Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Estera buvo taip prastai nusiteikusi, kad aš nebenorėjau nakvoti Dareme su ja. Naktis buvo gana tvanki, bet pūtė šioks toks vėjelis. Nuvažiavau į Frant gatvę ir su senele pasižiūrėjau vienuoliktos valandos žinias; pastaruoju metu ji susidomėjo tuo klaikiu vietiniu televizijos kanalu, kuriame per žinias būdavo pateikiama avarijų keliuose statistika ir nė žodžiu neužsimenama apie Vietnamą; be to, šiandien buvo papasakota „gyvenimiška“ istorija apie berniuką, kuris apakino vargšą šunelį fejerverku.

— Dieve brangus! — pasakė senelė.

Kai ji nuėjo gulti, aš perėjau prie vakarinių laidų programos — vienas kanalas rodė vadinamąjį pabaisų filmą „Siaubūnas iš 20000 jūros sieksnių gelmės“ — seną, Oveno mėgstamą filmą; kitas kanalas rodė „Mamą naujokę“, kuriame Loreta Jang vaidina našlę, lankančią koledžą drauge su savo paaugle dukra; bet mano mėgstamiausias „Amerikietis Paryžiuje“ ėjo per trečiąjį kanalą. Kaip šoka Džin Keli, galėjau žiūrėti visą naktį; kai pasibaigdavo daina ir šokis, sugrįždavau prie priešistorinio monstro, kuris niokojo Manheteną, arba eidavau į virtuvę atsinešti dar alaus.

Kai suskambėjo telefonas, kaip tik buvau virtuvėje; buvo jau po vidurnakčio, ir Ovenas iš pagarbos mano senelei niekada neskambindavo čia tokiu metu, kai ji jau galėtų būti nuėjusi ilsėtis. Iš pradžių man dingtelėjo, kad galbūt jis susipainiojo dėl skirtingo laiko Arizonos zonoje; bet žinojau, kad prieš skambindamas man jis būtų paskambinęs Esterai į Daremą arba Danui į Voterhauzą, ir aš buvau tikras, kad Estera arba Danas, arba jie abu, būtų pasakę jam, kad dabar jau vėlus metas.

— TIKIUOSI, NEPAŽADINAU TAVO SENELĖS, — pasakė jis.

— Telefonas suskambėjo tik vieną kartą — aš esu virtuvėje, — pasakiau jam. — Kas atsitiko?

— ATSIPRAŠYK JOS UŽ MANE — RYTOJ RYTĄ, — pasakė Ovenas. — BŪTINAI PASAKYK, KAD AŠ LABAI ATSIPRAŠAU, — BET REIKALAS LABAI SKUBUS.

— Kas atsitiko? — paklausiau.

— ŽUVUSIOJO KŪNAS PER KLAIDĄ NUKELIAVO Į KALIFORNIJĄ — BUVO MANYTA, KAD JIS DINGO BE ŽINIOS VIETNAME, BET KĄ TIK PAAIŠKĖJO, KAD ATSIRADO KALIFORNIJOJE. TAIP VISADA ATSITINKA PER ATOSTOGAS — KAS NORS UŽMIEGA POSTE. ARMIJOJE TAI ĮPRASTAS DALYKAS — AŠ TURIU DVI VALANDAS SUSIDĖTI DAIKTAMS IR LEKIU Į KALIFORNIJĄ. TENAI SĖSIU Į VIETINIU ORO LINIJU LĖKTUVĄ IR SKRISIU Į TAKSONĄ. MANO SKRYDIS SUDERINTAS SU KOMERCINIU REISU Į OKLENDĄ RYTOJ IŠ PAT RYTO. JAU TURIU BILIETĄ SKRYDŽIUI IŠ SAN FRNCISKO ATGAL Į FINIKSĄ — TAS VAIKINAS BUVO VIRŠILA, MALŪNSPARNIO PILOTAS. O TAI PAPRASTAI REIŠKIA, KAD JO LĖKTUVAS SUDUŽO IR SUDEGĖ, — KAI TIK IŠGIRSTI „MALŪNSPARNIS“, GALI NEABEJOTI, KAD KARSTAS BUS UŽDARYTAS. ARTU GALI PASITIKTI MANE FINIKSE? — paklausė jis.

