Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Tada aš ir paklausiau Dano Nidemo, kodėl jis, nesilaikantis jokio aiškiai apčiuopiamo tikėjimo, reikalavo, kad mudu su mama pereitume į kitą bažnyčią, kad iš kongregacionistų pereitume pas episkopalistus.

— Ką tu čia sakai? — nustebo jis. — Juk pats taip sugalvojai!

— Argi pats? — nesupratau.

— Tavo motina man pasakė, kad visi tavo draugai lanko episkopalistų bažnyčią — pavyzdžiui, Ovenas, — paaiškino Danas. — Ir kad tu jos paprašei pereiti į kitą bažnyčią, kad galėtum lankyti sekmadieninę mokyklą su draugais. Ji sakė, kad kongregacionistų bažnyčioje tu neturi jokių draugų.

— Mama taip sakė? — paklausiau. — Man ji sakė, kad mes abu turime tapti episkopalistais, kad priklausytume tai pačiai bažnyčiai, kaip ir tu.

— Aš esu presbiterionas, — atsakė Danas, — jeigu jau tau įdomu.

— Ji pamelavo mums abiem, — pasakiau Danui; jis patylėjo ir patraukė pečiais.

— Kiek tau tada buvo metų? — paklausė Danas. — Aštuoneri, devyneri, dešimt? Gal tu gerai neprisimeni visų aplinkybių.

Aš kurį laiką galvojau, nežiūrėdamas į jį. Paskui pasakiau:

— Jūs buvote ilgai susižadėję — prieš susituokdami. Maždaug ketverius metus — aš prisimenu.

— Taip, maždaug ketverius metus — teisingai, — tarė Danas atsargiai.

— Kodėl taip ilgai laukėte, kad galėtumėte susituokti? — paklausiau jo. — Juk abu žinojote, kad mylite vienas kitą — argi ne?

Danas pasižiūrėjo į knygų lentynas ant durų, vedančių į slaptąjį koridoriuką.

— Tavo tėvas... — pradėjo jis; paskui nutilo. — Tavo tėvas norėjo, kad mes palauktume, — pasakė Danas.

— Kodėl? — paklausiau Dano.

— Kad būtų tikras — kad būtų tikras dėl manęs, — paaiškino Danas.

— Koks jo reikalas? — surikau.

— Būtent — tą aš ir pasakiau tavo motinai; kad tai visai ne jo reikalas... jeigu tavo motina tikra dėl manęs. O ji, žinoma, buvo tikra, kaip ir aš!

— Kodėl ji darė taip, kaip jis norėjo? — paklausiau Dano.

— Dėl tavęs, — tarė Danas. — Ji norėjo, kad jis prižadėtų niekada nepasakyti tau, kas jis toks. O jis sakė prižadės tik tuo atveju, jeigu jinai nesiskubins ištekėti. Mes abu turėjome laukti, kad jis prižadėtų niekada tau neatsiskleisti. Tai truko ketverius metus, — pasakė Danas.

— Aš visada maniau, kad mama man pati būtų pasakiusi, jeigu būtų buvusi gyva, — tariau. — Maniau, kad ji tiesiog laukia, kol aš suaugsiu ir tada man pasakys.

— Ji niekada tau nebūtų pasakiusi, — atsakė Danas Nidemas. — Ji man aiškiai davė suprasti, kad nei tu, nei aš niekada to nesužinosime. Aš su tuo susitaikiau; ir tu būtum susitaikęs. Tai tavo tėvas nenorėjo susitaikyti — visus ketverius metus.

— Bet jis juk galėjo man prisipažinti po motinos mirties, — pasakiau. — Kas būtų sužinojęs, kad jis sulaužė žodį, jeigu būtų man pasakęs? O aš niekada nebūčiau sužinojęs, kad jinai privertė jį kažką jai pažadėti. Aš nežinojau, kad jam buvo taip svarbu man atsiskleisti! — tariau.

— Matyt, tai žmogus, kurio žodžiu galima pasikliauti, — pasakė Danas. — Anksčiau galvojau, kad jis man pavyduliauja, kad vertė ją visą tą laiką laukti tikėdamasis, jog aš ją mesiu arba jai įsipyksiu. Galvodavau, kad jis siekia mus išskirti — ir tiktai apsimeta, kad jam svarbu įsitikinti, ar ji tikra dėl manęs, ir kad jis nori tau atsiskleisti. Bet dabar manau, jis, ko gero, nuoširdžiai rūpinosi, kad ji neapsiriktų, ir jam iš tiesų buvo nelengva pažadėti, kad niekada nebandys su tavim susitikti.

— Ar tu girdėjai apie „Damą raudona suknele“? — paklausiau Dano Nidemo. — Ar žinai apie „Apelsinmedžių giraitę“ ir visa kita?

— Tai buvo vienintelis būdas jiems pasimatyti, vienintelė vieta pasikalbėti, — atsakė Danas. — Daugiau aš nieko apie tai nežinau, — pasakė jis.

