Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Nėščioji mergina, kurią aš įsivaizdavau esant to milžino seserį, negalėjo būti vyresnė negu šešiolikos ar septyniolikos metų; ji pradėjo verkti, paskui suspaudė kumštį ir sukando dantimis smiliaus krumplį, kad nustotų.

— Šūdas! — suriko motina. Lėtapėdis vyras, kuris pasirodė esąs jos vyras, sukryžiavo ir vėl perkryžiavo savo raumeningas rankas, o pamėklė kariškais drabužiais sulig motinos ištarme atkragino galvą ir išspjovė dar vieną nemažą purviną gniutulą.

— Ar tu pagaliau baigsi? — paklausė nėščia mergaitė.

— Atsiknisk, — atšovė šis.

Lėtapėdis vyras buvo ne toks lėtapėdis, kaip aš maniau. Netikėtai jis skėlė antausį berniukui — kaip reikiant trenkė iš dešinės, kad jam net skruostas paraudo ir, nebeišsilaikęs ant kojų, jis susmuko kaip Oveno kariška kuprinė ant žemės.

— Nedrįsk taip kalbėti su seseria, — pasakė vyras.

Berniukas nesujudėjęs metė:

— Atsiknisk — jinai man ne sesuo, jinai man netikra sesuo!

— Nekalbėk taip su tėvu, — pasakė motina.

— Jis man ne tėvas, kvaiša, — atkirto berniukas.

— Nevadink motinos „kvaiša“! — pasakė vyras; bet kai jis žengė artyn prie berniuko, lyg norėdamas prisiartinti tiek, kad galėtų spirti, berniukas svirduliuodamas atsikėlė. Vienoje rankoje jis laikė mačetę, kitoje — durklą.

— Jūs abu šūdžiai, — pasakė berniukas vyrui ir moteriai, ir kai jo netikra sesuo susiruošė vėl pravirkti, jis dar kartą atlošė galvą ir išspjovė tabako syvus; jis nespjovė ant jos tiesiai, bet tik į jos pusę.

Tada Ovenas Minis kreipėsi į jį:

— MAN LABAI PATINKA TAVO MAKŠTYS DURKLUI, — pasakė Ovenas. — TAVO DARBAS?

Kaip jau esu matęs anksčiau — susidūrus su nepažįstamais žmonėmis, — visa kraupioji šeimynėlė sustingo išgirdusi Oveno balsą. Nėščioji mergaitė nustojo verkti; tėvas, kuris nebuvo ilgšio vaikino tėvas, atatupstas pasitraukė nuo Oveno, tarsi balsas jam būtų kėlęs didesnį išgąstį negu koks durklas ar mačetė, ar abu kartu; motina nervingai patapšnojo savo suklijuotus plaukus, tarsi Ovenas būtų paskatinęs ją pasirūpinti savo išvaizda. Oveno Minio kepurės viršus vos siekė vaikigalio krūtinę.

— Kas tu toks? — paklausė vaikinas. — Tu neišsivystęs kretine.

— Tai Karių nuostolių aptarnavimo tarnybos karininkas, — tarė majoras. — Leitenantas Minis.

— Tegu jis pats pasako, — užsikepė vaikiščias neatplėšdamas akių nuo Oveno.

— AŠ ESU LEITENANTAS MINIS, — pasakė Ovenas; jis padavė ranką vaikinui. — KUO TU VARDU? — Tačiau tam, kad paspaustų Ovenui ranką, vaikinas būtų turėjęs įsikišti į makštis bent vieną savo ginklą; o to jis daryti nenorėjo. Ir vardo Ovenui nesiteikė pasakyti.

— KAS ATSITIKO TAVO BALSUI? — paklausė jis Oveno.

— NIEKO — O KAS ATSITIKO TAU? — paklausė jo Ovenas. — APSIVILKAI UNIFORMĄ IR ŽAIDI KAREIVĮ, BET NEŽINAI, KAIP REIKIA KALBĖTI SU KARININKU?

Iš prigimties akiplėša, vaikinas vertino ir kitų įžūlumą.

— Taip, sere, — atsakė jis.

— UŽJAUČIU TAVE DĖL BROLIO MIRTIES, — pasakė Ovenas Minis. — AR NENORĖTUM SKIRTI JAM NORS KIEK DĖMESIO? — paklausė Ovenas.

— Taip, sere, — ramiai atsakė berniukas; jis atrodė sutrikęs, nežinodamas, ką reiškia SKIRTI NORS KIEK DĖMESIO mirusiam broliui, todėl beviltiškai įsistebeilijo į vėliavos galą, kuris, būdamas arti užpakalinių katafalko durelių, retsykiais suplevendavo vėjyje.

Tada Ovenas apėjo visus šeimos narius, visiems paspausdamas ranką ir išreikšdamas užuojautą; motinos veidu nuvilnijo visa gama prieštaringų jausmų — ji norėjo koketuoti su juo ir užmušti jį. Nesijaudinantis tėvas, atrodo, buvo labiausiai pasibjaurėjęs nenatūraliu Oveno ūgiu; paburkusiame jo veide atsispindėjo drauge bejausmis bukumas ir panieka. Nėščioji mergaitė baisiausiai susidrovėjo, kai Ovenas ją prakalbino.

