Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

NEATRODO, KAD SAIGONE BŪTU VYRIAUSYBĖ, KURI GALĖTU BE MŪSU LABAI GERAI SUSITVARKYTI. AR PIETU VIETNAMIEČIAI BENT JAU PRITARIA MARŠALO KAI CHUNTAI? ŽINOMA, HANOJUS IR VIETKONGAS NESĖS PRIE TAIKOS DERYBLĮ STALO, JEIGU MANYS, KAD GALI LAIMĖTI KARIAUDAMI! JUNGTINĖS VALSTIJOS TURI TVIRTĄ PAGRINDĄ LAIKYTI PIETU VIETNAME PAKANKAMAS SAVO PĖSTININKU PAJĖGAS, KAD HANOJUS IR VIETKONGAS ĮTIKĖTU NIEKADA NEPASIEKSIĄ KARINĖS PERGALĖS, BET KO MES SIEKIAME BOMBARDUODAMI ŠIAURĘ?

JEIGU MES SAKOME TAI, KĄ GALVOJAME, JOG NORIME IŠLAISVINTI PIETIĮ VIETNAMĄ, KAD JIS GALĖTU TVARKYTIS PATS, — TAI TURĖTUME APSAUGOTI PIETIĮ VIETNAMĄ NUO PUOLIMU, BET PASIRODO, KAD MES PUOLAME VISĄ ŠALĮ — IŠ ORO! JEIGU IŠSPROGDINSIME VISĄ ŠALĮ — SAUGODAMI NUO KOMUNIZMO, — KAS TAI BUS PER APSAUGA?

MANAU, KAD ČIA IR YRA VISA BĖDA, — pasakė Ovenas Minis, — BET AŠ NORĖČIAU PATS ĮSITIKINTI.

Dėdė sėdėjo netekęs žado. Teta Marta pasakė: „Taip, suprantu!“ Abu buvo priblokšti. Man pasidarė aišku, kad viena iš priežasčių, kodėl Ovenas norėjo apsilankyti Sojerio Depe, buvo proga padaryti Esteros tėvams įspūdį. Aš jau anksčiau buvau girdėjęs Oveno samprotavimus apie Vietnamą; juose nebuvo nieko labai originalaus — ko gero, pasiskolinti iš kokio nors Arturo Šlezingerio, jaunesniojo, veikalo ar kalbos, — tačiau Ovenas juos perteikė labai įspūdingai. Kaip liūdna, pamaniau, kad Estera nesivargino padaryti įspūdį dėdei Alfredui ir tetai Martai ir kad jie jai nedarė jokio įspūdžio.

Atėjus metui gultis, girdėjau, kaip Ovenas šnekučiuojasi su teta Marta, — jinai davė jam Esteros kambarį. Ovenas klausinėjo tetos apie mylimiausius Esteros meškiukus, lėlės ir statulėles.

— KIEK JAI BUVO METU, KAI JAI PATIKO ŠITAS DAIKČIUKAS? — klausinėjo jis tetos Martos. — O ŠITAS DAR TURBŪT IŠ ŠNAPSO LAIKU? — spėliojo jis.

Prieš man einant gulti Simonas padarė išvadą:

— Ovenas toks pat keistas kaip ir anksčiau! Man patinka!

Užmigau galvodamas apie tą dieną, kai Ovenas pirmą kartą pasirodė mano pusbroliams, — tą dieną Frant gatvės aštuoniasdešimtojo namo palėpėje, kur mes kariavome dėl siuvamosios mašinos, kai jis stovėjo nutviekstas per stoglangį krintančios saulės šviesos, kiaurai peršviečiančios jo ausis.

Prisimenu, koks jis mums visiems pasirodė — kaip iš dangaus nusileidęs angelas — mažas, bet ugningas dievaitis, atsiųstas teisti mūsų už paklydimus.

