Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— Kažin, ar ponu Miniu galima tikėti, — pasakė pastorius Luisas Merilis, kai aš jam tai papasakojau. — Kaip pats sakai, tas žmogus yra „siaubingas prietarų maišas“, o motina gali būti tiesiog „protiškai atsilikusi“. Tai, kad jie galėjo patikėti, jog Ovenas „nekaltai pradėtas“, yra tiesiog siaubinga! Bet kad jie jam apie tai pasakė, — kai jis dar buvo mažas ir toks jautrus, — tai yra dar didesnis „baisus įžeidimas“, kaip Ovenas visada sakydavo, negu tasai, kurį Miniai patyrė iš katalikų bažnyčios. Pasikalbėk apie tai su tėvu Findliu!

— Ar Ovenas jums ką nors pasakojo? — pasiteiravau.

— Daugybę kartų, — atsakė pastorius Merilis nekantriai mosteldamas ranka. — Jis pasakojo man, pasakojo tėvui Findliui — kaip tu manai, kodėl tėvas Findlis atleido jam už šventosios statulos išniekinimą? Tėvas Findlis žinojo, kokias nesąmones tie paklaikę tėvai kimšo į jį — metų metais!

— Bet ką jūs pasakėte Ovenui į tai? — paklausiau.

— Aš, žinoma, nepasakiau, kad jis antrasis Kristus! — atsakė pastorius Merilis.

— Žinoma, ne, — sutikau. — O jis ką tada pasakė?

Pastorius Merilis suraukė kaktą. Jis pradėjo mikčioti.

— Ovenas M-M-Minis iš tiesų nemanė, kad jis yra Jėzus Kristus, bet pasakė man, kad jeigu aš tikiu vienu n-n-nekaltu prasidėjimu, tai kodėl negaliu patikėti kitu?

— Atpažįstu Oveną, — pasakiau.

— Ovenas t-t-tikėjo, kad viskas, kas jam atsitinka, turi t-t-tikslą, — kad D-D-Dievas norėjo jo gyvenimo istorijai suteikti tam tikrą p-p-prasmę. D-D-Dievas pasirinko Oveną, — pasakė pastorius Merilis.

— Ar jūs tikite tuo? — paklausiau jo.

— Mano tikėjimas... — pradėjo jis ir nutilo. — Aš tikiu, — vėl pradėjo jis ir vėl nepabaigė. — Akivaizdu, kad Ovenas Minis buvo apdovanotas t-t-tam tikra aiškiaregystės galia — ateities v-v-vizijos yra, kaip žinia, nenaujas dalykas, — pasakė jis.

Aš pykau ant pastoriaus Merilio, kad jis Oveną Minį vertino panašiai, kaip dažnai vertindavo Jėzų Kristų arba Dievą — kaip „metafizinių apmąstymų“ subjektą. Iš Oveno Minio jis padarė intelektualinį kazusą, ir aš jam tai tiesiai išdrožiau.

— Tu nori laikyti Oveną ir viską, kas jam atsitiko, s-s-stebuklu, ar ne? — paklausė manęs Merilis.

— Bet juk tai ir yra stebuklas, argi ne? — paklausiau. — Sutikite, kad tai mažų mažiausiai netelpa į jokius rėmus?

— Kalbi kaip tikras atsivertėlis, — tarė Merilis iš aukšto. Pasistenk, kad s-s-sielvartas neužtemdytų tavo nuoširdaus tikėjimo į Dievą...

— Klausantis jūsų man nesusidaro įspūdis, kad jūs labai tikėtumėt! — mečiau piktai.

— Kuo — visa ta istorija apie Oveną? — paklausė jis.

— Ne tik apie Oveną, — atsakiau. — Man neatrodo, kad jūs giliai tikėtumėt į Dievą — ar kokiais nors vadinamaisiais „stebuklais“. Jūs visada kalbate apie „abejonę, kaip tikėjimo esmę, o ne jo priešybę“, bet man atrodo, kad jūsų abejonė užvaldė jus. Manau, kad ir Ovenas apie jus tą patį manė.

— Taip, tai tiesa — būtent taip jis apie mane m-m-manė, — pripažino pastorius Luisas Merilis.

Mes sėdėjome drauge zakristijoje, nesikalbėdami, beveik valandą, o gal ir dvi; mums besėdint sutemo, bet Merilis net neištiesė rankos ir neuždegė stalinės lempos.

— Ką jūs ketinate kalbėti per jo laidotuves? — galiausiai paklausiau pastoriaus.

