Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— Pasimelskime, — pasakė jis ir atsisuko į Oveno karstą.

— „Į Tavo rankas, gailestingasis Išgelbėtojau, mes atiduodame Tavo tarną Oveną Minį, — pasakė tėvas. — Nuolankiai Tavęs maldaujame — priimk avelę iš savo bandos, ėriuką iš savo pulko, nusidėjėlį, kurio nuodėmes esi atpirkęs. Priimk jį į savo mielaširdingas rankas, į amžinąjį palaimintos ramybės ir skaisčiųjų šviesos angelų prieglobstį“, — meldėsi jis, o šviesa, srūvanti pro skylę vitraže, blykčiojo ant medalio ir Bendros maldos knygos.

— Amen, — pasakė pastorius Merilis.

Tada linktelėjo pulkininkui Aigeriui ir jaunam, išsigandusio veido vyresniajam leitenantui; šie lygiuodami nužygiavo prie karsto, nuėmė Amerikos vėliavą ir staigiai ją ištempė — medalis suskambo kaip moneta, bet buvo tvirtai prisegtas ir nukristi negalėjo. Tada pulkininkas ir vyresnysis leitenantas svyruodami ėmė eiti vienas prie kito lankstydami vėliavą — lankstydami trikampiu, labai tvarkingai, taip, kad medalis galiausiai atsidūrė pačiame viršuje, ir pulkininkas įteikė ją išsigandusiam vyresniajam leitenantui. Tada pulkininkas atidavė pagarbą vėliavai ir medaliui. Jaunuolis taip staigiai apsisuko, kad senelė net išsigando; jaučiau, kaip krūptelėjo. Tada jaunuolis kažką neaiškiai sumurmėjo ponui ir poniai Miniams, kurie atrodė nustebę, kad jis juos prakalbino. Jis jiems kažką sakė apie medalį — „Už didvyriškumą, parodytą sąmoningai rizikuojant gyvybe“. Po to vyresnysis leitenantas atsikrenkštė ir tikintieji išgirdo jį aiškiau. Jis kalbėjo tiesiai poniai Mini; duodamas jai vėliavą su medaliu ant viršaus, jis — pernelyg garsiai — pasakė: „Ponia Mini, mano pareiga yra padovanoti jums šią mūsų šalies vėliavą kaip didžiulę padėką už garbę, kurią jūsų sūnus padarė savo šaliai“.

Iš pradžių ji nenorėjo imti vėliavos; atrodo, nesuprato, kad turi ją paimti, — ponas Minis turėjo paimti vėliavą iš jos rankų, kitaip būtų išmetusi. Visą tą laiką jie sėdėjo kaip akmenys.

Tada vargonai vėl išgąsdino senelę, ir ji vėl krūptelėjo, o pastorius Merilis pakvietė mus paskutiniajai giesmei — tai pačiai, kurią buvo parinkęs mano motinos laidotuvėms.

Tepuošia galvą jam daugybė diademų, lyg avinėlio,

gulinčio prie sosto, nekaltybė,

Klausykit! Dangiška giesmė išsklaido tylą ir tamsybes!

Pabusk, dvasia, ir garbink tą, kurs dėl tavęs nuėjo kryžiaus kelią,

Ir sveikink savo neprilygstamą visų laikų karalių.

Kol jis giedojo, garbės sargyba pakėlė nedidelį pilką Oveno karstą ir nunešė per navą; taigi maždaug tuo metu, kai mes giedojome trečiąjį giesmės posmą, kuris Ovenui Miniui turėjo daugiausia prasmės, jo kūnas jau buvo išneštas iš bažnyčios.

TEBUS JISAI GYVENIMO KARALIUS, MIRTĮ NUGALĖJĘS

IR KOVOJE UŽ MŪSU SIELAS PERGALĘ LAIMĖJĘS,

GIESME PAŠLOVINKIME TĄ, KURIS NUMIRĘS

PRISIKĖLĖ IR PAKILO Į AUKŠTYBES,

GYVENIMAS JO IR MIRTIS ATVĖRĖ KELIĄ AMŽINYBĖN.

Daugiau apie laidotuves nebėra ko pridurti. Oras buvo karštas ir tvankus, ir kapinėse Lindeno gatvės gale mes vėl girdėjome, kaip vaikai žaidžia beisbolą mokyklos sporto aikštelėje, — girdėjome jų juoką, ginčus ir būdingą lazdos taukštelėjimą smūgiuojant — visą tą laiką, kol stovėjome prie Oveno Minio kapo ir klausėmės, kaip pastorius Luisas Merilis sako tai, kas tokiu atveju dera.

— „Tvirtai tikėdami amžinuoju prisikėlimu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, mes patikime Visagaliui Dievui savo tikėjimo brolį Oveną...“ — pasakė mano tėvas. Aš klausiausi itin įdėmiai, bet tik todėl, kad žinojau, jog girdžiu pastorių Merilį paskutinį kartą; ką jis dar man galėtų gyvenime pasakyti? Dabar, kai jis atgavo savo prarastą tikėjimą, kam jam reikalingas prarastas sūnus? Ir kam jis man reikalingas? Aš stovėjau prie Oveno kapo, laikydamas Daną Nidemą už rankos, o senelė buvo atsirėmusi į mus abu.

