Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— Aš tau patarčiau patikėti, — pasakė man Estera.

1966 metų vasarį Senato užsienio reikalų komitetas pradėjo svarstyti karo reikalus per televiziją.

— Man atrodo, kad tau reikia pasikalbėti su ponia Hoit, — pasakė man senelė. — Aš nenoriu, kad mano anūkas būtų įveltas į šitą bėdą.

— Paklausyk manęs, Džonai, — pasakė man Danas Nidemas. — Tai nėra tas atvejis, kai reikėtų daryti taip, kaip daro Ovenas Minis. Šį kartą Ovenas daro klaidą.

Pasakiau Danui, kad dėl mano kaltės Ovenas gali nepakliūti į taip trokštamą sustiprintą dalinį. Prisipažinau, kad pasakiau pulkininkui Aigeriui, jog Oveno „emocinis stabilumas“ kelia abejonių, ir pritariau pulkininko nuomonei, kad Ovenas netinka sustiprintų dalinių kariuomenės rūšiai. Pasakiau Danui, kad jaučiuosi kaltas kalbėjęs visus tuos dalykus „Ovenui už nugaros“.

— Kodėl tu jautiesi kaltas dėl to, kad nori išgelbėti jam gyvybę? — paklausė manęs Danas.

Estera pasakė tą patį, kai pasisakiau jai, kaip išdaviau Oveną pulkininkui Aigeriui.

— Kam sakai, kad „išdavei“ jį? Jeigu tu jį myli, tai nejaugi gali norėti to, ko nori jis? Jis kuoktelėjo! — suriko Estera. — Jeigu kariuomenė laikysis nusistatymo, kad jis „netinka“ sustiprintiems daliniams, aš netgi pradėsiu tą sušiktą kariuomenę mylėti!

O man visi aplinkiniai pradėjo atrodyti „kuoktelėję“. Senelė per visą dieną iki pat nakties bambėjo įsmeigusi akis į televizorių — ji jau pradėjo užmiršti žmones ir įvykius, jeigu nebuvo mačiusi jų per televiziją, ir, kas dar labiau stebino, nesąmoningai ir kuo tiksliausiai įsimindavo viską, ką matydavo ekrane. Netgi Danas Nidemas atrodė man kuoktelėjęs; argi įmanoma apskritai šitiek metų su tokiu užsidegimu dirbti su aktoriais mėgėjais ir kasmet svarstyti, koks vaidmuo geriausiai tiktų ponui Fišui „Kalėdų giesmėje“? Ir nors aš anaiptol nepritariau Greivsendo dujų tiekimo kompanijai, atleidusiai ponią Hoit iš registratorės pareigų, man atrodė, kad ponia Hoit taip pat kuoktelėjusi. Ir tie du miestelio „patriotai“, kurie buvo sulaikyti niokojant ponios Hoit automobilį ir garažą, buvo netgi labiau kuoktelėję už ją. Ir klebonas Viginas, ir jo žmona Barbara... tie visada buvo kuoktelėję; dabar jie tvirtino, kad Dievas „palaiko“ Jungtinių Valstijų būrius Vietname, — tuo norėdami pasakyti, kad nepalaikyti kariuomenės buvimo tenai yra ir antiamerikietiška, ir nedora. Nors pastorius Luisas Merilis — drauge su Danu Nidemu — buvo pagrindiniai oratoriai per antikarinio judėjimo Greivsendo akademijoje sambūrius, jeigu juos taip galima pavadinti, netgi pastorius Merilis atrodė man kuoktelėjęs; be perstojo postringaudamas apie taiką jis nė per nago juodymą nesugebėjo pakeisti Oveno Minio nusistatymo.

Žinoma, Ovenas buvo labiausiai kuoktelėjęs. Manau, kad visada buvo nelengva nuspręsti, kas iš jųdviejų — Ovenas ar Estera — labiau kuoktelėjęs, bet turint galvoje tai, kad Ovenas norėjo ir energingai siekė paskyrimo į sustiprintus dalinius, aš neabejojau, kuriam suteikti pirmenybę,

— Kodėl tu nori būti didvyris? — klausiau jo.

— TU NESUPRASI, — sakydavo jis.

— Ne, nesuprasiu, — sutikdavau. Tai buvo 1966-ųjų, mūsų paskutiniojo kurso, pavasaris; aš jau buvau priimtas į Naujojo Hampšyro magistrantūrą — bent jau vienerius metus man nereikės niekur keliauti; aš turėjau karo prievolės atidėjimą 2-S ir buvau ramus. Ovenas jau buvo parašęs savo karininko paskyrimo prašymą — savo SVAJONIIĮ PAREIŠKIMĄ, kaip jis sakydavo. Savo asmeninėje anketoje jis pažymėjo, kad nori tarnauti savanoriu „užjūrio karinėje tarnyboje“. Abiejuose dokumentuose jis nurodė norįs tarnauti Vietname: pėstininkų, tankistų arba artilerijos daliniuose — tokia eilės tvarka. Jis per daug nesitikėjo; kariuomenė nebuvo įpareigota patenkinti pageidavimo žmogaus, turinčio antrą Atsargos karininkų mokymo korpuso kategoriją. Jis pripažino, kad niekas nepritarė jo sprendimui prašyti pakeisti paskyrimą ir iš administracinės-rikiuotinės pėstininkų valdybos kategorijos pervesti jį į sustiprintų dalinių kariuomenės kategoriją — netgi pulkininkas Aigeris jo nepalaikė.

