Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Šiaip ar taip, aš kirtau sieną be kliūčių. Kanadietis muitininkas pasidomėjo manuoju granitiniu slenksčiu — „1952, liepa“. Jis, regis, nustebo, kai pasakiau, jog tai vestuvinė dovana. Muitininkas taip pat pasiteiravo, ar esu atleistas nuo karo prievolės; nors aš jam galėjau pasirodyti per senas išsisukinėti nuo karo tarnybos, bet jau daugiau kaip metai į karo tarnybą buvo šaukiami vyresni negu dvidešimt šešerių metų vyrai. Atsakiau jam į klausimą rodydamas trūkstamą pirštą.

— Man karas nerūpi, — pasakiau jam, ir jis įleido mane į Kanadą daugiau nieko neklausinėdamas.

Būčiau apsistojęs Monrealyje; bet tenai labai daug žmonių žiūrėjo į mane kreivai, nes aš nekalbėjau prancūziškai. Taigi vieną lietingą dieną atvažiavau į Otavą; važiavau toliau, kol pasiekiau Torontą; tokio didelio ežero kaip Ontarijas dar nebuvau regėjęs. Žinojau, kad ilgėsiuosi Atlanto vandenyno vaizdo nuo Rai Harboro molo, taigi ežeras, kuris atrodo toks didelis kaip jūra, mane sužavėjo.

Daugiau mano gyvenime nieko ypatingo neatsitiko. Aš vaikštau į bažnyčią ir dėstau mokykloje. Tie du užsiėmimai savaime nereiškia, kad gyvenimas neįdomus, bet mano gyvenimas neabejotinai neįdomus; mano gyvenimas yra rekomenduojamos literatūros sąrašas. Aš negaliu skųstis. Turėjau pakankamai jaudinančių akimirkų. Kiek jų patyriau su Ovenu Miniu, pakaks visam gyvenimui.

Kaip Ovenas būtų nusivylęs... sužinojęs, kad mano tėvas toks lėkštas žmogelis. Luisas Merilis toks pilkas, kaipgi aš galėjau prisiminti jį tą dieną buvus atviroje tribūnoje? Tik pastorius Merilis galėjo prasprūsti pro mano akis. Kiek kartų aš tyrinėjau žiūrovų salę per „Greivsendo artistų“ spektaklius (o pastorius Merilis visada dalyvaudavo), mano žvilgsnis niekada už jo neužkliūdavo, taip ir neprisiminiau jo sėdinčio toje tribūnoje, tiesiog jį pražiopsodavau. Bet kokiame žmonių susibūrime pastorius Merilis ne tik kad neišsiskirdavo iš kitų, jo netgi nesimatydavo!

Kaip aš nusivyliau... sužinojęs, kad mano tėvas buvo tikras Juozapas. Aš nepasakojau Ovenui, bet kartą susapnavau, kad mano tėvas buvo Džonas Kenedis; šiaip ar taip, mano motina buvo tokia pat gražuolė kaip Meriliną Monro. Kaip aš nusivyliau... sužinojęs, kad mano tėvas yra toks pat žmogus kaip aš.

Kai dėl mano tikėjimo: aš esu savo tėvo sūnus — tai yra toks pat tikintysis, koks kadaise buvo pastorius Merilis. Čia abejoju, čia tikiu — kartais mane pagauna įkvėpimas, kartais — neviltis. Kanauninkas Kempbelas mokė mane, užėjus pastarajai būsenai, paklausti savęs: „Ką iš savo pažįstamų gyvųjų aš myliu?“ Geras klausimas — vienas iš tų, kurie sugrąžina į gyvenimą. Šiomis dienomis aš myliu Daną Nidemą ir pastorę Kateriną Kiling; žinau, kad myliu juos, nes man jie rūpi — Danui reikia numesti svorį, Katerinai pasitaisyti! Tai, ką jaučiu Esterai, nėra tikra meilė; aš ja žaviuosi — ji, be abejo, laikėsi kur kas didvyriškiau už mane, ir tai, kaip ji išgyveno, kelia man pasigėrėjimą. Be to, dar yra tolimi šeimyniniai saitai, atstojantys meilę — kalbu apie Nojų ir Simoną, apie Martą ir dėdę Alfredą. Laukiu susitikimo su jais per kiekvienas Kalėdas.

Aš nejaučiu tėvui neapykantos; tiesiog per daug apie jį negalvoju — ir nemačiau jo nuo to laiko, kai jis atidavė Oveno Minio kūną žemei. Danas pasakojo, kad jis pasidarė puikus pamokslininkas, o kadaise kalbą darkiusio mikčiojimo neliko nė žymės. Kartais aš pavydžiu Luisui Meriliui; norėčiau, kad kas nors apgautų mane taip, kaip aš apgavau jį, ir mano tikėjimas pasidarytų toks pat tvirtas ir nepajudinamas. Nors aš tikiu žinąs, kas yra tikrieji stebuklai, bet mano tikėjimas trikdo mane labiau negu kadaise trikdė netikėjimas; netikėjimas dabar man atrodo nepalyginamai sunkesnis, bet tikėjimas turi tiek daug neatsakytų klausimų!

