Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— Ovenai, — pradėjau aš, — nejaugi tu tiki, kad Dievas nori pasiųsti tave į Vietnamą tam, kad išgelbėtum vaikus, matytus sapne?

Jis nei linktelėjo, nei patraukė pečiais; sėdėjo ramiai ir žiūrėjo į sudėtas ant stalo rankas.

— Būtent tuo jis ir tiki — pataikei kaip pirštu į akį, — pasakė Estera. Ji sugriebė geltoną rankšluostį ir stipriai susukusi jį į vadinamąją žiurkės uodegą pliaukštelėjo juo per stalą prie pat Oveno veido, bet jis net nekrustelėjo. — Juk taip, ar ne? Tu šikniau! — suklykė jinai. Ji vėl pliaukštelėjo rankšluosčiu, paskui išvyniojo jį ir užmetė jam ant galvos. — Manai, kad Dievas siunčia tave į Vietnamą, ar ne? — klykė jinai.

Ji nuvertė jį nuo kėdės ir, laikydama prispaudusi ant galvos rankšluostį, atsigulusi jam ant krūtinės ir spausdama prie žemės, laisva ranka ėmė talžyti per veidą. Jis spardėsi, mėgino sugriebti ją už plaukų; tačiau Estera buvo gal trisdešimčia svarų sunkesnė už jį ir daužė iš visų jėgų. Kai pamačiau kraują sunkiantis pro rankšluostį, griebiau Esterą už juosmens ir bandžiau nutraukti nuo Oveno.

Tai nebuvo lengva; turėjau sugriebęs ją už gerklės apsimesti, jog smaugiu, kad ji nustotų jį daužyti, persimestų ant manęs; ji buvo labai stipri ir ją pagavo isterija; ji mėgino ir man užmesti rankšluostį ant galvos, bet Ovenas spėjo jį ištraukti jai iš rankų ir surišo juo Esterą per kulkšnis. Tuomet atėjo jo eilė vaduoti mane. Ovenui iš nosies bėgo kraujas, apatinė prakirsta lūpa buvo ištinusi ir taip pat kraujavo, bet dviese mums pavyko ją sutramdyti. Ovenas atsisėdo ant blauzdų, o aš, klūpėdamas jai tarp menčių, nuleidau jos rankas ir prispaudžiau prie šonų; bet ji dar galėjo mataruoti galva — mėgino man įkąsti, o kai nepavyko, pasiuto daužyti galvą į virtuvės grindis, kol iš nosies pasipylė kraujas.

— Tu manęs nemyli, Ovenai! — spiegė Estera. — Jeigu mylėtum, nevažiuotum — net dėl viso pasaulio apsišikusių vaikų! Tu nevažiuotum, jeigu mylėtum mane!

Mudu su Ovenu tupėjome ant jos, kol ji pradėjo verkti ir nustojo daužiusi galvą į grindis.

— TU VERČIAU JAU EIK, — pasakė man Ovenas.

— Ne, verčiau tu pats eik, — metė Estera jam. — Nešdinkis iš čia!

Taigi jis atsinešė iš Esteros kambario savo dienoraštį ir mes drauge išėjome. Buvo šilta pavasario naktis. Važiavau paskui raudonąjį pikapą į pajūrį; žinojau, kur jis važiuoja. Buvau tikras, kad nori pasėdėti ant molo Rai Harbore. Molas buvo padarytas iš nuolaužų — nudužusių akmens plokščių iš Minių granito kirtyklos; Ovenui visada atrodė, kad jis turi teisę čia sėdėti. Nuo molo atsiveria gražus nediduko uosto vaizdas. Pavasarį vandenyje plaukiojo palyginti nedaug valčių — jautėsi, kad dar ne vasara, kai mes dažniausiai ateidavome pasėdėti ant molo.

Tačiau ši vasara bus, šiaip ar taip, kitokia. Kadangi rudenį turėjau pradėti dėstyti Greivsendo akademijos devintokams rašymo meną, vasarą dirbti neketinau. Netgi dirbdamas ne visą darbo dieną užsidirbsiu daugiau, negu reikia mokymuisi magistrantūroje: netgi už ne visą darbo dieną — dirbdamas ištisus mokslo metus — uždirbsiu daugiau negu už vasarą Minių granito kompanijoje.

Be to, senelė davė man šiek tiek pinigų, ir Ovenas bus kariuomenėje. Jis leido sau po baigimo trisdešimt dienų pailsėti prieš pradėdamas tarnybą jaunesniuoju leitenantu. Mes tarėmės kur nors drauge pakeliauti. Išskyrus pagrindinius mokymus Fort Nokse arba Fort Brege, Ovenas nebuvo palikęs Naujosios Anglijos. Aš taip pat niekur iš jos nebuvau išvykęs.

— Jums abiem reikia važiuoti į Kanadą, — pasakė mums Estera. — Ir abiem tenai pasilikti!

Jūros bangos puolė ir vėl traukėsi nuo molo; žemiau potvynio ribos tarp akmenų telkšojo įkliuvusio į spąstus vandens balutės. Ovenas nuleido galvą į vieną iš tokių balučių; jo nosis nustojo kraujavusi, bet lūpa buvo prakirsta labai giliai — iš jos vis tiek bėgo kraujas — ir virš vieno antakio buvo smarkiai patinę. Abi akys buvo pajuodusios, viena daug smarkiau negu kita, ir taip ištinusi, kad tik siauras plyšelis belikęs.

