Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— ESTERA NEMĖGSTA ESTEROS VILJAMS, NEBENT ŠI FILMUOTLĮSI PO VANDENIU, — tarė Ovenas Minis. Jis priėjo prie sofos ir atsisėdo šalia Esteros; palietė jos plaukus, paskui skruostą. Aš perjungiau kanalą; dabar naktinių programų būdavo ne viena, o daugiau. „Mėnulis virš Majamio“ jau buvo pasibaigęs ir buvo rodoma kažkokia laida „Po vidurnakčio“, o joje — „Ramiojo vandenyno operacija“ su Džonu Veinu.

— ESTERA NEMĖGSTA DŽONO VEINO, — pasakė Ovenas ir Estera atsibudo.

Džonas Veinas buvo Antrojo pasaulinio karo povandeniniame laive; kariavo su japonais.

— Aš nežiūriu filmų apie karą, — pasakė Estera. — Ji atsuko lempą, stovinčią ant stalelio prie sofos, ir iš arti apžiūrėjo Oveno susiūtą lūpą. — Kiek siūlių? — paklausė.

— KETURIOS, — atsakė jis.

Ji labai švelniai pabučiavo jį į apatinę lūpą, į nosies galiuką ir burnos kamputį, stengdamasi nepaliesti siūlių.

— Atleisk! Aš tave myliu, — sušnibždėjo jinai.

— VISKAS GERAI, — pasakė Ovenas Minis. Jis susirangė ant sofos šalia Esteros; padėjo galvą jai ant krūtinės ir jinai apkabino jį. Po kelių minučių jis jau miegojo.

— Pritildyk televizorių, — sušnibždėjo Estera man. Kai aš pasižiūrėjau į ją norėdamas įsitikinti, ar pakankamai pritildžiau, pamačiau, kad ji verkia.

— Aš turbūt eisiu miegoti, — pasakiau tyliai. — Šerloką Holmsą mačiau šimtus kartų.

— Mes dar pabūsime, — pasakė Estera. — Labanaktis.

— Jis nori važiuoti į Sojerio Depą, — pasakiau jai.

— Žinau, — atsakė ji.

Ilgai gulėjau lovoje nesumerkdamas akių. Kai išgirdau jų balsus kieme, atsikėliau ir nuėjau į tuščią motinos miegamąjį; pro tą langą galėjau juos matyti. Motinos kambaryje užuolaidos niekada nebūdavo užtraukiamos, nes ji taip bijojo tamsos.

Jau brėško ir Estera su Ovenu tarėsi, kaip jie važiuos į Daremą.

— Aš važiuosiu iš paskos, — pasakė Estera.

— NE, AŠ VAŽIUOSIU IŠ PASKOS, — pasakė jis jai.

Paskui aš baigiau Naujojo Hampšyro universitetą — gavau humanitarinių mokslų, anglų kalbos specialybės, bakalauro diplomą su pagyrimu. Ovenas gavo paprastą tiksliųjų mokslų, geologijos specialybės, bakalauro diplomą — jaunesnysis leitenantas Polas O. Minis, jaunesnysis. Jis nebuvo perkeltas į sustiprintus dalinius; gavo nurodymą prisistatyti į Bendžameno Harisono Fortą Indianoje, kur turės baigti aštuonių-dešimties savaičių administracinio-rikiuotinio pėstininkijos valdymo kursą. Nors po to kariuomenės administracija galėjo pasiųsti jį bet kur — netgi į Saigoną, jis buvo priskirtas prie krovinių pervežimo.

— JAUNESNIEJI LEITENANTAI YRA LAIKOMI BŪRIO VADAIS! — pareiškė Ovenas Minis. Savaime aišku, mudu su Estera turėjome slėpti savo pasitenkinimą. Netgi Vietnamo administracinės-rikiuotinės pėstininkų valdybos vadų korpusas nepasižymėjo dideliu žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičiumi. Mes žinojome, kad jis nepasiduos; kas keli mėnesiai vis pildys naują anketą reikalaudamas kito paskyrimo — jis tvirtino, kad pulkininkas Aigeris davęs jam pavardę ir adresą kažkokio žmogaus Pentagone, kažkokio majoro, kuris kuruojąs jaunesniųjų karininkų bylas ir paskyrimus. Mudu su Estera žinojome, kad būtų klaida neįvertinti Oveno sugebėjimo manipuliuoti.

Bet tuo metu atrodė, kad jis saugus; be to, Jungtinių Valstijų kariuomene ne taip paprasta manipuliuoti, kaip vaikišku kalėdiniu vaidinimu.

— Ką konkrečiai daro administracinės-rikiuotinės pėstininkų valdybos korpusas? — atsargiai paklausiau. Bet jis nepaaiškino.

— TAI LAIKINAS PASKYRIMAS, — pasakė Ovenas Minis.

Mudu su Danu turėjome iš ko pasijuokti; juokinga buvo pagalvojus, kaip jis dabar trins užpakaliu suolą administravimo kursuose Indianoje, užuot, kaip jis įsivaizdavo, šokinėjęs iš malūnsparnio ir brovęsis per džiungles su mačete ir „M-16“ ant peties. Ovenas buvo piktas, bet nenusiminęs; jis buvo suirzęs, bet pilnas ryžto.

