Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Ji netgi ėmėsi kritikuoti mano pasirinkimą dėstyti „Blaškomus audros“; užsiminė, kad greičiausiai taip atsitikę dėl to, kad aš nesupratęs, jog „Penktasis amplua“ yra geresnė knyga. Savaime suprantama, aš nagrinėjau klasėse abu romanus ir daug kitų Robertsono Deiviso kūrinių su dideliu — netgi su didžiuliu malonumu. Aš pareiškiau, kad ne pirmi metai dėstau „Blaškomus audros“ ir man tai puikiai sekasi. „Mokinės pačios jaučiasi panašiai kaip mėgėjiško teatro aktorės, — pasakiau. — Manau, kad provincijos dramos būrelio intrigos joms labai juokingos ir perdėm pažįstamos.“ Bet panelė Pribst prišuto, ar aš girdėjau apie Kingstoną; žinoma, aš bent jau žinojau, kad literatūrinis Soltertono miestas labai primena Kingstoną. Girdėjau, jog tai tiesa, pasakiau, nors — pats asmeniškai — Kingstone nebuvau.

— Nebuvote! — suriko ji. — Štai kas išeina, kai amerikiečiai moko KL knygų!

— Aš bjauriuosi terminu „KL“, — pasakiau panelei Pribst. — Amerikiečių literatūros mes nevadiname „AL“. Nematau reikalo įdomios šios šalies literatūros apibūdinti tokiu niekinamu trumpiniu. Be to, poną Deivisą laikau tokiu visuotinai svarbiu autoriumi, kad stengiuosi pabrėžti ne tai, kas jo knygose „kanadietiška“, bet kas jose yra nuostabu.

Po to prasidėjo tikras karas. Ji pareiškė nepritarianti tam, kad vienuoliktokėms Orvelo „Birmos dienas“ pakeičiau „Gyvulių ūkiu“. Turint galvoje romanų „ilgaamžiškumą“, reikėtų rinktis arba „Tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt ketvirtuosius“, arba „Gyvulių ūkį“; „Birmos dienos“, pareiškė ji, prastas pasirinkimas.

— Orvelas yra Orvelas, — atsakiau, — o „Birmos dienos“ yra geras romanas.

Tačiau panelė Pribst — Karališkojo universiteto diplomantė (štai iš kur žinios apie Kingstoną) — Toronto universitete rašo daktarini darbą, susijusį su „politika grožinėje literatūroje“. „Jūs, regis, rašėte apie Hardį? — paklausė ji, turėdama galvoje „vien tiktai“ apie Hardį! — ir ar aš nesu parašęs nieko daugiau, išskyrus magistrantūros darbą?

Taigi aš paklausiau savo senos bičiulės Katerinos Kiling:

— Ar nemanai, kad Dievas sukūrė Eleonorą Pribst man erzinti?

— Nebūk padūkęs, — pasakė Katerina. — Be to, nepadoru taip kalbėti:

Kai noriu elgtis „nepadoriai“, rodau pirštu; atsiprašau — rodau tuo, kas iš jo liko. Aš rodau ne pirštu. Pasitaupysiu jį kitam susirėmimui su panele Pribst. Esu dėkingas Ovenui Miniui už tiek daug dalykų; jis ne tik išgelbėjo mane nuo Vietnamo — jis sukūrė man puikų mokymo įrankį, pasakišką instrumentą dėmesiui pritraukti, kai klasė pavargsta. Aš tiesiog pakeliu ranką ir rodau pirštu. Tai, kad neturiu kuo rodyti, įdomu ir linksma man pačiam. Tą pačią akimirką visų dėmesys nukrypsta į mane. Tai labai gerai veikia ir per skyriaus susirinkimus.

— Nerodyk į mane su savo šituo, — mėgdavo sakyti Estera.

Bet ją liūdino visai ne „šitas“, ne tai, kas buvo likę; o tai, ko jau nebuvo! Nupjauta buvo labai lygiai — lygiau turbūt neįmanoma. Strampas neatrodė nei juokingas, nei sudarkytas, nei netgi nupjautas. Vienintelis dalykas, ko man trūksta, yra tas, ko nebėra. Nebėra Oveno Minio.

Po to, kai Ovenas nupjovė man pirštą — tą 1967-ųjų vasarą, kai buvo sugrįžęs į Greivsendą kelioms dienoms atostogų, — Estera pasakė Ovenui, kad nedalyvaus jo laidotuvėse — nė už ką.

— Aš ištekėsiu už tavęs, persikraustysiu į Arizoną — aš bet kur su tavim važiuosiu, Ovenai, — pasakė ji. — Įsivaizduoji mane su nuotakos suknele kariuomenės bazėje? Įsivaizduoji, kaip pas mus svečiuojasi kita jaunavedžių pora, kai tau nereikia lydėti lavono? Vadink mane tiesiog Estera Huačuka! — suriko ji. — Aš netgi pastosiu, jeigu tu to nori, Ovenai. Ar nori vaikų? Aš tau pagimdysiu! — rėkė ji. — Viską dėl tavęs padarysiu — pats žinai. Bet į tavo sušiktas laidotuves neisiu.