— KARIUOMENĖ SUTEIKIA PASIRINKIMO ILIUZIJĄ — TĄ PAČIĄ ILIUZIJĄ KAIP BET KAS KITAS, — pasakė Ovenas.

Laukdamas, kol bus pakeistas paskyrimas, jis žongliravo tomis kretiniškomis frazėmis, taip mėgstamomis kariuomenės štabo departamente: „DIVERSINĖS ŽVALGYBOS MOKYMAI, ORO DESANTO MOKYMAI, SPECIALIUJU PAJĖGU MOKYMAI“, o vieną dieną, kai jis pasakė, kad nori patekti į ŠUOLILĮ MOKYKLA arba DŽIUNGLIŲ MOKYKLĄ, Estera apsivėmė.

— Ko tau ten reikia — apskritai? — užrikau ant jo.

— AŠ ŽINAU, KAD TIKRAI TENAI BŪSIU, — atsakė jis. — TAI NEREIŠKIA, KAD AŠ TO NORIU.

— Paaiškink man dar kartą, — paprašiau. — Kur tu „žinai“, kad būsi?

— VIETNAME, — atsakė jis.

— Aišku, — atsakiau.

— Niekas tau neaišku, — įsiterpė Estera. — Paklausk, iš kur jis žino, kad vyks į Vietnamą, — pasiūlė ji.

— Iš kur tu žinai, Ovenai? — paklausiau jo. Aš tariausi žinąs, iš kur jis žino — tai buvo jo sapne, ir mane nuo to krėtė šiurpas.

Mudu su Ovenu sėdėjome ant medinių kėdžių stačiomis atkaltėmis tarakonų apgyventoje Esteros virtuvėje. Estera gamino pomidorų padažą; ji nebuvo gera virėja ir virtuvė atsidavė rūgščiu svogūnų kvapu daugybės iki tol gamintų pomidorų padažų. Ji pakepindavo svogūnus pigiame alyvų aliejuje ketaus keptuvėje; paskui išversdavo ant jų skardinę pomidorų. Kliūsteldavo vandens, pridėdavo baziliko, raudonėlio, raudonųjų pipirų ir kartais užsilikusį kiaulienos ar avienos muštinio kauliuką arba žlėgtainio gabaliuką. Viso šito tyrės pavidalo marmalo išeidavo mažiau, negu būdavo pomidorų skardinėje. Užpildavo jį ant makaronų, kurie būdavo pervirti ir ištežę. Kartais ji nustebindavo mus salotomis, kurioms nepagailėdavo acto ir to paties pigaus alyvų aliejaus, kuriame dusindavo svogūnus.

Kartais, po pietų, susėdę svetainėje ant sofos klausydavomės muzikos arba Estera ką nors mums padainuodavo. Tačiau pastaruoju metu ant sofos nebesinorėjo sėstis, mat Estera buvo priglaudusi vieną beglobį keturkojį; iš dėkingumo šunėkas prileido į sofą blusų. Tai buvo gyvenimas, kurį, mano ir Esteros manymu, Ovenas ne per labiausiai vertino.

— NĖRA TAIÇ KAD AŠ NORĖČIAU BŪTI DIDVYRIS, — sakė Ovenas Minis. — MAN NEREIKIA JUO TAPTI — AŠ TIESIOG ESU DIDVYRIS. ŽINAU, KAD TURIU JUO BŪTI...

— Iš kur tu žinai? — paklausiau jo.

— AŠ VISAI NENORIU VYKTI Į VIETNAMĄ. TIESIOG TAIP REIKIA. TENAI AŠ BŪSIU DIDVYRIS. MAN BŪTINA TENAI ATSIDURTI, — pasakė jis.

— Pasakyk jam, iš kur tu tai žinai, šikniau! — suklykė Estera.

— ŽINAU, KAIP IR VISI MES KAI KĄ ŽINOME — KĄ TURIME ATLIKTI, KAS MŪSU LAUKIA, KAIP NUMIRSIME, — pasakė jis. — TAIP, KAIP MES ŽINOME, KO DIEVAS IŠ MŪSU REIKALAUJA.

— Dievas nori, kad tu važiuotum į Vietnamą? — paklausiau jo.

Estera išbėgo iš virtuvės ir užsidarė vonioje; paskui paleido iš čiaupo vandenį.

— Aš daugiau šitų nesąmonių nebenoriu girdėti, Ovenai, — niekada, aš tau sakiau! — suriko ji.

Kai Ovenas atsistojo norėdamas sumažinti ugnį po keptuve su pomidorų padažu, mes girdėjome, kaip Estera vonioje vemia.

— Vis dėl to sapno? — paklausiau jo. Jis maišė padažą lyg būtų žinojęs, kad taip reikia. — Ar pastorius Merilis sakė tau, kad Dievas nori, jog vyktum į Vietnamą? — paklausiau jo. — Ar tėvas Findlis tau taip sakė?

— JIE SAKO, KAD TAI TIKTAI SAPNAS, — atsakė Ovenas Minis.