Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— Nesuprantu, kodėl tu taip nori pakliūti į sustiprintus dalinius? — paklausiau.

— JEIGU VYKSTA KARAS IR AŠ ESU KARIUOMENĖJE, TAI AŠ NORIU KARIAUTI, — atsakė jis. — AŠ NENORIU PER KARĄ SĖDĖTI KABINETE. PAGALVOK PATS: MUMS ABIEM AIŠKU, KAD HARIS HOITAS YRA PUSGALVIS. KAS PASIRŪPINS TUO, KAD HARIU HOITU GALVOS NENULĖKTU NUO PEČIU?

— Vadinasi, tu nori būti didvyris! — pasakiau jam. — Jeigu tu būtum nors kiek protingesnis už Harį Hoitą, tai verčiau praleistum karą kabinete!

Aš ėmiau labiau vertinti pulkininką, kuris manė, jog Ovenas buvo pernelyg žemo ūgio sustiprintiems daliniams. Jo pavardė buvo Aigeris ir kartą aš jį užkalbinau; buvau įsitikinęs, kad darau Ovenui paslaugą.

— Pulkininke Aigeri, — pasakiau. Nepaisant senatvinių dėmių ant plaštakų ir nedidelės nuo saulės išdžiūvusios odos rinkės apie kaklą virš siauros rudos apykaklės, jis atrodė pajėgus prireikus atlikti kokius septyniasdešimt penkis atsispaudimus. — Žinau, kad jūs pažįstate Oveną Minį, pone, — pasakiau jam; jis tylėjo, laukė, ką aš dar pasakysiu, kramtydamas gumą taip atsargiai, kad nebuvai tikras, ar jis apskritai turi ją burnoje; gal jis darė kažkokius sistemingus pratimus liežuviu. — Noriu jums pasakyti, kad sutinku su jumis, — tariau. — Aš taip pat nemanau, kad Ovenas tinka tarnauti sustiprintame dalinyje. — Pulkininkas — nors tą buvo sunku pastebėti — nustojo kramtęs. — Ir ne vien dėl ūgio, — variau toliau. — Aš esu jo geriausias draugas ir netgi aš nesu tikras dėl jo stabilumo — emocinio stabilumo, — pasakiau.

— Ačiū. To pakaks, — pasakė pulkininkas.

— Ačiū, sere, — pasakiau aš.

Tai buvo 1965 metų gegužis; aš akylai stebėjau Oveną — ar pulkininkas Aigeris mėgino jį dar atkalbinėti. Atrodė, kad kažkas įvyko, — matyt, pulkininkas jam kažką pasakė, — nes tą pavasarį Ovenas metė rūkyti; metė, ir tiek. Vietoje rūkymo pradėjo bėgioti! Per dvi savaites įsimiklino nubėgti per dieną penkias mylias; sakė, kad jo tikslas — iki mėnesio pabaigos nubėgti mylią vidutiniškai per šešias minutes. Ir jis įjunko gerti alų.

— Kodėl alų? — paklausiau jo.

— AR TU GIRDĖJAI, KAD KAS NORS KARIUOMENĖJE NEGERTLĮ ALAUS? — paklausė jis manęs.

Atrodė, kad pulkininkas Aigeris jam tai pasakė; galbūt pulkininkas manė, jog alkoholio nevartojimas yra dar vienas įrodymas, kad Ovenas yra lepšis.

Taigi išvykdamas į pagrindinį karinį parengimą jis buvo puikios formos — bėgioti, netgi geriant alų, buvo kur kas geriau negu cigarečių pakelis per dieną. Jis prisipažino, kad nemėgsta bėgioti; bet į alų įjunko. Daug jo niekada negerdavo — aš nemačiau jo pasigėrusio, bent jau prieš išvykstant į pagrindinį parengimą, — tačiau Estera pastebėjo, kad alus smarkiai pakeitė jo būdą į gera.

— Niekas neprivers Oveno suminkštėti, — pasakė ji, — bet patikėkite: alus tą gali.

Ovenui išvykus aš nemačiau reikalo dirbti Minių granito kirtyklose.

— AŠ IŠVAŽIUOJU TIKTAI KETURIOMS SAVAITĖMS, — pabrėžė jis. — BE TO, MAN BŪTU RAMIAU, JEIGU ŽINOČIAU, KAD TU RŪPINIESI PAMINKLU KRAUTUVE. JEIGU KAS NORS NUMIRTU, TU GERIAUSIAI ŽINOTUM VISĄ DARBO EIGĄ. AŠ PASITIKIU TAVO SKONIU IR IŠMANYMU.

