Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Tai buvo nerangus ištįsęs kaip kartis plačiaskruostis vaikinas, į kurį buvo nejauku žiūrėti įsivaizduojant jame tūnančią augimo potenciją. Manau, kad jam nebuvo daugiau kaip keturiolika ar penkiolika metų; liesas ir ilgas jo kūnas buvo nepaprastai stambių kaulų— rankos atrodė tokios stiprios, o galva tokia neproporcingai didelė, jog pagalvojau, kad jis laisvai galėtų priaugti kokį šimtą svarų per daug išoriškai nepasikeisdamas. Jeigu priaugtų dar šimtą, atrodytų milžiniškas ir bauginantis; tam tikra prasme, pagalvojau aš, jis atrodo kaip žmogus, neseniai netekęs šimto svarų, tačiau bet kada galintis juos vėl susigrąžinti.

Ilgšis vaikinas buvo iškilęs virš visų — jis lingavo vėjyje kaip tos milžiniškos palmės abipus kelio į Finikso Skai Harboro terminalą — ir jo įsiūtis buvo labiausiai matomas, jo pyktis (kaip ir jo kūnas) buvo tarsi monstras, turintis kur plėstis. Kai motina ką nors pasakydavo, berniukas atlošdavo galvą ir nusispjaudavo — iš jo burnos į tolį nuskriedavo purvinas gniutuliukas. Mane pritrenkė, kad tokio amžiaus berniukui tėvai leidžia kramtyti tabaką! Po to jis atsigręždavo į motiną ir jiedu žiūrėdavo vienas į kitą, kol jinai nuo jo nusisukdavo, nesiliaudama čiupinėjusis.

Berniukas vilkėjo riebaluotu (iš tolimos mano perspektyvos žiūrint) darbininko kombinezonu, o ant diržo, panašaus į dailidės, kabėjo darbo įrankiai — tik jie labiau panėšėjo į automobilių arba telefono mechaniko naudojamus. Galbūt berniukas turėjo darbą po pamokų ir tiesiai iš darbo atvyko į oro uostą pasitikti savo brolio palaikų.

Jeigu tai patys artimiausi žuvusiojo viršilos žmonės, tai mane krečia šiurpas įsivaizduojant kitus, dar prasčiau atrodančius giminaičius, kurie per tris „budynių iškylos“ dienas gal jau ir linksmintis pradėjo. Žiūrėdamas į šitą šeimynėlę aš pagalvojau, kad nenorėčiau Oveno Minio darbo — net už milijoną dolerių.

Niekas nežinojo, iš kurios pusės laukti lėktuvo. Aš pasiklioviau majoru ir laidojimo biuro savininku; jie vieninteliai abu žiūrėjo į tą pačią pusę, ir aš žinojau, jog tai ne pirmas grįžtantis namo žuvusysis, kurį jie pasitinka. Taigi aš žiūrėjau ton pačion pusėn, kaip ir jie. Nors saulė jau buvo nusileidusi, ryškiai raudonos šviesos gaisai ėjo skersai didžiulį dangų, ir viename tokiame šviesos ruože pastebėjau besileidžiantį Oveno lėktuvą — tarytum, kur Ovenas Minis bepasirodytų, jį visada lydi kokia nors šviesa.

Visą kelią nuo San Francisko į Finiksą Ovenas rašė dienoraštį; rašė puslapį po puslapio — žinojo, kad mažai turi laiko.

„AŠ TAIP DAUG KĄ ŽINAU, — rašė jis, — BET VISKO NEŽINAU. TIKTAI DIEVAS ŽINO VISKĄ. MAN JAU NEBĖRA KADA VAŽIUOTI Į VIETNAMĄ. MANIAU, KAD ŽINAU, JOG VYKSIU TENAI. MANIAU, KAD ŽINAU IR DATĄ. BET JEIGU AŠ NEKLYSTU DĖL DATOS, TUOMET APSIRINKU DĖL TO, JOG TAI ĮVYKS VIETNAME. O JEIGU AŠ NEKLYSTU DĖL VIETNAMO, TAI APSIRINKU DĖL DATOS. GALIMAS DAIKTAS, KAD TAI IŠ TIESU YRA „TIK SAPNAS“ — BET JIS TOKS REALUS! DATA ATRODĖ TOKIA TIKRA, BET AŠ NEBEŽINAU — AŠ JAU NEBEŽINAU.

AŠ NEBIJAU, BET LABAI NERVINUOSI. ANKSČIAU MAN NEPATIKO ŽINOTI — DABAR MAN NEBEPATINKA NEŽINOTI! DIEVAS TIKRINA MANE“, — rašė Ovenas Minis.

Daug visko prirašė; jis buvo sutrikęs. Jis nupjovė man pirštą, kad neatsidurčiau Vietname; jo supratimu, fiziškai ištraukė mane iš savo sapno. Tačiau, nors jis apsaugojo mane nuo karo, buvo aišku — iš jo dienoraščio, — kad aš pasilikau jo sapne. Jis sugebėjo apsaugoti mane nuo Vietnamo, jis sugebėjo nukirsti man pirštą, bet nepajėgė ištraukti manęs iš savo sapno, ir tai kėlė jam nerimą. Jeigu jam lemta mirti, jis žinojo, kad aš irgi būsiu su juo, — bet nežinojo kodėl. Bet jeigu jis nukirto man pirštą gelbėdamas mano gyvybę, tai kam kvietėsi mane į Arizoną? Dievas jam buvo pažadėjęs, kad man nieko bloga neatsitiks; Ovenas Minis norėjo tuo tikėti.

