Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— Prisimeni, kaip tu norėjai parašyti pjesę? — paklausiau Oveno. — Apie prašmatnų naktinį klubą — apie „Damą raudona suknele“?

— ŽINOMA, PRISIMENU, TU NENORĖJAI, KAD AŠ PARAŠYČIAU, — pasakė jis.

— Maniau, kad vis tiek parašysi, — pasakiau.

— BUVAU PRADĖJĘS — KELETĄ KARTU, — tarė jis. — BET TAI PASIRODĖ SUNKIAU, NEGU AŠ MANIAU — SUKURTI ISTORIJĄ.

„Mėnulyje virš Majamio“ vaidino Kerola Landis ir Donas Amečė; prisimenate juos? Tai istorija apie vyro paieškas Floridoje. Ekrano šviesa apšvietė Oveno veidą, kai jis pasakė:

— TU TURI IŠMOKTI SUVOKTI VISKĄ IKI GALO — JEIGU TAU KAS NORS RŪPI, TURI SEKTI NUO PRADŽIOS IKI GALO, TURI STENGTIS UŽBAIGTI. GULDAU GALVĄ, KAD TU NIEKADA NET NEPAŽVELGEI Į BOSTONO TELEFONU KNYGĄ PAIEŠKOTI BASTERIO FRIBODŽIO, — pasakė jis.

— Tai sugalvotas vardas, — atšoviau.

— TAI VIENINTELIS MUMS ŽINOMAS VARDAS, — pasakė Ovenas.

— Ne, nepasižiūrėjau, — sutikau.

— MATAI? — tarė jis. — IŠ TIKRIĮJLĮ TEN YRA KELI FRIBODŽIAI, BET NĖ VIENO BASTERIO.

— Galbūt Basteris yra tiesiog slapyvardis, — pasakiau — jau labiau susidomėjęs.

— NĖ VIENAS IŠ FRIBODŽIU, SU KURIAIS AŠ KALBĖJAUSI, NEBUVO GIRDĖJĘS APIE JOKĮ „BASTERĮ“, — pasakė Ovenas Minis. — IR SENUKAI NEDUODA SAVO PAVARDŽIU Į TELEFONU KNYGĄ — ŽINAI, KODĖL? — paklausė jis.

— Kodėl? — pasidomėjau.

— TODĖL, KAD NUSIKALTĖLIAI, TURĖDAMI PAVARDES, GALI SUŽINOTI, KAS NEBEGYVENA NAME, JEIGU KNYGOJE TA PAVARDĖ TEBĖRA — IR JEIGU Į NAMĄ AR BUTĄ NEĮSIKĖLĘ NAUJI GYVENTOJAI, TAI NUSIKALTĖLIAI ŽINO, KAD GALIMA PLĖŠTI; NIEKO NĖRA NAMIE. ŠTAI KODĖL SENUKAI NESKELBIA SAVO PAVARDŽIU, — pasakė jis. — ĮDOMU, AR NE? JEIGU TAI TIESA, — pridūrė jis.

— Turėjai gražaus darbelio, — pasakiau; jis tik gūžtelėjo pečiais.

— DAR PERVERČIAU GELTONUOSIUS PUSLAPIUS — PERŽIŪRĖJAU VIETAS, KUR SIŪLOMA „GYVA“ MUZIKA, — tarė jis. — NĖ VIENOJE IŠ TU VIETU VISAME BOSTONE NIEKAS NEBUVO GIRDĖJĘS APIE STAMBU JUODAODĮ BASTERĮ FRIBODĮ! TAI BUVO TAIP SENIAI, BASTERIS TIKRIAUSIAI JAU MIRĘS.

— Tavo sąskaita už telefoną turbūt buvo siaubinga, — pasakiau.

— AŠ NAUDOJAUSI ESTEROS TELEFONU, — pasakė jis.

— Stebiuosi, kaip ji nesuknežino tau už tai marmūzės, — pasakiau.

