Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— JOKIU UŽJŪRIO ATŽYMU — NĖRA LABAI Į KĄ ŽIŪRĖTI, — droviai pasakė jis; mudu su Estera negalėjome atplėšti nuo jo akių.

— Ar jie iš tikrųjų keliauja plastikiniuose maišuose — tie lavonai? — paklausė jo Estera.

— Ar tu privalai patikrinti, kas yra maiše? — paklausiau jo.

— Ar būna taip, kad maiše tiktai galva, atskiri rankų ir kojų pirštai? — tardė Estera.

— Manau, kad tai matydamas jau nebe taip nori vykti tenai? — paklausiau.

— Ar tėvai kraustosi iš proto? — paklausė Estera. — O kaip žmonos — ar tau reikia kalbėtis su žmonomis?

Jis atrodė toks nepajudinamas — prieš jį jautėmės kaip mokinukai; žinoma, tokie mes ir buvome.

— TAI BŪDAS PATEKTI Į KALIFORNIJĄ, — pasakė Ovenas ramiai. — AŠ SKRENDU Į TAKSONĄ, SKRENDU Į OKLENDĄ — OKLENDE YRA ARMIJOS BAZĖ, KURIOJE GAUNU KŪNO INSTRUKTAŽĄ.

— Jėzau Marija, kas per „kūno instruktažas“? — šūktelėjo Estera; bet Ovenas jai neatsakė.

— KARTAIS TENKA SKRISTI ATGAL IŠ SAN FRANCISKO, — pasakė jis. — BET KOKIU ATVEJU EINU TIKRINTI KONTEINERIO BAGAŽO SKYRIUJE — PRIEŠ DVI VALANDAS IKI IŠSKRENDANT.

— Tu atidarai plastikinį maišą? — paklausiau jo.

— TAI FANERINIS KONTEINERIS, — paaiškino jis. — JOKIO MAIŠO NĖRA. KŪNAS BALZAMUOTAS. SU ŠALMU. KALIFORNIJOJE TIESIOG PATIKRINU KONTEINERĮ.

— Kam to reikia?

— PAŽIŪRĖTI, AR NEPRASISUNKĖ, — atsakė jis. Estera pasižiūrėjo į jį taip, tarsi jai būtų sukilęs vėmulys. — PRIE KONTEINERIO PRISEGTA INFORMACIJA — MAN TIESIOG REIKIA SULYGINTI JĄ SU ŽM LAPU.

— Kas tas „ZM“? — paklausiau.

— ŽUVĘS MŪŠYJE, — atsakė jis.

— Taip, žinoma.

— KAI SUGRĮŽTAME Į ARIZONĄ, LAIDOJIMO BIURE AŠ PIRMĄ KARTĄ APŽIŪRIU LAVONĄ, — pasakė jis.

— Daugiau nieko nebenoriu apie tai girdėti, — nutraukė jį Estera.

— GERAI, — gūžtelėjo pečiais Ovenas.

Kai išėjome iš Esteros — ir, žinoma, nuvažiavome į Greivsendo akademijos sporto salę pasitreniruoti dėti kamuolį į krepšį, — aš toliau kamantinėjau jį apie lavonus.

— PAPRASTAI REIKIA APTARTI SU LAIDOJIMO BIURO SAVININKU, AR KŪNAS TINKAMAS APŽIŪRĖTI — AR ŠEIMA GALI JĮ PAMATYTI, — paaiškino jis. — KARTAIS ŠEIMOS NARIAI NORIAI BENDRAUJA SU TAVIM — JAUČIA, KAD ESI IŠ JŲ TARPO. O KARTAIS ŽINAI, KAD TAU REIKIA PASITRAUKTI JIEMS IŠ KELIO — VEIKTI PAGAL APLINKYBES. PASKUI DAR YRA VĖLIAVOS LANKSTYMAS — DUODI SULANKSTYTĄ VĖLIAVĄ MOTINAI; ARBA ŽMONAI, JEIGU JI YRA. BŪTENT TADA REIKIA PASAKYTI ARTIMIESIEMS PORĄ ŽODŽIU.

— Ką tu jiems sakai? — paklausiau jo.

Jis vedėsi kamuolį linkčiodamas galvą į ritmą nuo grindų atšokančiam kamuoliui, nė akimirką nenuleisdamas akių nuo krepšio rėmo.

— “MANO PAREIGA YRA ĮTEIKTI JUMS MŪSU ŠALIES VĖLIAVĄ KAIP ŽENKLĄ DIDŽIULIO DĖKINGUMO UŽ JŪSLĮ SŪNAUS PASIAUKOJAMĄ TARNYBĄ SAVO TĖVYNEI — ARBA JÜSU VYRO PASIAUKOJAMĄ TARNYBĄ“, JEIGU DUODI VĖLIAVĄ ŽMONAI.

— Suprantama, — atsakiau.

— PASIRUOŠĘS? — paklausė jis. Aš perdaviau jam kamuolį ir jis jau bėgo į mane, — jau buvo apskaičiavęs laiką, kada šoks, ir mintyse matė kamuolį krepšyje.

Tos dienos ir naktys lėkte lėkė; mes stengėmės prisiminti, kuris vyriausybės atstovas pasakė, kad „Dundančio griaustinio“ operacija „apsups Hanojų“. Oveno išvada buvo tokia:

— MANAU, KAD HANOJUS ATLAIKYS.

Pasak Užsienio reikalų ministerijos, pasak Dino Raško, — mes „laimime sekinamąjį karą“. Oveno išvada buvo tokia:

— TOKIU KARU MES NELAIMIME.