Tamsoje negalėjau įžvelgti jo išraiškos; bet Merilis sėdėjo toks sustingęs prie savo senojo stalo, kad matydamas tą nenatūralią įsitempusią jo pozą pamaniau, jog jis nesijaučia pajėgsiąs atlikti šią pareigą. „AŠ NORIU, KAD SUKALBĖTUMĖT UŽ MANE MALDĄ“, — pasakė jam Ovenas Minis. Kodėl ta malda atrodo pastoriui Meriliui tokia sunki? „JUK TOKS JŪSŲ DARBAS, AR NE?“ — klausė jo Ovenas. Kodėl Merilis taip skausmingai davė sutikimą? Nejaugi tai iš tiesų ne jo DARBAS ne tik pasimelsti už Oveną Minį tada ir dabar, ir visada, bet čia, Herdo bažnyčioje, per Oveno laidotuves paliudyti, kaip Ovenas nugyveno savo gyvenimą, tarsi būtų vykdęs dievišką užduotį, tarsi būtų pildęs šventus Dievo nurodymus; ir nesvarbu, ar pastorius Merilis tuom tiki, tačiau tikėjo Ovenas, ar ne — argi ne pastoriaus Merilio DARBAS iškilmingai paskelbti, koks ištikimas Dievo tarnas buvo Ovenas Minis?

Aš sėdėjau zakristijos tamsoje ir galvojau, kad religija pastoriui Meriliui buvo tiktai karjera. Jis mokė tų pačių senų istorijų su tais pačiais senais veikėjais; jis sakė pamokslus apie tas pačias senas dorybes ir vertybes; ir jis teologiškai traktavo tuos pačius senus „stebuklus“ — vis dėlto nė vienu jų netikėdamas. Jo protas nepriėmė jokios naujos istorijos; jo širdyje nebuvo vietos naujam Viešpaties išrinktajam ar naujam „stebuklui“. Ovenas Minis tikėjo, kad jo mirtis reikalinga tam, kad kiti išsigelbėtų nuo jį žudančios kvailybės ir neapykantos. Tuo savo tikėjimu jis nebuvo vienintelis žemėje.

Zakristijos tamsoje staiga pajutau, kad Ovenas Minis labai arti.

Pastorius Luisas Merilis uždegė lempą; jis atrodė taip, lyg būčiau jį pažadinęs iš miego, iš kažkokio sapno — sprendžiant iš išvaizdos — košmaro. Kai jis prasižiojo kažko sakyti, tai mikčiojimas taip surakino jam gerklę, kad jis net griebėsi už burnos tarsi norėdamas padėti ištraukti žodį. Bet neįstengė ištarti nė garso. Jis atrodė lyg būtų užspringęs. Paskui burna prasivėrė, bet jis vis dar negalėjo ištarti nė žodžio. Rankos sugriebė už stalo viršaus; pirštai apgraibomis ieškojo seno rašomojo stalo stalčių rankenėlių.

Kai pastorius Merilis prakalbo, jo balsas buvo pasikeitęs — jis kalbėjo grynu falcetu, „tolygiai spigiu“ Oveno Minio balsu. Merilio burna formavo žodžius, bet su manimi kalbėjo Oveno Minio balsas: „ATIDARYKTREČIĄ STALČIU IŠ DEŠINĖS“. Pastoriaus Merilio dešinė ranka nusileido prie trečio stalčiaus stalo dešinėje: jis patraukė stalčių taip smarkiai, kad tas iškrito ant grindų — ir per vėsias akmenines zakristijos grindis nuriedėjo beisbolo kamuoliukas. Kai aš pamačiau pastoriaus Merilio veido išraišką, jau neabejojau, kas čia per kamuoliukas.

— Tėve? — paklausiau.

— Atleisk man, mano sūnau! — ištarė Luisas Merilis.

Tai buvo pirmas kartas, kai Ovenas Minis kalbėjo su manim — po savo mirties. Kitas kartas buvo rugpjūčio mėnesį, kai — tarsi norėdamas man priminti, jog niekada neleis, kad man atsitiktų kas nors bloga, — jis sulaikė mane griūvantį nuo rūsio laiptų slaptajame koridoriuke. Dabar aš žinojau: aš išgirsiu jį — kartkartėmis — ir vėl. Ovenas visada buvo linkęs perlenkti; jis turėtų suprasti, kad man nebūtina girdėti jo balso tam, kad jausčiau jį šalia. Kaip to grubaus pilko Marijos Magdalenos pakaitalo — statulos, kurią Ovenas žinojo esant savo vietoje, kaip žinojo esant Dievą, — netgi tamsoje, netgi nematydamas aš neabejojau, kad Ovenas čia.

Ovenas žadėjo, kad Dievas man pasakys, kas buvo mano tėvas. Aš visada įtariau, kad Ovenas pats man pasakys — jis domėjosi šia istorija labiau negu aš pats. Tad nė kiek nesistebiu, kad nusprendęs man atskleisti paslaptį Dievas prakalbo Oveno balsu.

— ATIDARYK TREČIĄ STALČIU IŠ DEŠINĖS, — pasakė Dievas.

Ir jame buvo kamuoliukas, kurį Ovenas Minis sviedė; ir čia buvo mano nelaimingas tėvas, prašantis manęs atleidimo.

Aš jums pasakysiu pagrindinę savo įžvalgą per pastaruosius dvidešimt metų: mūsų civilizacija turi polinkį į besikartojančius nusivylimus, kurie išsirutulioja į begalę nemalonių ir nepriimtinų baigčių. Visiškai nuvilianti, nemaloni ir nepriimtina naujiena, kad pastorius Merilis yra mano tėvas, — jau nekalbant apie Oveno Minio mirtį, — tai tik vienas visuotinio pasaulio nusivylimo pavyzdys.