Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Parapijiečiai ėmė kosčioti; girgždinti senus išsėdėtus bažnyčios suolus. Vargonai sugrojo keletą gedulingų melodijų, kol vėluojantieji užėmė savo vietas. Ponas Erlis ir Danas buvo paskirti tvarkos prižiūrėtojais, tačiau dauguma prižiūrėtojų buvo kirtėjai — aš atpažinau kranininką ir sprogdintojus; linktelėjau signalininkui ir pjovėjams, ir lovinio profilio gręžėjams. Tie žmonės patys atrodė kaip granitiniai — galintys išlaikyti dvidešimties tūstančių svarų spaudimą į kvadratinį colį. Granitas, kaip ir lava, kadaise buvo ištirpusi uoliena; tačiau ji neiškilo į žemės paviršių, bet sukietėjo giliai po žeme; o kadangi kietėjo iš lėto, tai sustingo didžiuliais gražiais kristalais.

Ponia ir ponas Miniai patys užėmė vietas pirmoje dešinės navos eilėje. Jie sėdėjo kaip į paviršių išversti du granito luitai, nejudėdami, įsmeigę akis į žvilgantį medalį, kuris žybčiojo saulės šviesoje ant Oveno karsto. Miniai žiūrėjo įdėmiai; stebeilijo savo sūnaus karstą gniauždami savyje tokią pat baimingą pagarbą, kuri švietė iš jų akių, kai mažasis Viešpats Jėzus pastebėjo juos Kristaus bažnyčioje per kalėdinį 1953-iųjų vaidinimą, — kai Ovenas gulėjo šildomas „šviesos stulpo“. Matydamas įtampą ir nerimą Minių veiduose, spėjau, kad jie prisimena, kaip Ovenas išbarė juos, kad nekviesti atėjo žiūrėti Kalėdų vaidinimo.

— KAŽIN KĄ JŪS ČIA VEIKIATE? — piktai suriko ant jų Viešpats Jėzus. — JUMS ČIA NE VIETA! — šaukė Ovenas. — JŪSU ATĖJIMAS — ŠVENTVAGYSTĖ!

Būtent taip aš galvojau apie Oveno laidotuves: kad Minių atėjimas į Oveno laidotuves yra šventvagystė. Ir nervingas jų spoksojimas į Oveno medalį, prisegtą prie Amerikos vėliavos, ko gero, bylojo juos ir dabar bijant, kad Ovenas atsikels iš karsto, kaip kadaise atsikėlė iš šieno kupetos tvartelyje, ir dar kartą sugėdins savo tėvais. Jie juk pasakė dešimties ar vienuolikos metų vaikui, kad jis „nekalto prasidėjimo“, — kad jis kaip Kūdikėlis Jėzus!

Per Oveno laidotuves Herdo bažnyčioje pagavau save besimeldžiantį, kad Ovenas atsikeltų iš uždaryto karsto ir užriktų ant savo prabilo.

Ponas Fišas atrodė labai paliegęs; vis dėlto jis sėdėjo šalia mano senelės antroje eilėje iš dešinės, įsmeigęs akis į tviskantį medalį ant Oveno karsto — tarsi ponas Fišas irgi būtų laukęs, kad Ovenas parodytų mums dar vieną spektaklį; tarsi ponas Fišas būtų netikėjęs, kad šiame spektaklyje Ovenui skirtas vaidmuo be žodžių.

Dėdė Alfredas ir teta Marta taip pat sėdėjo senelės suole; niekas iš mūsų neužsiminė apie tai, kad nėra Esteros. Istmenai mieliau šnekėjo apie tai, kaip gaila, kad nėra Nojaus, — Nojus vis dar buvo Afrikoje, dėstė teisingą miškininkystę afrikiečiams. Niekada nepamiršiu, ką man pasakė Simonas, kai pasakiau jam, kad važiuoju į Kanadą.

— Į Kanadą! Tai bus didžiausia šiaurės rytų lentpjūvių problema — pamatysi! — pasakė Simonas. — Tie kanadiečiai žada eksportuoti medieną daug žemesnėmis kainomis negu mūsų!

Draugužis Simonas: politika jam nė motais; vargu ar jam kada atėjo į galvą, kad aš išvažiavau ne dėl medienos.

Aš atpažinau preliudą iš Hendelio „Mesijo“ — „Žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas“. Aš taip pat atpažinau kresną vyriškį kitame šoninės navos krašte; maždaug mano amžiaus, ir jis žiūrėjo į mane. Bet tik tada, kai jis pradėjo apžiūrinėti aukštus Herdo bažnyčios skliautus — galbūt ieškodamas angelų kontraforsų šešėliuose, — aš supratau, kad prieš mane Storulis Haroldas Krosbis, anų laikų Viešpaties Angelas, kuris buvo pamiršęs tekstą, ir jam teko pasakinėti, ir kuris buvo paliktas kyboti Kristaus bažnyčios dausose per 1953-iųjų Kalėdų vaidinimą. Aš linktelėjau Haroldui, o jis pro ašaras man nusišypsojo; buvau girdėjęs, kad poniai Hoit pavyko parengti jį, kad gautų atleidimą nuo karo prievolės 4-F dėl psichologinių priežasčių.

