Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Manekenas nebuvo sunkus, bet nepatogus, kai reikėjo įkišti jį į mano folksvageną, jis nelinko pusiau. Aš prisiminiau, kaip nepatogiai apvyniotas vystyklais Ovenas buvo įkištas į didelio granito sunkvežimio kabiną tą dieną, kai jo tėvas su motina parsivežė jį namo iš Kalėdų vaidinimo; kaip Estera, Ovenas ir aš tą vakarą važiavome ant sunkvežimio platformos — ponas Minis vežė mus — ir manekeną — į pajūrį prie Mažojo Šerno Galvos.

— Pasiimk pikapą, bus paprasčiau, — pasiūlė ponas Minis. Bet to neprireikė; jo padedamas aš įspraudžiau manekeną į folksvageną. Turėjau nuimti nuogas baltas buvusios Marijos Magdalenos statulos rankas iš geležinio sietelio lizdų, pritvirtintų žemiau manekeno pečių. Manekenas buvo be kojų; ji stovėjo ant strypo, įtvirtinto į ploną plokščią pjedestalą, — kaip tik jį aš iškišau pro nuleistą langą šalia vairuotojo pasukęs taip, kad berniukiškos manekeno šlaunys ir lieknas liemuo, ir putli krūtinė, ir siauri statūs pečiai išsitektų ant galinės sėdynės. Jeigu manekenas būtų turėjęs galvą, niekaip nebūtų įtilpęs.

— Ačiū, — padėkojau Miniui.

— Į sveikatą, — atsakė jis.

Aš sustojau Tano gatvėje, tolokai nuo Herdo bažnyčios ir mirksinčių geltonų Frant gatvės sankryžos šviesų. Įsikišau kamuoliuką į kišenę; viena ranka suėmęs nešiau manekeną, kita — ilgas baltas rankas. Pastačiau savo motiną gėlyne, blausiai švytinčiame dulsvoje pro spalvotus presbiterijos vitražų stiklus prasismelkiančioje šviesoje. Zakristijoje šviesa tebedegė, bet pastorius Merilis repetavo savo maldą už Oveną senos mūrinės bažnyčios presbiterijoje; kartkartėmis pasigrodavo sau vargonais. Nuo tų laikų, kai pastorius buvo chormeisteris kongregacionistų bažnyčioje, mėgėjiško muzikavimo įgūdžiai dar nepasimiršo. Giesmės, kurias jis bandė — norėdamas nusiteikti maldai už Oveną, — buvo man žinomos.

Jis grojo „Tepuošia galvą jam daugybė diademų“; paskui pabandė „Dievo Sūnus išeina į karą“. Manekenui geriausia buvo stovėti tarp portulakų — neaukštos gėlės mėsingais lapais užstojo pjedestalą, o smulkių žiedelių, kurių dauguma buvo užsiskleidę nakčiai, spalva nesipjovė su suknelės puansetijų raudonumu. Suknelė visiškai paslėpė ploną juodą prie pjedestalo pritvirtintą strypą, ant kurio laikėsi manekenas, — tarsi mama iš tikrųjų būtų stovėjusi ne ant žemės, bet plevenusi virš gėlyno. Aš žingsniavau pirmyn ir atgal tarp gėlių ir durų į zakristiją, norėdamas pamatyti, kaip manekenas atrodo iš toli, — sukaliodamas motinos kūną taip, kad jos nepamirštama figūra būtų tučtuojau atpažinta. Blausi šviesa pro presbiterijos vitražus idealiai apšvietė figūrą — jos buvo lygiai tiek, kiek reikėjo pabrėžti skaisčiai raudonos suknelės švytėjimui, bet ne tiek, kad būtų pastebimas galvos trūkumas. Galvos ir kojų tiesiog nebuvo arba juos dengė nakties šešėliai. Nuo zakristijos durų mano mamos figūra atrodė gyva ir drauge vaiduokliška; „Dama raudona suknele“, rodės, tuoj pradės dainuoti. Geltonos šviesos mirksėjimas ties Tano ir Frant gatvių sankryža tik sustiprino įspūdį; ir netgi tolimos retsykiais pravažiuojančio automobilio žibintų šviesos teikė neapibrėžtumo figūrai, stovinčiai portulakų gėlyne.

Aš suspaudžiau kamuoliuką; neturėjau jo rankose nuo tų paskutiniųjų Mažosios lygos varžybų. Nebuvau tikras, ar pajėgsiu tvirtai suimti, nes du viršutiniai smiliaus sąnariai labai svarbūs metant beisbolo kamuoliuką; bet man nereikės toli mesti. Aš laukiau, kol pastorius Merilis baigs groti vargonais; kai tik grojimas nutilo, aš iš visų jėgų sviedžiau kamuoliuką į vieną iš aukštų vitražinių presbiterijos langų. Jis pradaužė apvalią skylutę ir baltos šviesos pluoštas— tarsi iš žibintuvėlio — nusidriekė į aukštaūgę guobą, po kuria aš slėpiausi, laukdamas pastoriaus.

Akimirką jis užgaišo, kol surado, kas buvo mesta pro šventosios presbiterijos langą. Ko gero, kamuoliukas nuriedėjo už vargonų arba iki pat sakyklos.

