Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Turiu pripažinti, Esteros pavadinimai buvo patrauklūs; ir ji turėjo tokią pat teisę kaip ir aš interpretuoti tą tylą, kurią po savęs paliko Ovenas Minis. Man nederėtų įvardinti to „tyla“; mano atveju Ovenas nepaliko manęs visiškoje tyloje ir ramybėje. Tiesą sakant, du kartus Ovenas davė man žinią — tai yra abiem atvejais jis davė man žinią, kai jo jau nebebuvo.

Paskutinįkart — dar šį rugpjūtį — aš gavau iš jo žinią Ovenui būdingu būdu; kitaip sakant, tokiu būdu, kuris suteikia erdvės interpretacijoms ir diskusijoms.

Buvau pasilikęs iki vėlumos Frant gatvėje ir prisipažįstu, kad mano sąmonė buvo apsiblaususi; mudu su Danu Nidemu smagiai leidome eilines savo atostogas — pernelyg tankiai kilnodami taurelę. Kalbėjomės apie visas tas priemones, kurių kadaise ėmėmės, kad senelė kuo ilgiau galėtų gyventi Frant gatvės aštuoniasdešimtajame name; prisiminėme incidentus, dėl kurių galiausiai ryžomės išvežti senelę į Greivsendo senelių prieglaudą. Mes nenorėjome to daryti, bet ji nepaliko mums pasirinkimo; ji varė Etelę iš proto — negalėjome surasti tarnaitės ar slaugės, kurios senelė nevarytų iš proto. Kai Oveno Minio nebebuvo, visi jai buvo per kvaili.

Metų metais maistą iš parduotuvės jai pristatydavo broliai Podžijai — Dominikas Podžijas ir kitas, jau miręs, kurio vardo neprisimenu. Paskui Podžijas nustojo pristatinėjęs prekes į namus. Vien iš pagarbos Harietei Vilrait, kuri buvo seniausia ir vienintelė jo pirkėja, laiku sumokanti sąskaitas, Dominikas Podžijas kilniaširdiškai pasiūlė ir toliau vežioti prekes į aštuoniasdešimtąjį Frant gatvės namą.

Ar senelė įvertino Dominiko kilniaširdiškumą? Ji ne tik kad jo neįvertino; ji negalėjo prisiminti, kad Podžijas daugiau niekam prekių nebevežioja ir kad jie daro jai ypatingą paslaugą. Žmonės visada darydavo Harietei Vilrait ypatingas paslaugas; senelė žiūrėjo į tai kaip į privalomą dalyką. Negana, kad to nevertino, dar skųsdavosi. Beveik kasdien skambindavo telefonu Dominikui ir priekaištaudavo, kad jo prekių pristatymas niekam tikęs. Pirmiausia ji priekaištavo jam, kad pristatytojai visiškai jai „nepažįstami“. Iš tiesų nieko panašaus nebuvo; vaikinai buvo Dominiko Podžijo anūkai — senelė tiesiog pamiršo, kas jie tokie ir kad ji matydavo juos vežiojant prekes jau daug metų. Dar daugiau, senelė skundėsi, kad tie „nepažįstamieji“ ją gąsdina, — o ji niekada nemėgusi staigmenų, priminė senelė vargšui Dominikui.

Ar Podžijas negalėtų paskambinti jai, kada jie atveš prekes, kad ji taip nepersigąstų? — klausdavo senelė. Tada ji bent būtų pasiruošusi priimti tuos „visiškai nepažįstamus“ vaikinus.

Dominikas sutiko. Jis buvo malonus žmogus ir mylėjo mano senelę; be to, jis, ko gero, be reikalo manė, kad ji gali bet kada numirti ir jo vargai pasibaigs.

Tačiau senelė gyveno ir gyveno. Kai Podžijas jai paskambindavo ir įspėdavo, kad pristatytojai jau važiuoja, senelė mandagiai jam padėkodavo, padėdavo ragelį ir tuojau pat užmiršdavo, kad kas nors turi atvažiuoti — ar kad ji buvo įspėta. Kai vaikinai ją „išgąsdindavo“, ji įpykusi paskambindavo Podžijui ir sakydavo:

— Jeigu jūs žadate atsiųsti man „visiškai nepažįstamus“ žmones, tai gal malonėtumėte prieš tai bent įspėti!

— Taip, ponia Vilrait! — visada atsakydavo Dominikas. Paskui paskambindavo Danui pasiskųsti; jis netgi man į Torontą kelis kartus skambino!

— Man darosi neramu dėl jūsų senelės, Džonai, — sakydavo Dominikas.

Tuo laiku senelei jau buvo išslinkę beveik visi plaukai. Ji turėjo pilną komodą perukų ir priekaištaudavo Etelei ir kitoms ją pakeitusioms tarnaitėms, kad perukai netvarkingai dedami į stalčius ir kad Etelė ir kitos nemoka jų žmoniškai uždėti ant jos senos plikos galvos. Senelė ėmė jausti tokią panieką Etelei — ir visoms jos nevykusioms pamainoms, — kad ėmėsi klastos, kaip apsisaugoti nuo tokio, jos požiūriu, apmaudaus savo tarnaičių nerangumo. Jos nieko negalėjo padaryti. Senelė suslėpdavo perukus taip, kad tos nelaimėlės negalėdavo jų surasti: tada ji užsipuldavo kvaišas kažkur nukišus jos galvos apdangalus, be kurių ji negalinti apsieiti.