Jo nuomonė dėl tam tikrų Vietnamo politikos momentų buvo pasikeitusi. Kai kurie karo veteranai, kuriuos jis sutiko Fort Huačukoje, įtikino jį, kad maršalas Kai kažkada buvo populiarus, bet dabar Vietkongas gauna paramą iš Pietų Vietnamo valstiečių, nes mūsų kariai pasitraukė iš apgyventų teritorijų ir persekioja Šiaurės vietnamiečius džiunglėse ir kalnuose. Ovenas norėjo sužinoti, kodėl mūsų kariai nesitraukia atgal į apgyventas teritorijas ir laukia, kol Šiaurės vietnamiečiai ir Vietkongas ateis pas juos. Jeigu mes „giname“ Pietų Vietnamą, tai kodėl nepasiliekame su jo žmonėmis.

Kita vertus, padėtis buvo nevienareikšmiška, nes kiti Vietnamo veteranai, su kuriais Ovenas buvo susitikęs, laikėsi nuomonės, kad karas turi būti „visa apimantis“ ir kad mums reikia bombarduoti

Šiaurės Vietnamą dar smarkiau, reikia užminuoti uostus ir, išsilaipinus iš jūros į šiaurę nuo demilitarizuotosios zonos, atkirsti tiekimą Šiaurės Vietnamo armijai — trumpai kalbant, kovoti iki pergalės. Nenuvykus tenai ir nepamačius visko savo akimis, sunku suprasti, ką reikia daryti, sakė Ovenas, bet, jo įsitikinimu, kariauti tradicinį karą prieš Šiaurės Vietnamą yra kvaila. Mes turime pasivilkti Pietų Vietname ir apsaugoti Pietų vietnamiečius nuo Šiaurės vietnamiečių agresijos ir nuo Vietkongo, kol Pietų vietnamiečiai sukurs savo kariuomenę ir — o tai dar svarbiau — vyriausybę, kuri būtų tokia stipri ir populiari, kad Pietų Vietnamas galėtų pats apsiginti.

— Tada Pietų Vietnamas galės pats pulti Šiaurės Vietnamą — tą tu nori pasakyti? — paklausė Estera. — Tu kalbi ne ką protingiau už Lindoną Džonsoną, jaunesnįjį. — — Estera niekada nesakydavo „prezidentą Džonsoną“.

Kai dėl prezidento Džonsono, Ovenas pasakė:

— NIEKADA NĖRA BUVĘ BLOGESNIO PREZIDENTO — BLOGESNIO NEGALI BŪTI, NEBENT BŪTU IŠRINKTAS MAKNAMARA.

Estera prakalbo apie „Taikos judėjimą“.

— KOKS DAR „TAIKOS JUDĖJIMAS? AR TU TAIP VADINI JUDĖJIMĄ „NEIK Į KARIUOMENĘ“? KITO JUDĖJIMO AŠ NEMATAU, — pasakė Ovenas Minis.

Mes kalbėjomės panašiai, kaip buvo kariaujama, — nieko nepasiekdami. Aš išsikrausčiau iš Esteros, kad jis turėtų keletą naktų su ja, — nežinau, ar bent vienas iš jų tai įvertino. Aš praleidau keletą malonių vakarų su Danu ir senele.

Įkalbėjau senelę nuvažiuoti su manim į Sojerio Depą Kalėdoms; senelė jau buvo nusprendusi traukiniais daugiau nebevažiuoti. Susitarėme, kad Danas atvažiuos paskutiniu traukiniu po „Kalėdų giesmės“ vaidinimo. Teta Marta ir dėdė Alfredas prišnekino Esterą atsivežti Oveną Kalėdoms į Sojerio Depą — štai kaip stebuklingai Ovenas sugebėjo juos paveikti. Estera grasino nedalyvausianti toje pompastiškoje šeimos susitikimo ceremonijoje. Manau, kad tiktai dėl Oveno ji sutiko važiuoti namo — o ypač per Kalėdas.

Paskui visi tie planai sugriuvo. Niekas nepastebėjo, kaip sugedo susisiekimas traukiniais; paaiškėjo, kad neįmanoma traukiniu nuvažiuoti į Sojerio Depą, — o per Kalėdas, paaiškino Danui geležinkelio stoties viršininkas, niekur neįmanoma nuvažiuoti traukiniu! Taigi mes dar kartą likome švęsti savo atsiskyrėliškų Kalėdų. Per Kūčias, kai mudu su Ovenu Greivsendo akademijos sporto salėje treniravomės dėti kamuolį į krepšį, jis man pasakė, kad tyliai atšvęs Kalėdas su tėvais; aš ketinau praleisti šventinį vakarą su senele ir Danu. Estera, pasak Oveno, paskutinę akimirką pasinaudojo kvietimu važiuoti TEN, KUR ŠVIEČIA SAULĖ.

— TAU, SENI, REIKĖTU PAMĄSTYTI APIE STOJIMĄ Į „TAIKOS JUDĖJIMĄ“, — pasakė jis man. „Senį“ jis, ko gero, buvo nusigvelbęs iš Fort Huačukos. — KAIP AŠ SUPRANTU, TAI GERAS BŪDAS NORINT SU KUO NORS PERMIEGOTI. TEREIKIA ATRODYTI KIEK SUGLUMUSIAM — PIKTUMAS IRGI NEBLOGAI — IR VIS KARTOTI, KAD ESI „PRIEŠ KARĄ“. ŽINOMA, AŠ NESUTIKAU GYVENIME NĖ VIENO, KURIS BŪTU BUVĘS UŽ KARĄ, BET TIESIOG KARTOK, KAD ESI PRIEŠ, IR RODYK, KAD LABAI DĖL VISO TO REIKALO SIELVARTAUJI. NĖ NEPAJUSI, KAIP ATSIDURSI LOVOJE, — GALI NĖ KIEK NEABEJOTI!