Paskui vieną vakarą eidamas pro Greivsendo akademijos miestelį pamačiau raudonąjį pikapą, stovintį apskritimo formos privažiavime, iš kurio vargšas daktaro Dolderio folksvagenas „vabalas“ buvo pakylėtas į istorinio momento aukštumą. Pikapo žibintų šviesa buvo nusidriekusi per veją iki pagrindinių akademijos rūmų pastato; veja buvo pristatyta kėdžių. Daugybė eilių, ir dar suolai iš Didžiosios salės per visą pievą — ko gero, čia būtų tilpę penki šimtai žmonių. Tai buvo tas metų laikas, kai nebuvo tikimasi lietaus. Kėdės buvo sustatytos kasmetiniam akademijos diplomų įteikimo aktui. Jeigu — visų nusiminimui — lydavo, tai visi diplomų įteikimo akto dalyviai tilpdavo tiktai į sporto salę; netgi Didžioji salė tam buvo per maža.

Tais metais, kai aš baigiau, diplomų įteikimas vykdavo lauke — tais metais, kai Ovenas turėjo baigti, tais metais, kai jis turėjo būti mūsų klasės absolventas, sakantis atsisveikinimo kalbą.

Estera viena sėdėjo pikapo kabinoje; ji pamojo man lipti vidun ir sėstis šalia.

— Kur jisai? — paklausiau. Ji parodė į pikapo žibintų šviesos taką. Už visų eilių stovėjo pakyla, drapiruota Greivsendo akademijos vėliava ir nustatyta kėdėmis, skirtomis garbingiems asmenims ir kalbėtojams; viduryje tos pakylos buvo paaukštinimas ir ant jo stovėjo Ovenas Minis. Jis žvelgė į šimtus tuščių kėdžių — pikapo žibintų šviesos spigino jam į akis, bet jam reikėjo šviesos, kad galėtų perskaityti atsisveikinimo kalbos tekstą.

— Jis nenori, kad kas nors klausytųsi, — tiesiog nori perskaityti, — paaiškino Estera.

Kai jis sugrįžo pas Esterą ir mane į pikapą, aš jam pasakiau:

— Mielai būčiau pasiklausęs. Ar neperskaitytum jos mums?

— DAUGIAU PRIE TO NEBEGRĮŠIU, — atsakė Ovenas. — TAI JAU SENA ISTORIJA.

Taigi mes iškeliavome į šiaurę — į Sojerio Depą, prie Lavles ežero. Važiavome pikapu; Esteros neėmėme. Abejoju, ar ji norėjo važiuoti drauge. Ji prisivertė pasikalbėti su tėvais; dėdė Alfredas ir teta Marta visada manęs laukdavo ir mandagiai — gal net šiltai — kalbėdavo apie Oveną Minį. Pirmąją mūsų kelionės naktį praleidome pas Istmenus Sojerio Depe. Aš miegojau Nojaus lovoje; Nojus buvo Taikos korpuse — dabartinį Nojaus užsiėmimą dėdė Alfredas laikė tam tikru „bilietu“. Afrika ar Taikos korpusas — tai Nojaus „atleidimo nuo Vietnamo bilietas“, tvirtino dėdė Alfredas.

Ovenas kalbėjo apie savo paskyrimą į administracinės-rikiuotinės pėstininkų valdybos korpusą, kaip apie LAIKINĄ. Arizona taip pat LAIKINA, tvirtino Ovenas. Dėdė Alfredas su pagarba žiūrėjo į Oveno troškimą vykti į Vietnamą, tačiau teta Marta — per mūsų garbei surengtus prašmatnius pietus — išreiškė abejonę dėl karo „moralumo“.

— TAIÇ IRMAN TAI KELIA ABEJONIŲ, — pritarė Ovenas Minis. — TAČIAU AŠ JAUČIU, KAD NORINT KUO NORS ĮSITIKINTI, REIKIA PAČIAM VISKĄ PAMATYTI. ŽINOMA, AŠ ESU LINKĘS SUTIKTI SU KENEDŽIO VIETNAMO PROBLEMOS VERTINIMU — ŠEŠIASDEŠIMT TREČIŲJŲ METŲ VERTINIMU. TURBŪT PRISIMENATE, KAIP PREZIDENTAS PASAKĖ: „MES GALIME JIEMS PADĖTI. GALIME DUOTI JIEMS ĮRANGOS, GALIME NUSIUSTI SAVO ŽMONES, KURIE BŪTU KAIP PATARĖJAI, BET JIE — VIETNAMO ŽMONĖS — TURI LAIMĖTI11. TAS PUNKTAS IKI ŠIOL GALIOJA — IR MUMS VISIEMS AIŠKU, KAD „VIETNAMO ŽMONĖS“ NELAIMI KARO. MES MĖGINAME JĮ LAIMĖTI UŽ JUOS.

BET ĮSIVAIZDUOKIME, NORS TRUMPAM, KAD MES TIKIME TAIS DŽONSONO ADMINISTRACIJOS VIETNAMO POLITIKOS TIKSLAIS — IR KAD PALAIKOME TĄ POLITIKĄ, SUTINKAME SU TUO, KAD REIKIA PASIPRIEŠINTI KOMUNISTINEI AGRESIJAI PIETIĮ VIETNAME, NESVARBU, IŠ KUR JI PLINTA — IŠ ŠIAURĖS VIETNAMO AR VIETKONGO, MES REMIAME LAISVO APSISPRENDIMO TEISĘ PIETIĮ VIETNAMUI IR NORIME TAIKOS PIETRYČIU AZIJOJE. JEIGU TOKIE YRA MŪSU TIKSLAI, JEIGU SUTINKAME, JOG BŪTENT TO MES NORIME, TAI KODĖL PLEČIAME KARO VEIKSMUS?