Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Kaip teisinga. Net Ovenas Minis su tuo nesiginčytų.

Kartais pavydžiu Danui sugebėjimo mokyti per vaidybą; teatras yra svarbus stimulas — ypač jauniems žmonėms, kurie neturi gyvenime didelio patyrimo, kad galėtų jį gausinti skaitydami literatūrą; ir kurie dar nėra įvaldę kalbos — nemoka jos nei vartoti, nei suprasti. Teatras, kaip teisingai tvirtina Danas, suteikia jaunimui — tokiam kaip mūsų mokiniai — taip trūkstamos patirties ir kalbos įgūdžių. Dano mokinių amžiaus moksleiviai, taip pat ir maniškiai, nėra itin jautrūs sąmojui; sąmojis dažniausiai lieka jiems nesuprantamas arba jie laiko jį pasenusia snobizmo atmaina; paprasčiausiu maivymusi ir (geriausiu atveju) eksperimentavimu kalba. SĄMOJIS nėra eksperimentavimas; todėl jis nėra nė naujas reiškinys. Sąmojis yra vienas iš gyvenimo ir literatūros bruožų, kurį lengviau atpažinti scenoje negu knygoje. Daugelis mokinių skaitydami pasigenda sąmojo arba jo neperpranta; scenoje netgi aktorius mėgėjas gali visiems parodyti, kas yra sąmojis.

Rugpjūtį visada kalbamės su Danu apie mokymą. Kai susitinkame per Kalėdas ir drauge važiuojame į Sojerio Depą, visada būna daug rūpesčių ir žmonių aplinkui. Tačiau rugpjūtį dažniausiai esame vieni: kai tik mokykliniai vasaros mokyklos spektakliai baigiasi, mudu su Danu važiuojame atostogauti, — nors paprastai tai reiškia, kad mes liekame Greivsende ir mūsų nuotykiai apsiriboja dieninėmis išvykomis į pajūrį prie Mažojo Šerno Galvos. Vakarus praleidžiame aštuoniasdešimtajame Frant gatvės name tiesiog šnekučiuodamiesi; Danui čia atsikrausčius, televizoriaus nebeliko. Išvažiuodama į Greivsendo senelių prieglaudą senelė televizorių pasiėmė su savimi; po mirties senelė paliko namą Frant gatvėje Danui ir man.

Tai didelis ir gūdus namas vyriškiui, kuris niekada nė nemanė dar kartą vesti; tačiau jis saugoja beveik tiek pat Dano prisiminimų, kaip ir mano. Nors aš mėgstu čia lankytis, bet netgi maudžiantis Frant gatvės namų ilgesys nesugundo manęs grįžti į Jungtines Valstijas. Šią temą — apie mano sugrįžimą — Danas užveda kiekvieną rugpjūtį, visada parinkęs vakarą, kai jis aiškiai mato, kad man miela šių namų atmosfera ir jo draugija.

— Dviem seniems viengungiams, kaip kad mudu, čia daugiau kambarių, negu reikia, — sako jis. — Turint galvoje tavo patirtį Vyskupo Strono mokykloje, — o juolab rekomendaciją, kurią, esu tikras, direktorė tau parašys, — Greivsendo akademijos anglų kalbos katedra su džiaugsmu tave priims. Tik tark žodį.

Ne iš mandagumo, bet iš meilės Danui, nuleidžiu visa tai negirdomis.

Šį rugpjūtį, kai jis vėl užvedė tą pačią kalbą, aš tiesiog pasakiau:

— Kaip vis dėlto sunku — neturint scenos vaidinimams — išmokyti paaugles sąmojo. Mane apima neviltis, kai pagalvoju, jog vėl artėja ruduo ir aš vėl turėsiu nertis iš kailio, kad jos pastebėtų „Vėtrų kalne“ ką nors daugiau negu visas smulkmenas apie Kateriną ir Hitklifą — istorija, istorija; daugiau niekas jų nedomina!

— Džonai, brangusis Džonai, — pasakė Danas Nidemas. — Jis jau dvidešimt metų kaip miręs. Atleisk. Atleisk ir užmiršk — ir grįžk namo.