— UŽJAUČIU TAVE NETEKUS BROLIO, — pasakė Ovenas; jis buvo jai iki smakro.

— Netikro brolio, — sumurmėjo ji. — Bet aš vis tiek jį mylėjau... — pridūrė ji. Kitam netikram jos broliui prireikė nežmoniškų pastangų, kad vėl nenusispjautų. Taigi, tai buvo šeima, padalinta perpus, arba dar blogiau, pagalvojau aš.

Majoro automobilyje, kur mudu su Ovenu pagaliau galėjome pasisveikinti, apsikabinti ir paplekšnoti vienas kitam per nugarą, majoras papasakojo mums apie tą šeimą.

— Jie, žinoma, yra padugnės — visus galima būtų už ką nors suimti, — pasakė majoras. Jo pavardė buvo Rolsas — Holivudui jis būtų patikęs. Iš arti atrodydavo penkiasdešimtmetis, nors iš tikrųjų buvo tik trisdešimt septynerių. Paskutinėmis Korėjos karo dienomis jis užsitarnavo karo lauko tarnybos paskyrimą; jis užbaigė savo tarnybą Vietname kaip pėstininkų bataliono rikiuotės karininkas. Majoras Rolsas buvo paimtas į kariuomenę 1949 metais, kai jam buvo aštuoniolika. Jis atitarnavo devyniolika metų; kariavo dviejuose karuose; jis nebuvo pakeltas papulkininkiu ir tuo metu, kai visi geriausi karo lauko tarnybos karininkai buvo Vašingtone arba Vietname, savo karo tarnybos saulėlydžiu jis pasirinko profesoriavimą Atsargos karininkų mokymo korpuse.

Gavęs karo lauko tarnybos paskyrimą, majoras Rolsas gavo ir savo dozę cinizmo; jis kalbėjo staigiais nepertraukiamais monologais — nelyginant automatinio šautuvo papliūpos.

— Nė kiek nenustebčiau sužinojęs, kad toje šeimoje visi krušasi vieni su kitais, — pasakė majoras Rolsas. — Brolis — didžiausias debilas iš visų — visą dieną valkiojosi po oro uostą, apžiūrinėjo lėktuvus, šnekino kareivius. Negali sulaukti amžiaus, kai galės skuosti į Vietnamą. Didesnis debilas už jį tai tik tas, kuris jau negyvas, — tai jo trečioji kelionė „po šalį“, velniai rautų! Pamatytumėt, kaip jis gyveno nuo vienos kelionės iki kitos — visas tas susmirdęs taboras bazuojasi treilerių stovėjimo aikštelėje, ir viršila visą savo laiką praleisdavo žiūrėdamas pro žiūronus į kaimynų langus. Taikydavo į visus savo optinį taikiklį, suprantat? Jeigu jis nebūtų sugrįžęs į Vietnamą, tai būtų pakliuvęs į cypę!

— Abiejų brolių tėvas kitas — jau miręs, ne tas klounas, — pranešė mums majoras Rolsas. — Tas klounas yra tos nelaimingos mergaitės tėvas — nežinau, kas ją ištvatino, bet jaučiu, kad čia šeimos dalykėliai. Daugiausia balų duočiau viršilai — manau, kad jis ir į ją buvo nutaikęs savo taikiklį, suprantat? Gal abudu broliai ją tvatino, — pasakė majoras Rolsas. — Bet jaunėlis per daug trenktas — jis netveria savo kailyje, kada užaugs ir galės žudyti žmones.

— Na, o motušė — ji ne tik skrajoja kosmose, ji kaip pasiutus sukasi orbitoje, — pasakė majoras Rolsas. — Pažiūrėsim, ką pasakysit, kai pamatysit, kaip jie budės prie velionio, — kai sutiksit visą likusią šeimynėlę! Patikėkit manim — nereikėjo siųsti brolio namo, netgi dėžėje. Ir tikrai nereikėjo kviesti visos tos apsišikusios šeimos čionai! Gal tai vienintelis būdas laimėti tą sušiktą karą, suprantat? — pasakė majoras Rolsas.

Mes sekėme paskui pilkšvai sidabrinį katafalką, kurį vairuotojas iš lėto vežė greitkeliu, vadinamu Juoduoju Kanjonu. Paskui mes pasukome į Kupranugario Kuprų kelią. Virš mūsų vėjyje siūbavo palmės. Knisažolių vejoje ant metalinių kėdžių sėdėjo senukai — per tokį karštį, neatslūgstantį net naktį, jie buvo apsivilkę megztiniais ir mojavo mums. Turbūt jie buvo išprotėję.

Ovenas Minis pristatė mane majorui Rolsui kaip savo GERIAUSIĄ DRAUGĄ.

— MAJORE ROLSAI, ČIA MANO GERIAUSIAS DRAUGAS DŽONAS VILRAITAS. JIS ATVYKO IŠ PATIES NAUJOJO HAMPŠYRO!