiek moterys jautė silpnybę vietiniams papuošalams iš sidabro su turkiu.

Čia buvo žaidimų automatų salė, kurioje jaunas saulėje įdegęs kareivis stumdė kiniško biliardo automatą su neslūgstančiu įniršiu. Pirmas tualetas, kurį radau, buvo uždarytas; ant durų kabėjo užrašas: „Laikinai sugedęs“; tačiau popierius, ant kurio buvo užrašyta, buvo toks pageltęs, kad, atrodo, kabėjo čia jau seniai. Ieškodamas toliau, perėjęs per daugybę įvairaus kondicionavimo laipsnio patalpų, radau pagalbinį vyrų tualetą, ant kurio buvo užrašyta: „Laikinas vyrų tualetas“.

Iš pradžių nebuvau tikras, kad pataikiau į vyrų tualetą; tai buvo tamsi požeminė patalpa su milžiniška pramonine kriaukle — lyg būtų koks pisuaras milžinui. Tikrasis pisuaras buvo užkrautas šluotomis ir kibirais, o vienintelis klozetas pačiame viduryje buvo šviežiai sukaltas iš faneros, todėl medienos kvapas neleido uždusti nuo abejotinos kokybės dezinfektantų. Aukštas veidrodis buvo veikiau atremtas, o ne pastatytas prie sienos. Laikinesnio vyrų tualeto aš negalėjau įsivaizduoti. Tas kambarėlis, kuriame, spėju, būta sandėliuko, nors nežinia, ką tokioje nesuvokiamai didžiulėje kriauklėje galima plauti ar skalauti, buvo absurdiškai aukštomis lubomis, turint galvoje jo plotą; tarsi koks siauras ilgas kambarys, per žemės drebėjimą ar sprogimą pasistojęs ant šono. Vienintelis mažas langelis buvo taip aukštai, kad vos nesiekė lubų, lyg kambarėlis būtų buvęs taip giliai po žeme, kad tik taip aukštai, sulig žemės paviršiumi, įstatytas langas galėtų išeiti į lauką ir bent šiek tiek duoti šviesos toli apačioje esančioms grindims. Tai buvo durų viršulangis, tik be durų po juo; o sprendžiant iš vyrių, jis buvo suveriamas ir su tokia plačia palange, kad žmogus puikiausiai būtų galėjęs ant jos atsisėsti, — tik tiek, kad jo galva ir pečiai būtų įsirėmę į lubas. Lango karnizas buvo nutolęs nuo grindų gal per dešimt ar daugiau pėdų. Tai buvo nepasiekiamas langas, kurį reikia atidarinėti kabliu, pritvirtintu prie ilgo strypo, — jeigu tą langą apskritai kas nors atidarinėja; jis tikrai atrodė taip, lyg jo niekas gyvenime nebuvo plovęs.

Aš nusišlapinau į mažą, užspaustą pisuarą; paspyriau šluotą kibire; pabarbenau į ploną „laikino“ klozeto fanerą. Vyrų tualetas buvo toks namudinis, kad suabejojau, ar prie pisuaro ir klozeto prijungti kanalizacijos vamzdžiai. Baisingoji kriauklė buvo tokia nešvari, kad aš neišdrįsau prisiliesti prie čiaupų — taigi nenusiploviau rankų. Be to, čia nebuvo rankšluosčio. Tai bent „Skai Harboras“, pamaniau ir nuėjau mintyse dėliodamas keleivio skundą. Man niekada nešovė į galvą, kad kažkur kitur oro uoste galbūt yra puikiausiai veikiantis ir švarus vyrų tualetas. Galbūt ir yra. Galbūt ta vieta, kur aš patekau, yra viena iš tų nykių vietų, skirtų „tiktai darbuotojams“.

Aš vaikščiojau po oro uostą kondicionuoto oro vėsoje; kartais išlįsdavau lauk — tik tam, kad pajusčiau tą stulbinantį, troškų karštį, kokio niekada nebūna Naujajame Hampšyre. Įkyrus vėjas, matyt, pūtė iš dykumos, nes jis nebuvo panašus į vėją, kokį pažinojau iki tol ir su kokiu susidurdavau po to. Jis buvo sausas, karštas ir stiprus — spalvingi vyrų marškiniai plakėsi jame kaip vėliavos.

