Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— Ne, — atsakiau.

— AR NORI PRALEISTI LIKUSĮ GYVENIMĄ KANADOJE — GALVODAMAS APIE TAI, KĄ SU TAVIM PADARĖ TĖVYNĖ? — paklausė jis manęs.

— Jeigu tu taip klausi, tai ne, — atsakiau jam.

— GERAI. AŠ GREITAI BŪSIU — NEBIJOK. TAM REIKĖS TIK TRUPUČIO DRĄSOS, — tarė Ovenas Minis.

— Kam reikės „tik trupučio drąsos“? — paklausė manęs Estera.

Buvo gegužės sekmadienis, kai jis man paskambino iš paminklų krautuvės; Jungtinių Valstijų lėktuvai buvo ką tik subombardavę Hanojų, ir mudu su Estera neseniai sugrįžome iš antikarinio protesto mitingo Niujorke.

— Ką tu veiki paminklų krautuvėje? — paklausiau jo; jis atsakė padedąs tėvui, kuris nesusidoroja su darbu po kelių stambių užsakymų. Gal aš užeičiau pas jį į krautuvę?

— Kodėl mums nesusitikus kokioje gražesnėje vietoje — prie bokalo alaus? — paklausiau.

— AŠ ČIA TURIU MARIAS ALAUS, — pasakė jis.

Neįprasta buvo susitikti su juo paminklų krautuvėje sekmadienį. Jis buvo vienas toje baisioje vietoje. Buvo pasirišęs stebėtinai švarią prijuostę, o ant kaklo kabėjo apsauginiai akiniai. Krautuvėje tvyrojo neįprastas kvapas — jis jau buvo atkimšęs man butelį alaus ir pats gėrė iš kito; gal alus taip neįprastai kvepėjo.

— NEBIJOK, — pasakė Ovenas.

— Aš, tiesą sakant, nebijau, — pasakiau. — Tik neišmanau, ką daryti.

— ŽINAU, ŽINAU, — pasakė jis; uždėjo man ranką ant peties.

Deimantinis diskas atrodė kažkaip kitaip.

— Naujas pjūklas? — paklausiau.

— TIKTAI AŠMENYS NAUJI, — atsakė jis. — TIKTAI PATS DEIMANTINIS DISKAS.

Anksčiau jis taip niekada neblizgėdavo; deimantinė inkrustacija žėrė te žėrėjo.

— JIS NĖRA VISAI NAUJAS — AŠ Jį NUPLOVIAU VERDANČIU VANDENIU, — pasakė jis, — O PASKUI IŠTRYNIAU SU SPIRITU. — Štai iš kur tas neįprastas kvapas, pagalvojau. Spiritas! Medinė stalo trinka — pjovimo trinka, kaip mes ją vadinome, atrodė kaip nauja; nė vienos įpjovos. — AS IŠMIRKIAU MEDĮ SPIRITE PO TO, KAI NUPLIKIAU, — pasakė Ovenas.

Aš visada buvau lėtas; todėl galiu įdėmiai skaityti. Tiktai tada, kai paminklų krautuvėje man padvelkė ligonine, aš supratau, ką jis norėjo pasakyti tuo savo „TIK TRUPUČIO DRĄSOS“. Už deimantinio disko buvo darbastalis graviravimui ir įrankiams galąsti; ant to darbastalio Ovenas buvo išdėliojęs sterilius tvarsčius ir priemones turniketui.

— SAVAIME SUPRANTAMA, KAD TAI TAVO SPRENDIMAS, — pasakė jis man.

— Savaime suprantama, — atsakiau.

— KARIUOMENĖS TAISYKLĖS ŠIUO KLAUSIMU BYLOJA, KAD ASMUO NEGALI BŪTI LAIKOMAS SVEIKU FIZIŠKAI TARNAUTI, JEIGU JAM TRŪKSTA PIRMOJO PIRŠTO SĄNARIO ARBA BET KURIO NYKŠČIO, ARBA DVIEJU PIRMUJU BET KURIOS RANKOS SMILIAUS, DIDŽIOJO AR BEVARDŽIO PIRŠTO SĄNARIU. ŽINAU, KAD DU SĄNARIAI BUS PER KEBLU, — pasakė Ovenas Minis. — BET TU NENORĖSI LIKTI BE NYKŠČIO.