— SUKNEŽINO, — atsakė Ovenas; jis pasuko galvą ir jo veidas atsidūrė tamsoje. — AŠ NESAKIAU JAI, KUR SKAMBINĖJAU, IR JI PAMANĖ, KAD TURIU KITĄ MERGINĄ.

— O kodėl tu neturi kitos merginos? — paklausiau jo; jis vėl patraukė pečiais.

— JINAI NE VISĄ LAIKĄ MANE MUŠA, — tarė Ovenas.

Ką aš galėjau pasakyti? Aš juk irgi neturėjau merginos.

— Mums reikia aptarti kelionę, — pasiūliau. — Turėsime trisdešimt dienų — kur tu norėtum važiuoti?

— KUR NORS, KUR ŠILTA, — atsakė Ovenas Minis.

— Visur šilta — birželio mėnesį, — priminiau jam.

— NORĖČIAU TENAI, KUR AUGTU PALMĖS, — pasakė Ovenas.

Kurį laiką tylėdami žiūrėjome „Mėnulį virš Majamio“.

— Galime važiuoti į Floridą, — pasakiau.

— TIKTAI NE PIKAPU, — pasakė jis. — PIKAPAS IKI FLORIDOS NENUSIKAPSTYS.

— Paimsime mano folksvageną, — pasiūliau. — Galime važiuoti į Floridą „vabalu“ — puikiausiai.

— BET KUR MES MIEGOSIME? — paklausė Ovenas. — AŠ NEGALIU SAU LEISTI MOTELIU.

— Senelė paskolins mums pinigų, — pasakiau.

— AŠ JAU IR TAIP ESU JAI PAKANKAMAI SKOLINGAS.

— Gerai, aš tau paskolinsiu, — tariau.

— TAI TIE PATYS PINIGAI, — atsakė Ovenas Minis.

— Pasiimsime palapinę ir miegmaišius, — pasakiau. — Mes juk galime stovyklauti.

— AŠ GALVOJAU APIE TAI, — pasakė jis. — JEIGU MUMS REIKĖS PASIIMTI MANTOS STOVYKLAVIMUI, TAI VISKAS TILPS TIKTAI Į PIKAPĄ, BET PIKAPAS TOKIOS ILGOS KELIONĖS NEIŠTVERS.

Kažin, ar buvo kas nors, apie ką Ovenas Minis nebūtų pagalvojęs anksčiau už mane, pamaniau sau.

— NEBŪTINAI VAŽIUOTI TENAI, KUR PALMĖS, — ŠIAIP MINTIS ATĖJO Į GALVĄ, — pasakė Ovenas.

Mes nebuvome nusiteikę žiūrėti „Mėnulio virš Majamio“; istorijai apie vyro medžioklę reikia ypatingo nusiteikimo. Ovenas nuėjo prie pikapo ir pasiėmė žibintuvėlį; tada Frant gatve nužingsniavome iki Lindeno gatvės — pro Greivsendo vidurinę mokyklą į kapines. Naktis tebebuvo šilta ir gana šviesi. Palyginti su kitais, mano motinos kapas buvo gražus. Senelė apsodino jį krokais, narcizais ir tulpėmis, taip kad net pavasarį jis mirgėjo spalvomis. Išmani senelės ranka buvo gražiai apgenėjusi rožių krūmą, kuris, tvirtai įsikibęs į tvorelės pinučius, augo motinos kapo galvūgalyje tarsi patogi atrama galvai. Ovenas švysčiojo žibintuvėliu palei nusklembtus antkapio kraštus; buvau matęs dailiau nupjautų akmenų — Ovenas dirbo deimantiniu disku daug daug gražiau. Bet aš nė neįtariau, kad tais laikais jis būtų sugebėjęs apdoroti paminklinį akmenį mano motinai.

— MANO TĖVAS NIEKADA NEMOKĖJO DIRBTI SU DEIMANTINIU DISKU, — tarė Ovenas.