Rytą Ovenas pareiškė norą važiuoti prie Lavles ežero. Simonas pasiūlė apsistoti valčių pašiūrėje. Išvažiuodamas į darbą lentpjūvėje, Simonas prižadėjo atvažiuoti ir pasiimti mus paslidinėti vandens slidėmis; naktį galėsime miegoti valčių pašiūrėje. Tenai yra kelios išskleidžiamos sofos ir į langus įstatyti nauji tinkleliai. Turėtų būti ir keletas žibalinių lempų; netoliese stovi lauko išvietė; rankinis siurblys pumpuoja vandenį į kriauklę; taip pat yra dujų viryklė ir keletas puodų vandeniui virinti — gėrimui. Tais laikais mums buvo leidžiama maudytis (su muilu!) ežere.

Mudu su Ovenu nusprendėme, kad tenai mums bus patogiau stovyklauti negu palapinėje; be to, aš jaučiau palengvėjimą, kad mes paliksime dėdės Alfredo ir tetos Martos draugiją ir Ovenas pagaliau liausis stengęsis padaryti jiems įspūdį. Prie ežero mes buvome palikti vieni; Simonas atvažiavo tiktai į dienos galą pasiimti mūsų paslidinėti vandens slidėmis — jis turėjo nuolatinę merginą, todėl mes retai matydavome jį vakarais. Pasistatę kepintuvą su žarijomis ant slipo išsikepėme mėsainių; prisimeškeriojome nuo prieplaukos mėnulžuvių ir raudonųjų ešerių, ir dar — juodųjų jūros ešerių, išplaukę kanoja į ežerą. Vakarais mudu su Ovenu sėdėdavome ant prieplaukos, kol mus užkapodavo uodai. Tada eidavome į pašiūrę ir užsidegę žibalines lempas dar pasišnekėdavome arba paskaitydavome.

Aš mėginau skaityti „Parado pabaigą“; buvau ką tik pradėjęs. Magistrantai stengiasi kuo daugiau skaityti, bet nebaigia pradėtų knygų; aš baigiau skaityti „Parado pabaigą“ jau eidamas ketvirtą dešimtį — tik tada vėl ją atsiverčiau. Ovenas skaitė Kariuomenės departamento karinį statutą, pavadintą „Išgyvenimas, atsitraukimas ir bėgimas“.

— AŠ TAU PASKAITYSIU SAVO KNYGĄ, O TU MAN SAVO, — pasiūlė Ovenas.

— Gerai, — sutikau.

— “IŠGYVENIMAS IŠ ESMĖS PRIKLAUSO NUO DVASIOS BŪSENOS“, — perskaitė jis.

— Labai tikėtina, — pasakiau.

— BET PAKLAUSYK DAR, — tarė jis. — APIE TAI, KAIP SUSIDRAUGAUTI SU VIETINIAIS. — Aš niekaip negalėjau įsivaizduoti, kad Ovenas gyvens su kokiais kitais, o ne Indianos ir Arizonos „vietiniais“. — „GERBKITE ASMENINĘ NUOSAVYBĘ, YPAČ JU MOTERIS“, — perskaitė jis.

— Ten taip neparašyta! — nepatikėjau.

— O KAIP TAU PATINKA ŠITAS? — šūktelėjo jis. — „VENKITE FIZINIU KONTAKTU BE REIKALO.“

Mums abiem tai sukėlė juoką, nors aš jam nesakiau, kad man buvo dar juokingiau dėl to, kad aš įsivaizdavau Arizonos ir Indianos „vietinius“.

— AR NORI SUŽINOTI, KAIP REIKIA PRIŽIŪRĖTI KOJAS? — paklausė Ovenas.

— Gal ne, — atsakiau.

— O KAIP SAUGOTIS NUO UODU ĮKANDIMO? — paklausė jis. — „IŠSITRINKITE VEIDĄ PURVU, YPAČ EIDAMI MIEGOTI“, — perskaitė jis. Kurį laiką isteriškai kvatojome. — DAR ČIA YRA SKYRIUS APIE MAISTĄ IR VANDENĮ, — pasakė jis. — „NEGERKITE ŠLAPIMO.“

— Gal čia statutas vaikams? — pasakiau.