— Ar aš galiu pasitikti tave Finikse? O kam? — nesupratau.

— O KODĖL NE? — paklausė Ovenas. — JUK NETURI JOKIU YPATINGU PLANU, AR NE?

— Na, ne, — sutikau.

— GALI SAU LEISTI NUSIPIRKTI BILIETĄ, AR NE? — paklausė jis.

— Na, galiu, — sutikau. Tada jis man pateikė visą informaciją apie skridimą — jis puikiai žinojo, kada mano lėktuvas išskrenda iš Bostono ir kada atskrenda į Finiksą; aš atskrisiu truputį anksčiau negu jis su karstu iš San Francisko, bet ilgai man laukti nereikės. Galėsiu jį pasitikti, o po to mes pasiliksime drauge; jis jau užsakęs mums motelį — SU ORO KONDICIONAVIMU, GERU TELEVIZORIUMI IR FANTASTIŠKU BASEINU! SMAGIAI PAŪŠIME! — užtikrino mane Ovenas; jis jau viską paruošęs iš anksto.

Numatytos laidotuvės iširusios, nes karstas jau vėlavo dvi dienas. Žuvusiojo viršilos giminaičiai — šeimos artimieji iš Modesto ir Jumos — buvo mirtinai įstrigę Finikse. Šarvojimo salė buvo užsakinėjama kelis kartus iš naujo. Ovenas pažįstąs laidotuvių biuro savininką ir kunigą — „JIE YRA TIKRI ŠIKNIAI; JIEMS MIRTIS PAPRASČIAUSIAS BIZNIS, IR JEIGU KAS NORS VYKSTA NE PAGAL TVARKARAŠTĮ, JIE NIURZGA IR BURNOJA ANT KARIŠKIU, IR TIK DAR LABIAU APSUNKINA VARGŠU ARTIMLĮJLĮ PADĖTĮ“.

Giminės greičiausiai rengė budynes, truksiančias maždaug tiek, kiek iškyla; o dabar jau ėjo trečia budynių diena. Ovenas tikino, kad jam tereikės pristatyti karstą laidotuvių biuro savininkui; karių nuostolių tarnybos karininkas — Atsargos karininkų mokymo korpuso profesorius Arizonos valstybiniame universitete, majoras, kurį Ovenas taip pat pažįsta, — įspėjo, kad artimieji taip griežia dantį ant armijos, kad, ko gero, nepageidaus per laidotuves karinio eskorto.

— NORS NIEKADA NEGALI ŽINOTI, — pasakė man Ovenas. — MES BŪSIME PO RANKA, KAIP SAKOMA, VEIKSIME PAGAL APLINKYBES — BET KOKIU ATVEJU MAN SUSIDARYS PORA LAISVU DIENU. KAI UŽVERDA TOKIA VELNIAVA, TAI AŠ LENGVAI GALIU PRASITĘSTI BUVIMĄ KOKIOMS DVIEM DIENOMS. TIK PRANEŠIU FORTUI, KAD ĮSTRIGAU FINIKSE „ARTIMUJU PRAŠYMU“, KAIP AŠ SAKAU. KARTAIS TAIP IR BŪNA — PASITAIKĖ NEVIENĄ KARTĄ, GIMINĖS NORI, KAD BŪČIAU ŠALIA. ESMĖ TA, KAD AŠ TURĖSIU MARIAS LAISVO LAIKO IR MES GALĖSIME TIESIOG PABŪTI KARTU. KAIP JAU SAKIAU, MOTELYJE FANTASTIŠKAS BASEINAS; IRJEIGU NEBUS PER KARŠTA, GALĖSIME PAŽAISTI TENISĄ.