— TAU ATRODO, KAD VIETNAMAS PAVOJINGAS, — pasakė jis. — PAMĖGINTUM GYVENTI SU ESTERA!

Koks jis nepakenčiamas! Kaip kas nors gyvendamas su Ovenu Miniu ir žinodamas tai, ką jis tariasi žinąs, nenorėtų išmušti tą velniavą jam iš galvos?

Mes sėdėjome ant molo, kol pradėjo temti ir mus užpuolė uodai.

— Nori valgyti? — paklausiau.

Jis parodė į savo apatinę lūpą, kuri vis dar kraujavo.

— KAŽIN, AR AŠ GALĖSIU VALGYTI, — atsakė. — BET VAŽIUOSIU KARTU.

Mes nuvažiavome į moliuskų restoranėlį pajūryje. Aš suvalgiau daugybę keptų moliuskų, o Ovenas siurbčiojo alų — per šiaudelį. Padavėja mus pažinojo — tai buvo Naujojo Hampšyro universiteto studentė.

— Reikėtų susiūti tau lūpą, kol nenukrito, — pasakė jinai Ovenui.

Taigi mes nuvažiavome — Ovenas priekyje raudonuoju pikapu, o aš iš paskos savuoju folksvagenu — į Greivsendo ligoninės traumatologijos skyrių. Vakaras buvo ramus — ne vasara ir ne savaitgalis, taigi laukti ilgai neteko. Kilo ginčas dėl to, kaip jis žada susimokėti už suteiktą pagalbą.

— TARKIME, AŠ NETURIU KUO SUSIMOKĖTI, — paklausė jis. — AR TAI REIŠKIA, KAD JŪS MANĘS NEGYDYSITE?

Aš nustebau, kad jis neturi sveikatos draudimo; matyt, jo šeima nebuvo apsidraudusi ir jis netgi nesusimokėjo nedidelės įmokos, kuri buvo reikalaujama iš universiteto studentų grupės reikmėms. Galiausiai aš pasakiau, kad jie gali nusiųsti sąskaitą mano senelei; visi žinojo, kas yra Harietė Vilrait, — netgi traumatologijos skyriaus registratorė — ir, po skambučio senelei, šis apmokėjimo būdas buvo priimtas.

— KAS PER ŠALIS, — pasakė Ovenas Minis, kai jaunas nervingas daktaras — kuris buvo ne amerikietis — susiuvo jam apatinę lūpą. — BENT JAU KAI AŠ PAKLIŪSIU Į KARIUOMENĘ, TAI TURĖSIU KOKĮ NORS SVEIKATOS DRAUDIMĄ?

Ovenas pasakė, kad jam gėda imti pinigus iš mano senelės: „JI JAU IRTAIP DAVĖ MAN DAUGIAU NEGU ESU VERTAS!“ Bet kai mes atvažiavome į Frant gatvę, iškilo visai kita problema.

— Dieve brangus, tu susimušei!

— TIESIOG NUKRITAU NUO LAIPTU, — paaiškino jis.

— Tik nemeluok man, Ovenai Mini! — pasakė senelė.

— MANE UŽPUOLĖ CHULIGANAI HEMPTONO PAJŪRYJE, — pasakė Ovenas.

— Nemeluok, — pakartojo senelė.

Mačiau, kad Ovenas bando įsivaizduoti, kaip senelę paveiktų žinia, kad jos anūkė sumalė jam veidą; jeigu ne vėmimai, Estera šalia senelės būdavo santykinai rami.

Ovenas parodė į mane.

— JO DARBAS, — pasakė jis.

— Dieve brangus! — aiktelėjo senelė. — Kaip tau ne gėda! — pasakė ji man.

— Aš nenorėjau, — tariau. — Mes iš tikrųjų nesimušėm — tiktai dūkom.

— BUVO TAMSU, — pridūrė Ovenas Minis. — JIS MANE BLOGAI MATĖ.

— Vis tiek tau turėtų būti gėda! — pasakė man senelė.

— Taip, — sutikau.

Šis nedidelis nesusipratimas pralinksmino Oveną. Senelė puolė pildyti visas jo užgaidas, ir buvo pakviesta Etelė, kad sumaltų maišytuve jam kokios nors maistingos tyrelės iš šviežių ananasų, bananų, trupučio ledų, trupučio alaus mielių.

— Ko nors, ką vargšas berniukas galėtų gerti per šiaudelį, — pasakė senelė.

— Alaus mielių geriau nedėti, — paprašė Ovenas Minis.

Kai senelė nuėjo miegoti, mes susėdome žiūrėti naktinės programos ir jis vis erzino mane, įgijusį naują — mušeikos — reputaciją. Naktinės programos filmas vadinosi „Mėnulis virš Majamio“ — mažiausiai dvidešimties metų senumo, su Bete Greibl. Filmo muzika ir dekoracijos priminė man vietą, vadinamą „Apelsinmedžių giraite“, ir motiną, atliekančią „Damos raudona suknele“ vaidmenį. Aš turbūt apie tai nieko daugiau nesužinosiu, pagalvojau.