— Pačioje pradžioje yra pastraipa — jos kiekvienais metais ją praleidžia! — pasakiau. — Aš kalbu apie tą vietą, kur Lokvudas apibūdina Džozefą, aš tiek metų vis atkreipdavau į ją dėmesį, kad jos išmoko pastraipą atmintinai : „žiūrėdamas... į mane tokiu gižiu veidu, kad aš gailestingai tariau, jog jam turbūt reikia Dievo pagalbos pietums suvirškinti...“ Skaitau tą vietą joms garsiai, bet tekstas tarsi plaukia pro šalį, nepasiekdamas ausų — nė viena net nešypteli! Ir ne tik Emilės Brontės sąmojis prašvilpia joms pro ausis. Net ir šiuolaikinio sąmojo nepagauna. Nejaugi Mordechajaus Richlerio sąmojis gali būti neįkandamas vienuoliktokėms? Atrodo, kad taip. Tiesa, „Dadžio Kravico mokinystė“ joms „juokinga“; tačiau jos nepastebi pusės humoro! Prisimeni tą viduriniųjų klasių kurorto aprašymą? Aprašymai visada prasprūsta joms pro akis; prisiekiu, jos mano, kad jie nesvarbūs. Joms reikia dialogo, joms reikia veiksmo; tačiau aprašymo toks gražus stilius! „Vis dar buvo keletas nežydų pasipriešinimo židinių, tai tiesa. Nė vienas iš dviejų viešbučių, kurie vis dar jiems priklausė, nepriėmė žydų, tačiau tai, kaip ir Didžiosios Britanijos viešpatavimas, vis dar išsilaikęs Malabaro pakrantėje, buvo ne tiek nepatogu, kiek graudžiai demonstratyvu.“ Kiekvienais metais aš stebiu jų veidus skaitydamas šią vietą — nė nemirkteli!

— Džonai, — pasakė Danas, — kas buvo, tas žuvo — net ir Ovenas taip ilgai nepyktų. Ar manai, kad Ovenas Minis būtų kaltinęs visą šalį dėl to, kas jam atsitiko? Tai buvo beprotybė; tai, ką tu kalbi, taip pat beprotybė.

— Kaip tau pavyksta scenoje išaiškinti, kas yra beprotybė? — paklausiau Dano. — Na, pavyzdžiui, Hamleto pradedantiesiems — aš duodu „Hamletą“ savo tryliktokėms, bet joms tik reikia perskaityti; jos to nemato. O „Nusikaltimas ir bausmė“? Netgi tryliktokės sunkiai įkerta vadinamąjį „psichologinį“ romaną. „Sutirštintas Raskolnikovo dvasios skurdumas joms suvokiamas, tačiau Dostojevskio psichologizmo jos neįžvelgia net paprasčiausiuose aprašymuose; ir vėl jos praleidžia būtent aprašymus. Pavyzdžiui, Raskolnikovo šeimininkas — „atrodė, kad jo veidas buvo storai išteptas aliejumi nelyginant seno laikrodžio mechanizmas“. „Kaip taikliai veidas apibūdina Raskolnikovo šeimininką! Argi tai ne nuostabu?“ — klausiu klasės; jos žiūri į mane ir galvoja, kad aš dar didesnis pamišėlis už Raskolnikovą.

Danas Nidemas kartais irgi į mane taip žiūri. Kaip, jis įsivaizduoja, aš galėčiau „atleisti ir užmiršti“? Pernelyg daug ką turėčiau užmiršti. Kai mes, mokytojai, skundžiamės, kad mūsų mokiniai neturi istorinio mąstymo, argi mums rūpi ne tai, ką žmonės užmiršta? Metų metais aš mėginau užmiršti ir negalvoti, kas galėjo būti mano tėvas; nenorėjau žinoti, kas jis, kaip tvirtino Ovenas. Kiek kartų, pavyzdžiui, skambinau senajam mamos dainavimo mokytojui Gremui Maksviniui? Kiek kartų aš jam skambinau ir klausiau, ar jis nieko nesužinojo, kur dabar galėtų būti Basteris Fribodis, arba gal prisiminė apie motiną ką nors tokio, ko dar nesakė Ovenui ir man? Tik vieną kartą. Aš paskambinau jam tik vieną kartą. Gremas Maksvinis patarė man užmiršti ir negalvoti apie tai, kas galėjo būti mano tėvas; mielu noru tai padaryčiau.

Ponas Maksvinis pasakė Basteris Fribodis — jeigu jis dar gyvas — dabar jau bus toks senas, kad vargu ar prisimins jūsų motiną, jau nekalbant apie jos vaikiną! — Ponui Maksviniui kur kas įdomesnis buvo Ovenas Minis — kodėl jo balsas taip ir nepasikeitė. — Jam reikia pasirodyti daktarui — žmogus negali turėti tokio balso be niekur nieko“, — tvirtino Gremas Maksvinis.

Be abejo, jis toks buvo ne be niekur nieko. Kai aš sužinojau priežastį, niekada nebepaskambinau ponui Maksviniui ir nepasakiau jam to; kažin, ar tai būtų buvęs pakankamai moksliškas paaiškinimas ponui Maksviniui. Aš bandžiau paaiškinti Esterai, bet Estera atšovė nenorinti nieko žinoti. „Aš patikėsiu viskuo, ką man sakysi, — pareiškė Estera, — bet būk malonus, pasilaikyk smulkmenas sau.“

Kodėl Oveno Minio toks balsas ir viską, kas jam atsitiko, aš papasakojau tiktai Danui ir pastoriui Luisui Meriliui.

— Manau, kad tai įmanoma, — pasakė Danas. — Manau, kad pasaulyje yra buvę ir keistesnių dalykų, nors dabar pat neprisiminčiau jokio pavyzdžio. Svarbiausia, kad tu tuo tiki, ir aš niekada nesikėsinsiu į tavo teisę tikėti tuo, kuo tu nori tikėti.