Tai, ką užčiuopė mano ranka, buvo vienas iš senelės paslėptų perukų, bet aš to nežinojau. Aš žengtelėjau per toli ir atsidūriau ant paties aukštų žemyn vedančių laiptų krašto; pasijutau netenkąs pusiausvyros ir krintąs žemyn. Per sekundės dalį spėjau įsivaizduoti, kaip Danas randa mano kūną ant purvinų grindų apačioje, bet tuo metu maža stipri rankutė (ar kažkas panašaus į mažą stiprią rankutę) uždėjo mano paties ranką ant jungiklio; maža stipri rankutė (ar kažkas į ją panašaus) užtraukė mane siūbuojantį ant viršutinio laiptelio. Ir jo balsas — tai buvo neabejotinai Oveno balsas — pasakė: „NEBIJOK, NIEKO BLOGO TAU NEATSITIKS“.
Aš vėl suklykiau.
Kai Danas Nidemas atidarė duris, atėjo eilė klykti jam.
— Tavo plaukai! — suriko jis.
Kai pasižiūrėjau į veidrodį, pamaniau, kad tai voratinkliai — visa galva buvo tarytum miltuota. Bet kai išsišukavau plaukus, supratau, kad plaukai iš šaknų pražilę. Tai įvyko tą rugpjūtį: nuo tada mano plaukai augo visiškai balti. Aš ir anksčiau jau turėjau vieną kitą žilą plauką; o visai pražilusį mano mokinės įvertino puikiai. Taip esą daug geriau negu seniau.
Kitą rytą, po to, kai Ovenas buvo „prabilęs į mane“, Danas Nidemas pasakė:
— Žinoma, mes abu buvome girtutėliai — ypač tu.
— Ypač aš, — pasakiau.
— Teisingai, — patvirtino Danas. — Klausyk: aš niekada nesišaipiau iš to, kuo tu tikėjai — ar ne taip? Niekada nesišaipysiu iš tavo religinių įsitikinimų — tu tai žinai. Bet nesitikėk, kad aš patikėsiu, jog Oveno Minio ranka iš tikrųjų sulaikė tave krintantį rūsio laiptais žemyn; nemėgink manęs įtikinėti, kad slaptajame koridoriuke su tavim kalbėjo tikras Oveno Minio balsas.
— Danai, — tariau, — Aš tave suprantu. Nenoriu atversti tavęs į kitą tikėjimą ir nesu evangelistas. Ar kada nors mėginau įskiepyti tau tikėjimą? Jeigu būčiau norėjęs sakyti pamokslus, būčiau tapęs pastoriumi ir turėčiau parapiją — ar ne?
— Klausyk, aš tave suprantu, — pasakė Danas; bet negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo mano pabalusių kaip sniegas plaukų šaknų.
Po kiek laiko Danas paklausė:
— Ar tu tikrai jautei, kad tave traukia — tikrai trūkteli, visai kaip gyva ranka?
— Aš sutinku, kad buvau girtas, — pasakiau.
Dar po kiek laiko Danas vėl paklausė:
— Ir tai buvo jo balsas — ar tu esi tikras, kad tai, ką tu išgirdai, nebuvo mano balsas už durų?
— Ar daug girdėjai balsų, Danai, kuriuos būtum galėjęs supainioti su jo balsu? — susierzinęs atšoviau.
— Ką gi, mes abu buvome girti — juk taip? Aš taip manau, — pasakė Danas Nidemas.
Prisimenu 1967-ųjų vasarą, kai mano pirštas gijo — ir kaip greitai ta vasara prabėgo. Tą vasarą Ovenas Minis buvo paaukštintas tarnyboje; kai mudu su Estera jį pamatėme, jis vilkėjo jau kitokią— vyresniojo leitenanto uniformą. Juostelės ant antpečių dabar buvo ne vario, bet sidabro. Jis taip pat padėjo man parašyti magistrantūros darbo apie Tomą Hardį pradžią. Man visada sunku būdavo ką nors pradėti — ir, kaip pareiškė Ovenas, dar sunkiau ką nors permatyti kiaurai.