— Džoni! — išgirdau šaukiant tėvą. Girdėjau, kaip atsidarė ir užsidarė durys iš bažnyčios į zakristiją. — Džoni, aš žinau, kad tu pyksti, bet tai labai vaikiška! — suriko jis. Girdėjau jo žingsnius koridoriuje — jau išėjus iš zakristijos, — kur buvo gembės drabužiams. Jis atlapojo lauko duris, laikydamas kamuoliui

rankoje ir markstydamasis nuo mirksinčios geltonos šviesos Tano ir Frant gatvių sankryžoje. — Džoni! — pašaukė vėl. Jis žengė žingsnį į priekį; pasižiūrėjo į kairę, Greivsendo studentų miestelio link; pasižiūrėjo į dešinę — išilgai Frant gatvės, — tada žvilgtelėjo į gėlyną, švytintį presbiterijos vitražų šviesoje. Tą pačią akimirką pastorius Luisas Merilis parpuolė ant kelių smarkiai spausdamas kamuoliuką prie širdies.

— Tabi, — sušnibždėjo jis. Jis paleido kamuoliuką iš rankų ir šis nuriedėjo Frant gatvės šaligatviu. — Viešpatie, atleisk man! — pasakė pastorius Merilis. — Tabi, aš jam nepasakiau! Aš pažadėjau tau, kad nepasakysiu, ir aš nepasakiau — tai ne aš padariau! — suriko mano tėvas. Jo galva ėmė siūbuoti, jis nebegalėjo žiūrėti į ją ir užsidengė veidą delnais. Paskui parkrito ant šono, paguldęs galvą ant zakristijos kelkraščio žolės, ir prisitraukė kelius prie krūtinės — tarsi jam būtų buvę šalta arba tarsi jis būtų buvęs vaikas, kuris ruošiasi miegoti. Jis buvo kietai užsimerkęs ir vis dejavo: — Tabi, atleisk man, prašau!

Po to jis ėmė kažką vapėti; nebegirdėjau balso, tik murmesį, o jo gulintis ant žemės kūnas tolydžio trūkčiojo ir virpėjo. Visi tie garsai ir judesiai įtikino mane, kad jis nemiręs. Prisipažinsiu: buvau šiek tiek nusivylęs, kad, išvydęs mano motiną priešais, jis negavo galo nuo šoko. Aš pakėliau manekeną ir pasikišau po pažastimi, o vieną negyvėliškai baltą Marijos Magdalenos ranką, kuri nukrito, pasikišau po kita pažastimi. Pakėlęs beisbolo kamuoliuką nuo šaligatvio įsikišau į kišenę. Kažin, ar mano tėvas girdėjo, kaip aš vaikštau aplinkui, nes jis tik dar labiau susisuko vaisiaus poza ir dar stipriau užspaudė akis — tarsi būtų bijojęs, kad motina prieis artyn. Galbūt tos kaulo baltumo nutįsusios rankos jį ypač išgąsdino — tartum pati Mirtis būtų jas pailginusi, ir pastorius Merilis buvo tikras, kad jinai nori jį paliesti.

Įdėjau manekeną ir Marijos Magdalenos rankas į folksvageną ir nuvažiavau prie molo Rai Harbore. Buvo vidurnaktis. Aš nusviedžiau kamuoliuką kuo toliau į jūrą; įkrisdamas jis tyliai pliaukštelėjo — nepažadindamas kirų. Ilgas sunkias Marijos Magdalenos rankas taip pat sumečiau į vandenį; pliaukštelėjimas buvo garsesnis, tačiau lynais pririštų valčių teškenimas ir bangų mūša į molą už uosto gožė bet kokį garsą ir netrikdė kirų.

Tada užlipau ant molo su manekenu raudona suknele; potvynis jau buvo bepradedąs slūgti. Aš įbridau į uosto kanalą netoli molo smaigalio; netrukus panirau iki krūtinės į vandenį ir gavau bristi atgal iki paskutinės molo granito plokštės, kad galėčiau numesti manekeną kuo toliau į vandenyną; norėjau būti tikras, kad manekenas įplauks į kanalą, kuris, žinojau, yra labai labai gilus. Akimirką aš buvau priglaudęs manekeną prie veido; tačiau kvapai, kadaise įsigėrę į suknelę, jau buvo seniai išsivadėję. Tada aš nusviedžiau manekeną į kanalą. Man net pasidarė baisu, nes kurį laiką jis plūduriavo. Po tuščiaviduriais geležinio sietelio lizdais buvo likę oro. Manekenas apsivertė vandenyje ant nugaros. Vandens paviršiuje pūpsojo nuostabios mano motinos krūtys — GRAŽIAUSIOS KRŪTYS IŠ VISLI MAMLĮ! — kaip sakė Ovenas Minis. Paskui manekenas vėl apsivertė; iš jo ėmė kilti burbuliukai ir „Dama raudona suknele“ nugrimzdo į kanalą prie Rai Harboro molo, ant kurio Ovenas jautėsi turįs teisę sėdėti ir žiūrėti į jūrą.