„GALBŪT TAI IŠ TIKRŲJŲ YRA TIK SAPNAS, — kartojo jis. — GALBŪT DATA TĖRA MANO VAIZDUOTĖS PRAMANAS! BET TAI BUVO IŠKALTA AKMENYJE — TAI YRA IŠKALTA AKMENYJE!“ — pridūrė jis; tuo jis, žinoma, norėjo pasakyti, kad jau išsikalė savo mirties datą paminkliniame akmenyje sau pačiam. Bet dabar jis buvo sutrikęs; dabar jis jau nebebuvo tikras.

„KAIP VIETNAMIEČIU VAIKAI GALI BŪTI ARIZONOJE?“ — klausė Ovenas savęs; jis netgi kreipėsi į Dievą: „MANO DIEVE, JEIGU AŠ NEIŠGELBĖSIU TU VAIKU, TAI KAM TU VERTEI MANE VISA TAI IŠKENTĖTI?“ Dar toliau jo pridurta: „AŠ TURIU PASIKLIAUTI DIEVU“.

Ir prieš pat lėktuvui paliečiant Finikso žemę, jis dar ore spėjo užrašyti paskutinę mintį: „ŠTAI AŠ IR VĖL ČIA — AŠ VIRŠ VISKO. PALMĖS LABAI TIESIOS IR AUKŠTOS, — AŠ LABAI AUKŠTAI VIRŠ PALMIU. DANGUS IR PALMĖS TOKIOS GRAŽIOS“.

Jis pirmas išlipo iš lėktuvo, jo uniforma — aiškus iššūkis karščiui, juodas rankovės raištis ženklina jo misiją, žalia kelioninė kuprinė vienoje rankoje, trikampė kartoninė dėžė — kitoje. Jis nužingsniavo tiesiai prie lėktuvo bagažo skyriaus; nors aš negirdėjau jo balso, mačiau, kaip jis duoda nurodymus bagažo skyriaus darbininkams ir krautuvo vairuotojui — esu tikras, kad liepė jiems galvą laikyti aukščiau už kojas, kad skysčiai neišbėgtų pro ertmes. Kai palaikai buvo leidžiami iš lėktuvo žemėn, Ovenas stovėjo atiduodamas pagarbą. Kai dėžė buvo pastatyta ant krautuvo, Ovenas užšoko ant vienos iš keltuvo šakių šakos ir taip važiavo tą trumpą atstumą iki katafalko, nelyginat medinė figūra, puošianti laivo priekį.

Betonuotu taku nuėjau prie artimųjų, kurie nebuvo pajudėję iš vietos — vien akimis sekdami Oveną Minį ir kūną dėžėje. Jie stovėjo paralyžiuoti savo pykčio; tačiau majoras žvaliai nužygiavo pasitikti Oveno; vairuotojas atidarė ilgo, pilkai sidabrinio katafalko užpakalines dureles; ir laidojimo biuro savininkas ėmėsi klusnaus mirties įgaliotinio priedermių, skubiai darydamas kas jam priklauso.

Ovenas lengvai nušoko nuo šakės; numetė savo kuprinę ant žemės ir atidarė trikampę kartoninę dėžutę. Drauge su majoru Ovenas išvyniojo vėliavą — stipriam vėjui pučiant tą padaryti buvo nelengva. Staiga kilimo ir leidimosi take užsižiebė dar daugiau šviesų ir banguojanti, plazdanti vėliava ryškiai sušvito tamsaus dangaus fone; vargais negalais Ovenas su majoru uždengė dėžę vėliava. Kai tik kūnas buvo įstumtas į katafalką, vėliava ant konteinerio nustojo plazdėti ir šeima — kaip didžiulis nevikrus gyvūnas — ėmė artintis prie katafalko ir Oveno Minio.

Būtent tada aš pamačiau, kad ilgšis berniukas vilki ne darbininko kombinezoną, — jis buvo apsivilkęs kareiviškais džiunglių drabužiais ir tai, ką palaikiau riebalų dėmėmis, iš tikrųjų buvo kamufliažinės dėmės. Drabužiai atrodė autentiški, bet berniukas aiškiai buvo per jaunas „tarnauti“ ir jo uniforma buvo nepilna — didelės jo kojos buvo apautos nutrintais ir purvinais sportbačiais iki kulkšnių; susivėlę ilgi jo plaukai iki pečių taip pat neatitiko kariuomenės normų. Ir ne dailidės diržu jis buvo susijuosęs; tai buvo šovinių juosta, prikimšta, regis, tikrų šaudmenų, pilnų tūtelių — bent jau kai kuriose kišenėse, — o ant skirtingų to diržo kabliukų ir kilpelių buvo prikabinta įvairiausių daiktų... bet ne mechaniko ar telefono meistro įrankių. Ilgšis buvo prisikabinęs tikros karinės amunicijos: kastuvėlį apkasams kasti, mačetę, durtuvą, nors durklo makštis neatrodė kariška — bent jau mano akimis; jos buvo pagamintos iš blizgios „Day-Glo“ firmos žalumo medžiagos, o ant viršaus tradicinė „Day-Glo“ oranžinės spalvos kaukolė su sukryžiuotais kaulais.