„TU TURI Į TAI PASINERTI, — rašė man Ovenas. — MAN HARDIS ATRODO BEVEIK RELIGINGAS, KAIP ŽMOGUS, KURIS TAIP PRIARTĖJO PRIE TIKĖJIMO Į DIEVĄ, KAD ATMETĘS DIEVĄ TAPO ŽIAURIAI NUOŽMUS. LIKIMAS, KURIUO HARDIS TIKI, YRA BEVEIK KAIP TIKĖJIMAS DIEVU — BENT JAU TUO BAISIU TEISIANČIUOJU DIEVU IŠ SENOJO TESTAMENTO. HARDIS NEPRIPAŽĮSTA INSTITUCIJIĮ: BAŽNYČIOS — LABIAU NEGU TIKĖJIMO AR RELIGIJOS — IR, ŽINOMA, SANTUOKOS (SANTUOKOS INSTITUCIJOS) IR ŠVIETIMO. ŽMONĖS YRA BEJĖGIAI PRIEŠ LIKIMĄ, SAVOJO LAIKMEČIO AUKOS — JU PAČIU JAUSMAI NEŠA JIEMS PRAŽŪTĮ, O VISU RŪŠIU INSTITUCIJOS JUOS ŽLUGDO.
NEJAUGI NEMATAI, KAD TIKĖJIMAS Į TOKĮ RŪSTU PASAULĮ NIEKUO NESISKIRIA NUO TIKĖJIMO Į DIEVĄ? KAIP IR TIKĖJIME, TAI, KUO HARDIS TIKĖJO, BUVO PŪKAS, GRYNAS, PAŽEIDŽIAMAS TIKĖJIMAS Į DIEVĄ, ARBA TIKĖJIMAS, KAD — ILGAINIUI — VISKAS BAIGIASI TRAGIŠKAI... ABIEM ATVEJAIS ŽMOGUS NEPALIEKA SAU LAISVĖS FILOSOFINIAM OBJEKTYVUMUI. ABIEM ATVEJAIS TAI NERODO DIDELIO ŽMOGAUS PROTO. NIEKAD NELAIKYK HARDŽIO PROTINGU; NIEKADA NEPAINIOK RELIGIJOS ARBA TIKĖJIMO — BET KOKIOS RŪŠIES TIKĖJIMO — SU BET KUO, KAS TURI BENT KRUOPELĘ RACIONALUMO.
PASINERK — IMK IR PRADĖK. AŠ PRADĖČIAU NUO JO UŽRAŠU, DIENORAŠČIU — TENAI JIS KALBA BE UŽUOLANKŲ. NETGI ANKSTYVUOJU PERIODU — KAI 1882-AIS METAIS KELIAVO PO PRANCŪZIJĄ — JIS RAŠĖ: „KAI PRIEŠ KELETĄ METU SUPRATAU, KAD GYVENU PASAULYJE, KURIAME PUOSELĖJAMI LŪKESČIAI NIEKADA NEPASITVIRTINA, AŠ NUSTOJAU DOMĖTIS BET KOKIOMIS TEORIJOMIS. MAN PAKANKA KIEKVIENĄ MIELĄ DIENĄ MĖGINTI IŠ NAUJO“. ŠĮ PASTEBĖJIMĄ GALI PRITAIKYTI VISIEMS JO ROMANAMS! ŠTAI KODĖL SAKAU, KAD JIS „BEVEIK RELIGINGAS“, — TODĖL, KAD JIS NEBUVO DIDIS MĄSTYTOJAS, O BUVO DIDIS PAJAUTĖJAS!