Ji savo žodį tesėjo; Esteros nebuvo Oveno Minio laidotuvėse — Herdo bažnyčia buvo sausakimša, tačiau Esteros toje minioje nebuvo. Jis niekada neprašė, kad ji už jo tekėtų; niekada nesiūlė persikraustyti į Arizoną ar kur kitur. „TAI BŪTLĮ NESĄŽININGA — NESĄŽININGA JOS ATŽVILGIU“, — pasakė man Ovenas.

1967-ųjų rudenį Ovenas Minis susitarė su generolu majoru Lahoudu; jis nepaskyrė Oveno savo adjutantu — Lahoudas pernelyg didžiavosi padėkomis, kurias Ovenas gaudavo kaip karių nuostolių aptarnavimo tarnybos karininkas. Generolas majoras po aštuoniolikos mėnesių turėjo būti perkeltas. Jeigu Ovenas pasiliktų Huačukos forte — kaip geriausias karių nuostolių aptarnavimo tarnybos lavonų palydovas, Lahoudas pažadėjo parūpinti Ovenui gerą tarnybą Vietname. Aštuoniolika mėnesių — ilgas laikas, bet vyresnysis leitenantas Minis jautė, kad palaukti verta.

— Nejaugi jis nežino, kad Vietname nėra „gerų darbų“! — paklausė manęs Estera. Buvo spalis; mes Vašingtone dalyvavome penkiasdešimttūkstantinėje demonstracijoje prieš karą. Susirinkome priešais Linkolno statulą ir nužygiavome į Pentagoną, kur mus pasitiko tvarkingai išsirikiavę Jungtinių Valstijų maršalai ir karo policija; maršalai ir policija stovėjo net ant Pentagono stogo. Estera nešė plakatą:

Paremkite kareivius!

Tuoj pat paleiskite mūsų vaikinus namo!

Aš nieko nenešiau: vis dar šiek tiek drovėjausi trūkstamo piršto. Randas dar buvo šviežias, todėl nuo bet kokio įtempimo parausdavo. Bet aš stengiausi įsijausti prisidedąs prie demonstracijos; deja, nieko nejaučiau — nejaučiau prie ko nors prisidedąs. Aš turėjau karo prievolės atidėjimą 4-F, man niekada nebereikės eiti į karą ar bėgti į Kanadą. Nupjovęs mano smilių per du sąnarius Ovenas visiškai atkirto mane nuo visos mano kartos.

— Jeigu jis būtų buvęs toks protingas, kaip apie save manė, — pasakė Estera mums artėjant prie Pentagono, — tai tada, kai pjovė tavo pirštą, būtų savo nusipjovęs — nusipjovęs tiek pirštų, kiek tik jam būtų reikėję. Bet jis išgelbėjo tave — laimės kūdiki! Kaip jam neužteko proto išsigelbėti pačiam?

Tą spalį Vašingtone pamačiau daugybę amerikiečių, sunerimusių dėl to, ką jų šalis daro Vietname. Taip pat mačiau daugybę kitų savo teisumu įsitikinusių amerikiečių, susižavėjusių pačia vaikiškiausia — heroizmo idėja — savo pačių heroizmo. Jie manė, kad konfrontuodami su kariškiais ir policininkais jie ne tik įgis herojų statusą; ši konfrontacija, apgaudinėjo jie save, iškels į viešumą tą faktą, kad politinė ir visuomeninė sistema, kuriai jie taip iš aukšto reiškia savo nepritarimą, yra perdėm supuvusi. Tie patys žmonės vėliau tvirtins, kad antikarinis „judėjimas“ galiausiai privertė Jungtinių Valstijų ginkluotąsias pajėgas palikti Vietnamą. Aš mačiau tenai visai ką kita. Mačiau, kad daugelio demonstrantų savo teisumo pajautimas tiesiog stiprino poziciją tų nelaimingų kvailių, kurie rėmė karą. Todėl po dvejų metų, 1969-aisiais pasakyti Ronaldo Reigano žodžiai, kad Vietnamo protestai „palaikė ir stiprino priešą“, nuskambėjo taip absurdiškai. Aš mačiau, kad protestai darė dar blogesnį dalyką; jie palaikė ir stiprino tuos, kurie rėmė karą — dėl jų karas užsitęsė ilgiau. Štai ką aš mačiau. Aš patraukiau su savo nukirstu pirštu į Naująjį Hampšyrą ir palikau Esterą Vašingtone leistis suimamą; ji nebuvo vieniša — tą spalį vyko masiniai areštai.

Baigiantis 1967-iesiems nukentėjo Kalifornija, nukentėjo Niujorkas; o Vietname buvo penki šimtai tūkstančių karių. Daugiau kaip šešiolika tūkstančių jau buvo padėję galvas. Kaip tik tada generolas Vestmorlendas pasakė: „Mes priėjome svarbų tašką, nuo kurio jau matyti pabaiga“. Ovenas Minis neiškentė nepaklausęs: „KOKIA PABAIGA?“ Karas nesibaigė taip greitai, kad Ovenas būtų spėjęs išsigelbėti.