— Ar kada nors girdėjai apie Dičkį Juoduką Basterį Fribodį? — paklausiau Dano.

— Tai buvo juodaodis muzikantas — tavo motinai jis labai patiko, — atsakė Danas. — Aš žinau apie jį, nes paskutinė mūsų išvyka drauge su tavo motina prieš jos mirtį buvo kelionė į Dičkio Juoduko Basterio laidotuves, — pasakė Danas.

Taigi Danas tikėjo, kad mano tėvas buvo žmogus, kuris laikosi duoto žodžio. Ar daug tokių mes pažįstame? — paklausiau savęs. Tegu sau Danas ir toliau tiki mano tėvo nuoširdumu. Aš ir pats verčiau būčiau nežinojęs, kas mano tėvas; o jau Danui nuo to žinojimo tikrai niekada nebus geriau. Kam jam žinoti, kad pastorius Luisas Merilis sėdėjo atviroje tribūnoje melsdamas motinos mirties — jau nekalbant apie įžūlų įsitikinimą, kad jo malda buvo išklausyta? Buvau tikras, kad Danui nereikia viso šito žinoti. Ir kam gi dar motina būtų norėjusi, kad mes pakeistume bažnyčią, jeigu ne siekdama atsiriboti nuo Merilio! Mano tėvas nebuvo nei drąsus, nei garbingas; bet kartą jis pamėgino būti drąsus ir garbingas. Jis bijojo, bet išdrįso — padarydamas tą savaip — pasimelsti už Oveną Minį; jis tai atliko visai neblogai.

Neįsivaizduoju, ko jis tikėjosi man prisipažindamas? Jo paties vaikai, deja, nelabai suvokė turį tėvą — nematydami jo per tą neišmatuojamą ir neapsakomą savigraužą, į kurią jis buvo įsikibęs kaip žmogus, užmiršęs, kaip reikia melstis. Galėčiau vėl išmokyti jį melstis, pagalvojau. Vėliau kalbėdamas su Danu pasakiau, kad galėčiau grąžinti pastoriui Meriliui tikėjimą — žinau, kaip įžiebti jam nors menką jo kibirkštėlę. Prisiminiau vidurinįjį to nelaimėlio vaiką su taip trumpai nukirptais plaukais, kad vargu ar kas suprato, jog čia mergaitė; prisiminiau ištįsusį vyresnėlį, tikrą suglebėlį ir kapinių vandalą! O jauniausias po bažnyčios suolais ropom šliaužiojantis vagišius — net neprisimenu, kokios jis lyties.

Jeigu pastorius Merilis nepatikėjo Ovenu Miniu, jeigu pastorius Merilis tikėjo, kad Dievas jį baudžia tylėjimu, — tai aš žinau, kuo pastorius Merilis galėtų patikėti. Jeigu nei Dievas, nei Ovenas Minis nepajėgė atgaivinti pastoriaus Merilio tikėjimo, aš tariausi žinąs „stebuklą“, kuriuo mano tėvas turėtų patikėti.

Buvo apie dešimta valanda vakaro, kai aš palikau pastorių sėdintį prie savo stalo zakristijoje; ne vėliau kaip dar po pusvalandžio aš baigiau pokalbį su Danu ir vėl važiavau atgal pro Herdo bažnyčią ties Frant ir Tano gatvių kampu. Luisas Merilis vis dar buvo tenai, šviesa zakristijoje tebedegė; o dabar dar degė ir presbiterijoje — toje uždaroje ir šventa laikomoje erdvėje aplinkui bažnyčios altorių, kur (nė kiek neabejojau) mano tėvas komponavo savo atsisveikinimo žodį Ovenui Miniui.

„Man toks įspūdis, kad jis nieko nelaikė šiaip sau“, — pasakė ponas Minis apie mano motinos manekeną raudona suknele. Garantuoju, kad kvailas daiktas nė nenutuokė, kokią teisybę pasakė.

Meiden Hilo kelias buvo paskendęs tamsoje; tik kai kur švietė kelio remonto įspėjamieji kūgiai ir atšvaitai prie tilto estakados, į kurios atramą atsitrenkęs žuvo Bazis Terstonas. Per avariją kertiniai tilto akmenys gerokai nukentėjo ir ten, kur Bazio plimutas išarė duobę, kelias buvo gudronuotas.

Minių virtuvėje, kaip paprastai, degė šviesa; jie visada palikdavo ją Ovenui. Ponas Minis ilgai neatsiliepė į mano beldimą. Anksčiau niekada nebuvau matęs jo su pižama; jis atrodė keistai vaikiškai — arba kaip didelis klounas, apvilktas vaikiškais drabužėliais.

— Ką aš matau — Džonas Vilraitas! — pasakė jis.

— Aš atėjau manekeno, — išpoškinau.

— Taip, žinoma! — linksmai atsakė jis. — Aš taip ir maniau, kad norėsi jį pasiimti.