— Nejaugi jūs tikitės, kad aš eisiu į žmones kaip kokia kuoktelėjusi plika iš cirko pabėgusi senė? — klausdavo ji.

— Ponia Vilrait, kur jūs pasidėjote savo perukus? — klausdavo moterys.

— Ar jūs iš tiesų manote, kad aš sąmoningai trokštu atrodyti kaip paklaikusi branduolinio sprogimo auka? — klausdavo jų senelė. — Tegu verčiau mane nužudo maniakas, negu aš vaikščiosiu plika galva!

Tekdavo pirkti naujų perukų; dauguma senųjų — bet jokiu būdu ne visi — atsirasdavo. Jeigu senelei ypač nepatikdavo perukas, ji įmerkdavo jį į paukščių girdyklėlę rožyne.

O kadangi Podžijas vis tiek siuntė jai į namus „visiškai nepažįstamus“ vaikinus, kurie ją gąsdino, senelė ėmė pati juos gąsdinti. Būdavo, pirma prišoka, — aplenkusi Etelę ir visas jos pamainas, — ir staiga atlapojusi jiems duris pasveikina pašiurpusius pristatytojus su klyksmais nusiplėšdama nuo galvos peruką ir parodydama savo pliką galvą!

Vargšai Dominiko Podžijo anūkai! Kaip jie varžydavosi tarpusavyje, kad tik nereikėtų vežti produktų į aštuoniasdešimtąjį Frant gatvės namą.

Po kokių keturių ar penkių tokių incidentų Danas paskambino man — į Torontą — ir pasakė:

— Aš skambinu dėl tavo senelės. Žinai, kaip aš ją myliu. Bet manau, kad atėjo laikas.

Netgi šį rugpjūtį, prisiminę tas dienas, mudu su Danu Nidemu juokėmės. Jau buvo vėlu, ir mes gėrėme — kaip paprastai.

— Žinai ką? — pasakė Danas. — Tos garsiosios uogienės ir džemai ir dar kažkokie siaubingi stiklainiai, kuriuos ji saugojo, tebestovi slaptajame koridoriuke!

— Negali būti! — pasakiau.

— Tikrai! Pasižiūrėk pats, — pasakė jis. — Danas pamėgino atsistoti nuo kėdės — patyrinėti slaptojo koridoriuko paslapčių su manimi, — bet per staigiai stodamasis neteko pusiausvyros ir graudžiai šleptelėjo atgal ant kėdės. — Pasižiūrėk pats! — pakartojo jis raugėdamas.

Aš ne iš karto atidariau slaptąsias duris; tos durys, matyt, metų metais nebuvo varstomos. Besičiupinėdamas su raktu užkliudžiau ir nuverčiau nuo lentynos keletą knygų. Prisiminiau, kaip kadaise Džermena buvo miklesnė — kai mirė Lidija ir Džermena nusprendė koridoriuke pasislėpti nuo pačios Mirties.

Pagaliau durys atsidarė. Slaptajame koridoriuke buvo tamsu; vis dėlto aš girdėjau, kaip suskato slėptis vorai. Voratinklių buvo baisybė. Prisiminiau, kaip buvau uždaręs čia Oveną ir jis klykė, kad kažkas šlapias jį lyžtelėjo — visai nepanašus į voratinklį, bet KAŽKAS, TURINTIS LIEŽUVĮ. Taip pat prisiminiau tą atvejį, kai buvome uždarę jį čia per jo atsisveikinimo vakarą, o ponas Fišas deklamavo „Julijų Cezarį“ — čia pat už uždarų durų: „Bailiai daugybę kartų per gyvenimą numiršta, narsuolis su mirtim susiduria tik sykį“ ir taip toliau. Ir dar prisiminiau, kaip mudu su Ovenu išgąsdinome čia Džermeną — o dar anksčiau — vargšę Lidiją. Slaptojo koridorėlio voratinkliuose snaudė daugybė senų prisiminimų; apgraibomis ėmiau ieškoti jungiklio, bet niekaip negalėjau rasti. Nenorėjau liesti tų senų stiklainių nematydamas, kas juose. Tada Danas Nidemas uždarė duris.

— Liaukis, Danai! — surikau. Girdėjau, kaip jis juokiasi. Ištiesiau ranką tamsoje. Užčiuopiau vieną iš lentynų; bruožiau delnu per lentyną ir per visus voratinklius durų link. Įsivaizdavau, kad šviesos jungiklis šalia durų. Kaip tik tada prisiliečiau prie kažko baisaus. Tai buvo kažkas minkštas, gyvas — pamaniau — ką tik gimusių žiurkiukų lizdas! Aš šoktelėjau atgal ir suklykiau.