PRADŽIAI IMI VIENĄ IŠ JO TIESMUKU PASTABU IR SUGRETINI SU LITERATŪRIŠKESNIU VARIANTU — JUK IŠMANAI, KAIP TĄ DARYTI. MAN PATINKA ŠTAI ŠITAS: „ISTORIJA TURI BŪTI PAKANKAMAI IŠSKIRTINĖ, KAD APIE JĄ BŪTU VERTA PASAKOTI. MES, ISTORIJIĮ PASAKOTOJAI, ESAME SENOVĖS JŪREIVIAI, IR NĖ VIENAM IŠ MŪSU NEBUS LEISTA STABDYTI VESTUVININKU, JEIGU NETURI JIEMS PAPASAKOTI KO NORS NEĮPRASTESNIO UŽ KASDIENĮ VIDUTINIO VYRO IR MOTERS GYVENIMĄ“.
SUPRATAI? ČIA NĖRA NIEKO SUNKAUS. IMI JO AUKŠTUS „IŠSKIRTINĖS ISTORIJOS“ KRITERIJUS IR SUGRETINI SU JO TIKĖJIMU, KAD „PUOSELĖJAMI LŪKESČIAI NIEKADA NEPASITVIRTINA“. ŠTAI TAVO TEMA! IŠ ESMĖS TAI YRA JO TEMA — TAU TEREIKIA ĮRAŠYTI PAVYZDŽIUS. AŠ ASMENIŠKAI PRADĖČIAU NUO VIENO IŠ NUOŽMIAUSIU — IMK VISKĄ IŠ „DŽUDO NEPASTEBIMOJO“. KAD IR NUO TOS ŠIURPIOS MALDELĖS, KURIĄ DŽUDAS SUKALBĖDAVO PRIEŠ UŽMIGDAMAS VAIKYSTĖJE?
„IŠMOKYK TAIP MANE GYVENTI, KAD AŠ BIJOČIAU
MIRTI
NE LABIAU, NEGU BIJAU UŽMIGTI.
MIRTIES MANE IŠMOKYK...“
KAS GALI BŪTI LENGVIAU?“ — rašė Ovenas Minis.
Ir taip — nupjovęs man pirštą ir leidęs užbaigti magistrantūrą — jis dar padarė pradžią mano magistratūros darbui.
Šį rudenį Greivsende — į kurį aš stengiuosi sugrįžti kiekvieną rugpjūtį — Dano vasaros mokyklos studentai buvo užgulę Euripidą. Aš pasakiau jam, kad, mano manymu, jo pasirinkimas keistas ir negailestingas. Tokio amžiaus mokiniams, kaip mano Vyskupo Strono mokyklos mergaitės, septynias savaites kalti „Medėją“ ir „Trojos moteris“ turbūt labai nuobodus užsiėmimas, be kita to, galintis atšaldyti jaunimo aistrą teatrui. Danas atsakė:
— O ką daryti? Mano klasėje dvidešimt penki mokiniai ir iš jų tik šeši berniukai.
Iš tiesų, esant tokiai padėčiai, tie berniukai atrodė aiškiai persidirbę. Labiausiai išblyškęs vaikinukas vienoje pjesėje vaidino Kreontą, o kitoje — Poseidoną. Visos mergaitės persikeldavo iš korintiečių choro į Trojos moterų chorą tarsi Korinto ir Trojos moterys būtų turėjusios tokius pat šaižius balsus. Mane tiesiog pritrenkė viena sielvartingo veido mergaitė, kurią Danas parinko Hekubos vaidmeniui; negana visų sielvartų, kurių reikalavo vaidmuo, ji turėjo likti scenoje per visą „Trojos moterų“ veiksmą. Todėl Danas leido jai atsikvėpti „Medėjoje“; jis davė jai itin liūdną, tačiau iš esmės nebylų vaidmenį Korinto moterų chore, nors vis dėlto pačiame spektaklio gale išskyrė ją iš kitų; neabejotina, kad ji buvo geriausia jo aktorė, ir Danas išmintingai pabrėžė paskutines choro eilutes — mergaitės solo.
„Daug dalykų vyksta ne mūsų, o dievų sprendimu, — pasakė sielvartingoji mergaitė. — Mūsų mintys nepasitvirtina, ir jos neturi nieko bendra su Dievo valia.“
Читать дальше