— „...iš žemės į žemę, iš pelenų į pelenus, iš dulkių į dulkes“, — kalbėjo pastorius Merilis, ir aš galvojau, kad mano tėvas yra geras apsimetėlis; juk jis buvo susidūręs su Oveno Minio stebuklu akis į akį, ir vis dėlto juo nepatikėjo, o dabar tiki viskuo — ne dėl Oveno Minio, o kad aš jį apkvailinau su siuvėjo manekenu, kurį nelaimingas vargšelis palaikė mano motina, atėjusia pas jį iš anapus. „NEŽINOMI VIEŠPATIES KELIAI“, — būtų pasakęs Ovenas.

— „..atgręžk, Viešpatie, į jį savo veidą ir suteik jam ramybę“, — tarė pastorius žemės grumstams krintant ant mažo pilko karsto. Tad griežto veido neūžauga, į kurį pulkininkas Aigeris kreipėsi kaip į vyresnįjį seržantą, papūtė ragą palydėdamas Oveną Minį.

Ji priėjo prie manęs man jau einant iš kapinių. Atrodė lyg būtų fermerio žmona ar laukuose dirbanti moteriškė; ji buvo mano amžiaus, bet atrodė daug vyresnė — aš jos neatpažinau. Su ja buvo trys vaikai; vieną jų ji nešėsi ant rankų — lūpas papūtęs berniukas buvo per didelis nešti, nebent netoli. Kitos dvi buvo dukros — viena iš jų, prilipusi motinai prie šono, nuolat tampė ją ir šluostėsi snarglėtą nosį į jos išblukusią juodą suknelę. Kita duktė — vyriausioji, kokių septynerių ar aštuonerių metų — ėjo atsilikusi ir spoksojo į mane taip žiopliškai išsižiojusi, kad sunku buvo žiūrėti. Ji buvo graži mergaitė, šviesiais lininiais plaukais, bet negalėjo atitraukti rankų nuo aviečių spalvos apgamo kaktoje, kuris buvo sulig nuotrauka pasui ir kurį ji stengėsi uždengti plaukais. Aš pasižiūrėjau į pavargusį moteriškės veidą, paraudusias jos akis; ji vos tvardėsi nepravirkusi.

— Ar prisimeni, kaip mes mėtydavome jį į orą? — paklausė ji manęs. Tada aš ją pažinau: tai buvo Merė Betė Berd, mūsų senos sekmadieninės mokyklos bičiulė ir mergaitė, kurią Ovenas buvo išrinkęs Nekaltosios Mergelės vaidmeniui. „MERĖ BETĖ BERD NIEKADA NEBUVO MARIJA, — pasakė Ovenas. — TAIGI MARIJA BUS MARIJA.“

Aš girdėjau, kad ji pastojo ir turėjo mesti vidurinę mokyklą; ji ištekėjo už berniuko, kuris buvo kilęs iš gausios fermerių šeimos — ir dabar gyveno pieno fermoje Stretene. Aš nemačiau jos nuo pat to sukrečiančio vaidinimo per 1953-iųjų Kalėdas, kai ji ne tik suvaidino Mergelę Mariją — Oveno vaidinamo Kūdikėlio Jėzaus motiną, bet ir pasiuvo tuos nepakartojamus karvių kostiumus minkštais ragais, su kuriais jos atrodė panašios į sužeistus elnius. Tais laikais ji, ko gero, menkai tenutuokė apie pieningas karves — ir apskritai apie karves.

— Jį buvo taip paprasta kilnoti! — pasakė man Merė Betė Berd. — Jis buvo toks lengvas — beveik be svorio! Kaip jis galėjo būti toks lengvas? — paklausė ji manęs. Tik tada suvokiau, kad negaliu pratarti žodžio. Aš netekau balso. Dabar man atrodo, kad aš norėjau išgirsti ne savo, o kitą balsą. Jeigu aš nebegaliu girdėti Oveno balso, tai nenoriu girdėti jokio. Aš norėjau girdėti tiktai Oveno balsą; ir kai Merė Betė Berd užkalbino mane, tik tada aš suvokiau, kad Oveno Minio nebėra.

Apie atvykimą į Kanadą nėra ko daug pasakoti. Kaip mudu su Ovenu išsiaiškinome būdami prie Naujojo Hampšyro ir Kvebeko sienos, tenai nėra ko per daug žiūrėti — vien miškai, per mylių mylias, ir išvažinėtas kelias, po žiemos išblukęs kaip pieštuko grafitas ir suskeldėjęs nuo šalčio.

Pasienio punktas, vadinamoji muitinė, kurią prisiminiau kaip paprastą namelį, buvo ne visai tokia, kaip buvo išlikusi atmintyje; be to, maniau, kad čia bus pakeliamas užtvaras, kaip prie geležinkelio pervažų, bet ir to nebuvo. Man atrodė, kad aš tikrai prisimenu, kaip mes sėdėjome ant raudonojo pikapo galo ir žiūrėjome į pušis abipus kelio, — bet tada pagalvojau, ar viskas, ką gyvenime dariau su Ovenu, iš tiesų buvo taip, kaip aš įsivaizduoju. Galbūt Ovenas net pakeitė mano atmintį.