— DAUGUMA ŽMONIU KARIUOMENĖJE BŪTENT TOKIE IR YRA, — atsakė Ovenas Minis.

— Kas per pasaulis! — pasakiau aš.

— ČIA YRA VIENAS LABAI GERAS PATARIMAS, KAIP IŠŠOKTI IŠ VAŽIUOJANČIO TRAUKINIO, — pasakė Ovenas Minis. — „PRIEŠ ŠOKDAMI ĮSITIKINKITE, AR PASIRINKOTE TEISINGĄ PUSĘ, ANTRAIP GALITE IŠŠOKTI ANT BĖGIU, KURIAIS ANT JŪSLĮ UŽVAŽIUOS KITAS TRAUKINYS.“

— Eik tu sau! — surikau.

— PAKLAUSYK DAR, — tarė jis. — „STRICHNINO AUGALAS IŠPLITĘS PO VISUS TROPIKUS. AKĮ VILIOJANČIU BALTU ARBA GELTONU JO VAISIU GAUSU PIETRYČIU AZIJOJE. JO MINKŠTIMAS YRA NEPAPRASTAI KARTUS, O SĖKLOS MIRTINAI NUODINGOS.“

Vos susilaikiau nepasakęs, kad strichninas greičiausiai neauga Indianoje ar Arizonoje.

— DAR VIENAS ĮRAŠAS IŠ KATEGORIJOS „VISAI RIMTAI“, — pasakė Ovenas. — ČIA RAŠOMA APIE ATSITRAUKIMO BŪDUS, KAI TARP DRAUGIŠKOS IR PRIEŠIŠKOS TERITORIJOS NĖRA DIDELIO SKIRTUMO. ŠTAI: „SUNKU ATSKIRTI MAIŠTININKĄ NUO TAIKAUS GYVENTOJO“.

Aš nebeištvėriau ir pasakiau:

— Tikiuosi, Indianoje ar Arizonoje tau neteks susidurti su šia problema.

— DABAR PASKAITYK KĄ NORS IŠ SAVO KNYGOS, — pasakė jis, užversdamas savąją.

Aš paaiškinau ponios Satertveit dukters istoriją — kad ji, palikusi vyrą ir dukterį, pabėgo su kitu, o dabar norėjo, kad vyras ją priimtų atgal, nors nekentė jo ir linkėjo jam blogo. Šeimos draugas — kunigas — prisipažįsta poniai Satertveit numanąs, kaip jos duktė elgsis, kai vieną dieną patirs savo vyro neištikimybę, — o to tik ir galima tikėtis. Kunigo manymu, ji „išgriausianti namus“; ir kad „per pasaulį nuaidėsiąs jos piktadarybių aidas“.

Štai scena, kurią aš perskaičiau Ovenui Miniui:

— „Ar norite pasakyti, — pareiškė ponia Satertveit, — kad Silvija padarys kažką nepadoraus?“

— „Argi ne kiekviena moteris, netekusi vyro, kurį galėjo metų metus kankinti, taip elgiasi? — paklausė kunigas. — Kuo nuožmiau jinai vyrą kankina, tuo didesnę teisę į jį jaučia.“

— KAS PER PASAULIS! — pasakė Ovenas Minis.

Po Lavles ežerą plaukiojo daugiau motorinių valčių negu narų; netgi naktį motorų burzgesys užgoždavo gamtos garsus. Nusprendėme traukti į šiaurę, per Diksvilio perėją prie Fransio ežero; ten — „tikroji laukinė gamta“, pasakė mums Simonas. Iš tiesų stovyklauti prie Fransio ežero — paties šiauriausio Naujajame Hampšyre, buvo nepaprasta; tačiau Ovenas ir aš buvome prasti stovyklautojai. Fransio ežero narai klykė taip kraupiai, kad mus kaustė baimė; ir ta visiška pakrantės juoduma vakarais atrodė šiurpi. Naktimis būdavo tiek visokių garsų — vabzdžių, paukščių ir gyvūnų krebždesio, — kad negalėdavome užmigti. Vieną naktį pamatėme briedį.