Iš kur Ovenas Minis žinojo tai, ką „žinojo“? Būkite atsargūs su žmonėmis, kurie laiko save religingais; svarbu, kad žinotumėte, ką jie turi galvoje — svarbu, kad žinotumėte, jog jie patys žino, ką turi galvoje!

Praėjus daugiau kaip metams po to, kai aš atvažiavau į Kanadą, Greivsendo bažnyčios — ir, Luiso Merilio reikalavimu, Herdo bažnyčia — organizavo vadinamąjį Vietnamo moratoriumą. Sutartą spalio dieną šeštą valandos ryto sugaudė visų bažnyčių varpai — neabejoju, kad kai kurie žmonės pasiuto! — o septintą prasidėjo pamaldos. Po pamaldų miesto orkestras nužygiavo Frant gatve ir išsirikiavo pievelėje priešais pagrindinius akademijos rūmus akademiniame Greivsendo miestelyje; po to vyko vadinamoji taiki demonstracija ir buvo išrėžta keletas pavyzdinių antimilitaristinių kalbų. Nenusižengdamas savo taisyklėms „Greivsendo naujienų“ laikraštis neaprašė įvykio redakciniame straipsnyje, tik užsiminė, kad būtų buvę kur kas svarbiau tokias pilietines aistras nukreipti į eitynes prieš žmonių aukas tautos greitkeliuose; akademijos laikraštis „Kapas“ pareiškė, kad „ateina laikas“, kai mokykla ir miestas turėtų susivienyti protestui prieš neteisingą karą. „Naujienos“ paskaičiavo, kad į demonstraciją buvo susirinkę mažiau kaip keturi šimtai žmonių ir „beveik tiek pat šunų“. „Kapas“ pareiškė, jog buvo susibūrusi mažiausiai šešių šimtų „taikiai nusiteikusių“ žmonių minia. Abu laikraščiai paminėjo tik vieną kontrademonstraciją. Kai eisena, žygiuodama Frant gatve, priartėjo prie rotušės, kur „Greivsendo artistai“ tiek metų linksmino jaunus ir senus, buvęs Amerikos legiono vadas išėjo į gatvę ir pamojavo Šiaurės Vietnamo vėliava jaunam tūba grojančiam Greivsendo orkestro muzikantui priešais veidą.

Danas pasakė man, kad buvęs Amerikos legiono vadas buvo ne kas kitas, kaip ponas Morisonas, bailusis paštininkas.

— Norėčiau žinoti, iš kur tas idiotas išpešė Šiaurės Vietnamo vėliavą! — pasakė senelė.

Taip ir metai, beveik niekuo netrikdomi, smagiai pražygiavo Frant gatve ir dingo tolumoje.

Ovenas Minis išmokė mane rašyti dienoraštį; tačiau mano dienoraštis atspindi mano neįdomų gyvenimą, tuo tarpu Oveno dienoraštis atspindėjo daugybę kur kas įdomesnių įvykių. Štai būdinga ištrauka iš mano dienoraščio:

„Torontas, 1970 metų lapkričio 17-oji — šiandien sudegė Vyskupo Strono šiltnamis ir mokytojai su mokiniais turėjo apleisti mokyklos pastatą.“

Pažiūrėkite: aš pažymiu dienoraštyje kiekvieną dieną, kai mano mergaitės gieda „Dievo Sūnus“ per rytines pamaldas koplyčioje. Taip pat įtraukiau į dienoraštį dieną, kai kažkokio roko muzikos žurnalo žurnalistas mėgino sustabdyti mane ir paimti interviu tuo metu, kai aš sėdausi koplyčioje. Tai buvo smarkus, plaukais apžėlęs jaunuolis su raudonu kaftanu — gaudantis į jį laidomus merginų žvilgsnius ir visas apsivyniojęs savo gremėzdiškos aparatūros vielomis bei laidais. Niekieno nekviestas — neįspėjęs iš anksto! — išdygo priešais ir kiša man panosėn mikrofoną, ar aš, kaip Viliokės Esteros „pusbrolis, su kuriuo ji bučiuodavosi“, nesutinkąs, kad tai, kas „vyksta“ Esterai, prasidėję tuomet, kai ji sutikusi kai ką, vardu „Žaneta Planeta“.

— Atsiprašau! — pasakiau. Aplinkui į mane spoksojo ir kikeno įvairių klasių mergaitės.

Žurnalistas domėjosi tuo, kas darė Esterai „įtaką“; jis mat rašąs straipsnį apie „ankstyvąjį“ Esteros periodą ir turįs keletą idėjų, kas ją veikė — jis pasakė norįs, kad tos jo idėjos „išplauktų“ iš manęs! Atsakiau, kad aš net nežinau, kas per velnias ta „Žaneta Planeta“, bet jeigu jam įdomu, kas Esterai darė „įtaką“, tai jam derėtų pradėti nuo Oveno Minio. Jis tokios pavardės nebuvo girdėjęs ir paprašė padiktuoti ją paraidžiui. Atrodė labai susirūpinęs, nes manė, kad girdėjo apie visus iki vieno!