— Ne, nenorėsiu, — pasakiau.

— TU SUPRANTI, KAD SU DIDŽIUOJU AR BEVARDŽIU PIRŠTU MAN PAČIAM BŪTU KIEK SUNKIAU: TIKRIAU PASAKIUS, BŪTU SUNKIAU NUTAIKYTI DEIMANTINĮ DISKĄ TAI KAIP AŠ NORĖČIAU, — JEIGU TAI BŪTU DIDYSIS ARBA BEVARDIS. AŠ NORIU TAU PAŽADĖTI, KAD NEPADARYSIU JOKIOS KLAIDOS. LENGVIAUSIA MAN TĄ BŪTU PAŽADĖTI, JEIGU TAI BŪTU SMILIUS, — pasakė jis.

— Aš suprantu, — pasakiau.

— KARIUOMENĖS TAISYKLĖSE NEPARAŠYTA, KAD SVARBU, AR ŽMOGUS KAIRIARANKIS AR DEŠINIARANKIS, — BET TU ESI DEŠINIARANKIS, AR NE TIESA? — paklausė jis manęs.

— Taip, — atsakiau.

— TADA AŠ MANAU, KAD TAI TURĖTU BŪTI DEŠINĖS RANKOS SMILIUS — DĖL VISO PIKTO, — pasakė jis. — FORMALIAI KALBANT, RODOMASIS PIRŠTAS.

Aš sustingau. Jis nuėjo prie stalo po deimantiniu disku ir parodė, kaip aš turiu padėti ranką ant trinkos, bet pats prie medžio neprisilietė; jeigu būtų palietęs, tai nebebūtų tikras, kad jis sterilus. Jis sugniaužė pirštus į kumštį ir iškišęs smilių pasuko jį šonu. — ŠTAI TAIP, — pasakė jis. — TURI ŽIŪRĖTI, KAD AŠ NEUŽKABINČIAU DIDŽIOJO PIRŠTO KRUMPLIO. — Aš buvau netekęs žado ir visas suakmenėjęs. Ovenas žvilgtelėjo į mane ir pasakė: — IŠGERK DAR VIENĄ ALAUS. TU GALĖSI SKAITYTI TURĖDAMAS VISUS LIKUSIUS PIRŠTUS — GALĖSI VERSTI PUSLAPĮ SU BET KURIUO IŠ TURIMU PIRŠTU, — pasakė jis. Jis nematė, kad aš negaliu tam pasiryžti.

— ČIA NĖRA NIEKO YPATINGO — PANAŠIAI KAIP TĖVO IEŠKOJIMAS. REIKIA VALIOS. IR TIKĖJIMO, — pridūrė. — TIKĖJIMAS PADĖS, BET TAVO ATVEJU SVARBIAUSIA VALIA. ŽINAI, AŠ GALVOJAU APIE TAVO TĖVĄ — PRISIMENI VADINAMĄJĮ KŪNIŠKĄ RYŠĮ? NEŽINAU, KOKS IŠ TIESU BUVO TAVO TĖVAS, BET, MATYT, JIS TURĖJO ŠIĄ BĖDĄ — BŪTENT TO TU NEKENTI SAVYJE, TAI VA, KAD IR KOKS JIS BŪTU BUVĘS — PATIKĖK MANIM — JIS GREIČIAUSIAI BIJOJO, IR TO TU TAIP PAT SAVYJE NEKENTI. NEŽINAU, KOKIA IŠ TIESU BUVO TAVO MOTINA, BET GALVĄ GULDAU, KAD JI NIEKADA NEBIJOJO, — pasakė Ovenas Minis. Aš ne tik negalėjau prasižioti ar krustelėti — net seilių nuryti negalėjau. — JEIGU NEINI PASIIMTI KITO BUTELIO ALAUS, — pasakė jis. — BENT JAU PABAIK ŠITĄ.

Aš pabaigiau. Jis parodė man eiti prie kriauklės.

— NUSIPLAUK RANKĄ — GERAI IŠSIMUILUOK, — pasakė jis. — PASKUI IŠSITRINK SPIRITU.

Padariau kaip lieptas.