Stovėdamas prie oro uosto pastato karštame vėjyje pamačiau mirusiojo viršilos artimuosius; jie irgi laukė Oveno lėktuvo. Kadangi esu Vilraitas — ir todėl Naujosios Anglijos snobas, — nusprendžiau, kad Finiksas susideda iš mormonų, baptistų ir respublikonų; tačiau viršilos giminės buvo ne tokie. Pirmiausia man krito akis, kad jie tarytum buvo ne kartu ar netgi nesusiję jokiais tarpusavio ryšiais. Koks pustuzinis jų stovėjo dykumos vėjyje prie pilkšvai sidabrinio katafalko; ir nors buvo sustoję gana glaudžiu būriu, jie labiau panėšėjo ne į šeimą, bet į greitosiomis suburtus mažos iškrikusios kompanijos darbuotojus.

Greta stovėjo kariškis, matyt, majoras, su kuriuo Ovenas ir anksčiau turėjo reikalų, — Arizonos valstybinio universiteto Atsargos karininkų mokymo korpuso profesorius. Jis buvo tvirtai sudėtas, sveikai atrodantis, vietoje nenustygstantis atletas, kuris man priminė Rendį Vaitą; jis dėvėjo lakūnų mėgstamus apsauginius akinius. Nenusakomą jo amžių — jam galėjo būti trisdešimt arba keturiasdešimt penkeri — iš dalies lėmė išlavinti kūno raumenys; sprendžiant iš šerių ant plikai skutamos galvos, jo plaukai buvo arba šviesiai gelsvi, arba šviesiai pilki.

Mėginau atspėti, kas tokie tie kiti. Man atrodė, kad atpažinau laidojimo biuro direktorių — savininką ar jo atstovą. Jis buvo aukštas, liesas, blyškaus veido, apsivilkęs baltais krakmolytais marškiniais su ilgais smailais apykaklės kampais — vienintelis vyras iš viso būrio su juodu kostiumu ir kaklaraiščiu. Ten dar buvo dručkis vairuotojo uniforma, kuris stovėjo nuošaliau ir godžiai rūkė. Šeimos narių neįmanoma buvo nustatyti — nebent pagal visus jos narius vienijantį skirtingo laipsnio įniršį, kurį menkiausiai rodė nuolaidžių pečių lėtų judesių vyriškis su marškiniais trumpomis rankovėmis ir virveliniu kaklaraiščiu. Nusprendžiau, kad čia bus tėvas. Jo žmona — turbūt žuvusiojo motina — be perstojo krutėdama ir drebėdama stovėjo šalia to žmogaus, kuris man atrodė tiek pat nejudrus kaip ir bejausmis. Moteris, priešingai — niekaip negalėjo atsipalaiduoti; jos pirštai timpčiojo drabužius, graibė plaukus, kurie buvo sukelti aukštyn kaip kalnas ir tarytum suklijuoti kaip cukraus vatos gumulas. Dykumos saulėlydžio šviesoje moters plaukai atrodė beveik tokie pat raudoni kaip cukraus vata. Greičiausiai trečioji „budynių iškylos“ diena sudarkė jos veidą ir atėmė nuovoką ir sugebėjimą valdyti rankas. Kartkartėmis ji suspausdavo kumščius ir imdavo keiksnoti, bet tų jos žodžių man neleido išgirsti dykumų vėjas ir nemažas atstumas iki artimųjų būrio; tačiau tuos prakeiksmus bematant išgirsdavo mergaitė ir berniukas, kurie, kaip spėjau, buvo jaunesnieji žuvusiojo brolis ir sesuo.

Duktė krūpčiojo nuo motinos pykčio protrūkių — tarsi tie motinos žodžiai būtų buvę skirti jai, tuo tarpu, manyčiau, buvo ne taip; arba, tardama tuos prakeiksmus, man nematant motina tuo pat metu sugebėdavo perlieti dukrą bizūnu. Sulig kiekvienu prakeiksmu duktė krūpteldavo ir susigūždavo — kartą ar du net ausis užsidengė. Ji vilkėjo suglamžytą medvilninę suknutę, kuri buvo jai per maža, todėl, kai vėjas papūtė smarkiau ir ji prigludo jai prie kūno, pamačiau, kad ji nėščia, nors mergaitė atrodė ne paties tinkamiausio amžiaus vaikams gimdyti ir šalia jos nebuvo jokio žmogaus, kurį būčiau galėjęs palaikyti būsimo kūdikio tėvu. Prie jos stovintį berniuką spėjau esant jos broliu — jaunesniuoju žuvusio karininko ir nėščios jo sesers broliu.