Danas Nidemas buvo neseniai padėjęs ant kapo puokštelę pavasario gėlių, bet jos neužstojo mano motinos pavardės ir gyvenimo datų.

— Jeigu ji būtų gyva, dabar jai būtų keturiasdešimt treji! — pasakiau. — Ar gali įsivaizduoti?

— JI TEBEBŪTLĮ GRAŽI, — pasakė Ovenas Minis.

Kai mes ėjome atgal Lindeno gatve, aš galvojau, kad galėtume nukeliauti į „Žemutinius rytus“, kaip žmonės Naujajame Hampšyre sako, — tai reiškia palei Meino pakrantę iki pat Naujosios Škotijos.

— Ar pikapas nuvažiuos iki Naujosios Škotijos? — paklausiau Oveno. — Tarkime, mes nusprendžiame rizikuoti ir judame Meino pakrante — neskubėdami, nesijaudindami dėl to, kada atvyksime į Naująją Škotiją, net nesijaudindami, ar iš viso ją pasieksime, — kaip manai, ar pikapas galėtų?

— AŠ APIE TAI GALVOJAU, — pasakė jis. — TAIĘ MANAU, GALĖTU — JEIGU NESISTENGTUME PER DIENĄ NUVAŽIUOTI KUO DAUGIAU MYLIU. SU PIKAPU TIKRAI GALĖTUME VEŽTIS VISĄ STOVYKLAVIMO AMUNICIJĄ — NETGI PALAPINĖ GALE TILPTU PASTATYTI, JEIGU KARTAIS ŽEMĖ BŪTU ŠLAPIA AR NELYGI...

— Būtų smagu! — pasakiau. — Aš niekada nebuvau Naujojoje Škotijoje — niekada nebuvau giliau įvažiavęs į Meino valstiją.

Frant gatvėje stabtelėjome paglostyti kažkieno katės.

— IR DAR AŠ GALVOJAU APIE SOJERIO DEPĄ, — pasakė Ovenas Minis.

— O ką tu galvojai? — paklausiau.

— AŠ JUK NIEKADA TENAI NEBUVAU. — pasakė jis.

— Sojerio Depe nėra nieko įdomaus, — pasakiau atsargiai. Aš nemaniau, kad teta Marta ir dėdė Alfredas būtų priėmę Oveną Minį išskėstomis rankomis; o turint galvoje, kas ką tik atsitiko pas Esterą, neįsivaizdavau, kuo Sojerio Depas vis dar gali vilioti Oveną.

— TIESIOG NORĖČIAU PAMATYTI, — pasakė jis. — TIEKDAUG APIE JĮ ESU GIRDĖJĘS. NETGI JEIGU ISTMENAI NENORĖTU MANĘS PRIIMTI, GAL TU GALĖTUM PARODYTI MAN LAVLES EŽERĄ IR VALČILĮ PRIEPLAUKĄ, O GAL KALNĄ, NUO KURIO SLIDINĖDAVOTE. IR SNAPSĄ! — pridūrė jis.

— Šnapsas jau seniai nugaišo! — pasakiau jam.

— AK, — atsiduso jis.

Mano senelės kiemas priešais namą atrodė kaip automobilių stovėjimo aikštelė. Tenai stovėjo senelės senasis kadilakas, mano „vabalas“ ir apdulkėjęs raudonasis pikapas. O paskutinis eilėje stovėjo padėvėtas Esteros ševis.

Matyt, jinai ieškojo Oveno; pamačiusi pikapą prie senelės namo, turbūt užėjo į vidų. Radome ją miegančią ant sofos; ją apšvietė tiktai bjauri kaulo baltumo šviesa, sklindanti iš televizoriaus, kuris buvo perjungtas į kitą kanalą, — matyt, ir Estera nebuvo nusiteikusi žiūrėti „Mėnulio virš Majamio“. Ji užmigo žiūrėdama „Aidaho hercogienę“.