— VISKAS BUS GERAI, — pasakė jis. — NUVEŠIU TAVE Į LIGONINĘ PER PENKIAS — DAUGIAUSIA PER ŠEŠIAS MINUTES! KOKIA TAVO KRAUJO GRUPĖ? — paklausė jis; aš papurčiau galvą — nežinojau, kokia mano kraujo grupė. Ovenas nusijuokė. — SUPRANTU — TU NIEKO NEBEATSIMENI! TU TOKS PAT KAIP IR AŠ! JEIGU TAU REIKĖS KRAUJO, AŠ TAU DUOSIU.

Aš negalėjau atsiplėšti nuo kriauklės.

— AŠ NENORĖJAU TAU TO SAKYTI — NENORĖJAU TAVĘS JAUDINTI, — BET TU ESI TAME SAPNE. AŠ NESUPRANTU, KAIP TU JAME GALI BŪTI, BET TU JAME ESI — KIEKVIENĄ KARTĄ TU ESI JAME, — pasakė jis.

— Tavo sapne? — paklausiau.

— ŽINAU, TU MANAI, KAD TAI „TIESIOG SAPNAS11 — ŽINAU, ŽINAU — BET TAI, KAD TU JAME ESI, TURBŪT MANE TRIKDO, — pasakė Ovenas Minis. — NES JEIGU TU NEVYKSTI Į VIETNAMĄ, TAI TU NEGALI BŪTI TAME SAPNE.

— Tu esi gerokai kuoktelėjęs, — pasakiau jam; jis patraukė pečiais, paskui šyptelėjo man.

— TAI TAVO PASIRINKIMAS, — pasakė.

Aš atsiplėšiau nuo kriauklės ir priėjau prie pjaustymo stalo. Deimantinis diskas taip žėrėjo, kad negalėjau į jį žiūrėti. Aš padėjau pirštą ant medinės trinkos. Ovenas įjungė pjūklą.

— NEŽIŪRĖK Į AŠMENIS IR NEŽIŪRĖK Į SAVO PIRŠTĄ, — pasakė jis man. — ŽIŪRĖK TIESIAI Į MANE. — Kai jis užsidėjo apsauginius akinius, aš užsimerkiau. — NEUZSIMERK — APSISUKS GALVA, — tarė jis. — VISĄ LAIKĄ ŽIŪRĖK Į MANE. BLOGIAUSIA BUS, JEIGU SUJUDĖSI, — TIESIOG NEJUDĖK, — pasakė jis. — TU NET NESPĖSI NIEKO PAJUSTI.

— Aš negaliu, — pasakiau.

— NEBIJOK, — pasakė man Ovenas. — JEIGU NORI, GALI BET KĄ PADARYTI — JEIGU TIKI, KAD PADARYSI.

Apsauginių akinių stiklai buvo labai švarūs; jo akys buvo labai skaisčios.

— AŠ MYLIU TAVE, — pasakė Ovenas. — NIEKO BLOGO TAU NEATSITIKS — PASITIKĖK MANIMI, — pasakė jis. Kai jis nuleido deimantinį diską, aš stengiausi negirdėti jo ūžimo. Dar nespėjau nieko pajusti, kai pamačiau, kad kraujas ištiško ant apsauginių akinių stiklų, iš po kurių į mane žvelgė nemirksinčios akys, — jis buvo tikras meistras. — TEGU TAI BUS NEDIDELĖ MANO DOVANĖLĖ TAU, — pasakė Ovenas Minis.

9. ŠUOLIS

Kai girdžiu ką nors palankiai atsiliepiant apie septintąjį dešimtmetį, jaučiuosi kaip Estera — man norisi vemti. Prisimenu tuos entuziastingus mulkius, kurie sakė — ir tai buvo po 2800 civilių išžudymo Hujėje 1968-aisiais, — kad vietkongai ir Šiaurės vietnamiečiai yra aukštesnės už mus moralės. Prisimenu, kaip vienas mano bendraamžis paklausė manęs — tragiškai rimtu veidu, — ar aš kartais nemanąs, kad visa mūsų karta teikia sau pernelyg daug reikšmės; ir ar aš kartais nepagalvojąs, kad tiktai marihuana padarė mus jautresnius?