Iš karto nepažinau mūsų sekmadieninės mokyklos mokytojos ponios Volker. Ji atrodė itin rūsti su juoda suknele ir nedaranti Ovenui griežtų pastabų — grįžti į savo vietą, nusileisti žemėn! — aš ne iš karto prisiminiau ją kaip sekmadieninės mokyklos tironę, kuri buvo tokia kvaila, jog įsivaizdavo Oveną patį pasikeliant į orą.

Atėjo Daulingai, nepasinaudoję šia proga pademonstruoti savo sumainytų lyčių amunicijos; jie niekada — ir turbūt tai tik į gera — neturėjo vaikų. Laris O’Dėjus, „Sevrolė“ prekybos agentas, taip pat buvo čia; jis vaidino Bobą Kratčitą „Kalėdų giesmėje“ — tais atmintinais metais, kai Ovenas Minis vaidino Būsimų Kalėdų vaiduoklį. Jis buvo drauge su savo žvitria dukra, Karolina O’Dėj, kuri daug kartų atstūmė mane, tiek vilkėdama Šv. Mykolo mokyklos uniformą, tiek be jos.

Netgi ponas Kenmoras, „A ir P“ mėsininkas, buvo čia su ponia Kenmor ir savo sūnumi Doniu, aistringais Mažosios lygos sirgaliais, nė sykio nepraleidusiais varžybų. Taip, jie visi buvo čia — netgi ponas Morisonas, bailusis paštininkas; netgi jis buvo čia! Ir naujasis Greivsendo akademijos direktorius; jis niekada nebuvo matęs Oveno ir vis dėlto buvo čia, galbūt suvokdamas, kad jis nebūtų naujuoju direktoriumi, jeigu Ovenas Minis nebūtų pralaimėjęs mūšio, bet laimėjęs karą su Rendžiu Vaitu. Ir jeigu senasis Arčis Torndaikas būtų gyvas, žinau, kad jis tikrai būtų buvęs čia.

Brinker-Smitų nebuvo; jie tikrai būtų atėję, jeigu nebūtų persikėlę gyventi į Angliją. Itin ryžtingai nusistatę prieš karą Vietname, jie nenorėjo, kad jų dvynukai užaugtų amerikiečiai. Kad ir kur Brinker-Smitai gyventų, aš linkėjau jiems, kad jų meilė tebebūtų tokia pat aistringa kaip kadaise — per visus aukštus, visose Voterhauzo bendrabučio lovose.

Ir mūsų senasis bičiulis, buvęs Greivsendo sporto salės prižiūrėtojas — žmogus, kuris taip atsidavęs matavo mūsų metimų laiką ir matė, kaip mums pirmą kartą pavyko šuolis ir dėjimas į krepšį iš viršaus per tris sekundes, taip pat atėjo atiduoti pagarbos mažajam meistrui!

Tuo metu dangumi slenkantis debesis užstojo beisbolo kamuoliuko pramuštą skylę presbiterijos lange; auksinis Oveno medalis žibėjo nebe taip skaisčiai. Mano senelė, visa virpėdama, laikė įsitvėrusi man už rankos, kai mes pakilome giedoti procesinės giesmės, — visai to nenorėdama ji smarkiai suspaudė mano amputuoto piršto strampą. Kai pulkininkas Aigeris ir jaunasis vyresnysis leitenantas priėjo prie karsto per centrinę navą, garbės sargybinis sustingo. Mes sugiedojome giesmę, kurią giedojome tą rytą, kai Ovenas buvo priveržęs begalvę ir berankę Mariją Magdaleną ant Didžiosios salės scenos pakylos.

Dievo Sūnus išeina į karą.

Jam skirta karūna karaliaus;

Raudonu krauju nušlakstytas jo kelias;

Kas jį lydėti gali ?

Tas, kas jo taurę išgers iki dugno Kantriai iškentęs skausmą,

Kas kryžių jos neš per vandenį ir ugnį,

Tas jo pėdom težengia.

Prie „laidojimo tvarkos“ Bendros maldos knygoje — naudojamos episkopalinėje bažnyčioje — pridėta pastaba. Ji yra labai prasminga. „Liturgija, skirta mirusiesiems, yra Velykų apeigos“, — rašoma joje. „Ji remiasi prisikėlimo turiniu. Kadangi Jėzus prisikėlė iš mirusiųjų, mes taip pat prisikelsime. Todėl liturgijai būdingas džiaugsmas...u — rašoma toliau. „Tačiau tas džiaugsmas nedaro žmogiškojo skausmo nekrikščionišku...“ — sakoma pabaigoje. Ir mes iš visos širdies giedojome už Oveną Minį — žinodami, kad nors liturgija mirusiesiems gali būti džiaugsminga, mūsų vadinamoji „žmogiškoji kančia“ nepaverčia mūsų „nekrikščionimis“. Užbaigę giesmę iki galo, mes atsisėdome ir pakėlėme akis aukštyn — sakykloje jau stovėjo pastorius Luisas Merilis.