— Aš nežaidžiu teniso, — priminiau.

— MUMS NEBŪTINA ŽAISTI TENISĄ, — pasakė Ovenas.

Man atrodė, kad neverta dėl poros dienų belstis tokį kelią. Taip pat maniau, kad karinio eskorto nedalyvavimas per laidotuves — šiuo konkrečiu atveju — dar toli gražu nėra garantuotas, o gal ir išvis neaiškus dalykas. Bet nebuvo abejonių, jog Ovenas baisiai nori, kad mes susitiktume Finikse, o jo balsas buvo labiau susijaudinęs negu paprastai. Mes nesimatėme nuo Kalėdų. Pagaliau aš nesu buvęs Arizonoje — ir, prisipažinsiu, tuo metu man buvo smalsu pasižiūrėti, kaip atrodo tas vadinamasis „kūno palydėjimas“. Man ir į galvą neatėjo, kad liepa — ne pats geriausias metų laikas Finikse, — bet iš kur aš galėjau žinoti?

— Gerai, taip ir padarykim — visai nebloga mintis, — pasakiau jam.

— TU — MANO GERIAUSIAS DRAUGAS, — pasakė Ovenas Minis šiek tiek užsikirsdamas. Maniau, kad tai dėl telefono; tariausi, kad blogas ryšys.

Tą dieną vėliavos išniekinimas buvo paskelbtas federaliniu nusikaltimu. 1968-ųjų liepos penktąją Ovenas Minis praleido Oklende, Kalifornijoje, kur gavo orderį postoviui viengungių karininkų štabe; liepos šeštosios rytą Ovenas išvyko iš kariuomenės naujokų mokymo bazės užrašęs savo dienoraštyje: „KARIAI, MOBILIZUOTI Į TARNYBĄ TOLIMUOSIUOSE RYTUOSE, TURI IŠSIRIKIUOTI PRIE TAM TIKRU DURU, KUR JIEMS BUS IŠDUOTA DŽIUNGLIŲ UNIFORMA IR KITOKS ŠLAMŠTAS, O PRIEŠ IŠSKRISDAMI Į VIETNAMĄ REKRŪTAI GAUNA PIETUMS ŽLĖGTAINI. ESU MATĘS TĄ VIETĄ DAUGIAU KARTU NEGU REIKIA: SKERSINIAI, KELIAMIEJI KRANAI IR SKARDINIAI SANDĖLIU STOGAI, IR KIRAI, SKLANDANTYS VIRŠ LĖKTUVU ANGARU, — IR VIS NAUJI IŠKELIAUJANTYS IŠ ČIA REKRŪTAI, IR GRĮŽTANTYS NAMO KŪNAI. ŠITIEK ŽALIU KELIONINIU KREPŠIU ANT ŠALIGATVIU. AR REKRŪTAI ŽINO, KAS YRA TOSE PILKOSE KLIJUOTOS FANEROS DĖŽĖSE?“

Dienoraštyje Ovenas rašė, kad jis, kaip visada, gavo trikampę kartoninę dėžę, kurioje buvo tvarkingai sulankstyta vėliava — „KAS GALVOJA APIE TOKIUS DALYKUS? ARTAS ŽMOGUS, KURIS GAMINA KARTONINĘ DĖŽĘ, ŽINO, KAM JINAI SKIRTA?“ — jam buvo įteikti įprastiniai laidotuvių dokumentų blankai ir įprastinis juodas rankovės raištis — jis pamelavo tarnautojui netyčia įmetęs savo raištį į pisuarą — tam, kad gautų naują; jis norėjo, kad aš irgi turėčiau juodą raištį ir atrodyčiau KAIP OFICIALUS ASMUO. Maždaug tuo metu, kai mano lėktuvas pakilo iš Bostono, Ovenas Minis tikrino fanerinio konteinerio turinį San Francisko oro uosto bagažo skyriuje.