— Gero vėjo, — pasakiau jam.

— NEGALVOK, KAD AŠ TURĖSIU LAIKO TAU RAŠYTI, — JAUČIU, KAD BŪSIU SMARKIAI UŽSIĖMĘS. TIESĄ SAKANT, TURIU PASIŽYMĖTI TRIJOSE SRITYSE — TEORINIUOSE DALYKUOSE, VADOVAVIME KARIUOMENEI, FIZINIAME PASIRUOŠIME. PRISIPAŽINSIU, NERIMAUJU DĖL PASTAROSIOS SRITIES UŽDUOČIU SU KLIŪTIMIS — GIRDĖJAU, KAD TEN YRA SIENA — MAŽDAUG DVYLIKOS PĖDU, KURI MAN GALI BŪTI KIEK PER AUKŠTA.

Estera dainavo; ji nenorėjo dalyvauti pokalbyje apie pagrindinį karinio parengimo kuršį. Ji pasakė, kad jeigu Ovenas dar sykį pradės vardinti sustiprintų kariuomenės dalinių rūšis, ji apsivems. Aš niekada neužmiršiu, ką Estera dainavo. Tai buvo kanadietiška daina ir — metai iš metų — aš girdėjau šią dainą atliekant šimtus kartų. Turbūt mane visada nuo jos krės šiurpas.

Jeigu septintajame dešimtmetyje buvote nors bent kiek gyvas, esu tikras, jog girdėjote tą dainą, kurią dainavo Estera ir kurią aš taip gyvai prisimenu:

Keturi stiprūs vėjai pučia ,

Septynios jūros plakas į krantą,

Tik amžini dalykai lieka nepakitę.

O jeigu mūsų laikas jau praėjo,

Tu palinkėk man gero vėjo,

Jei kada nors užsuksiu čia, surasiu , ką palikęs.

Ovenas buvo išsiųstas į Fort Noksą, o gal į Fort Bregą; aš pamiršau — kartą paklausiau Esteros, ar ji atsimena, į kurią vietą Ovenas buvo išsiųstas pagrindiniam karinio parengimo kursui.

— Žinau tik tiek, kad jam nereikėjo tenai važiuoti — reikėjo važiuoti į Kanadą, — pasakė Estera.

Kaip dažnai aš pagalvodavau tą patį! Kartais pagaunu save besidairantį jo — ir netgi iš tikrųjų tikiu galintis jį kur nors sutikti. Kartą Vinstono Čerčilio parke tarp dūkstančių — o gal šiaip lakstančių — vaikų pamačiau jo ūgio žmogystą, stovinčią kiek atokiau nuo to jų bendro užsiėmimo, akivaizdžiai norinčią prisidėti, bet sulaikančią save arba laukiančią tinkamiausio momento tam padaryti.

Tačiau Ovenas išvyko ne į Kanadą; jis išvyko į Fort Noksą ar Fort Bregą, ir tenai neišlaikė kurso su kliūtimis. Teorinėje srityje jis buvo geriausias iš visų ir surinko geriausius pažymius iš to nesuvokiamo ir nežinia kaip Jungtinių Valstijų kariuomenės traktuojamo vadovavimo kariuomenei mokslo. Bet dėl sienos jis nesuklydo; ji buvo šiek tiek jam per aukšta — jis tiesiog nepajėgė per ją perlipti. Jis „nepajėgė susidoroti su siena“ — taip kariuomenėje tai buvo įvardinta. O kadangi, norint gauti atsargos karininko laipsnį, reikėjo gauti aukščiausius įvertinimus iš teorinio parengimo, vadovavimo kariuomenei ir fizinio pasiruošimo, Ovenas Minis — paprasčiausiai — nesurinko reikiamo balų skaičiaus; jo pasirinkimas tarnauti „sustiprintuose kariuomenės daliniuose“ nebuvo patvirtintas.

— Bet tu taip gerai šokinėji! — pasakiau jam. — Nejaugi negalėjai tos sienos tiesiog peršokti — užsikabinti už viršaus ir persiristi per viršų?

— AŠ NEPASIEKIAU VIRŠAUS, — atsakė jis. — ŠOKINĖJU AŠ GERAI, BET MANO PRAKEIKTAS ŪGIS YRA TIK PENKIOS PĖDOS! ŽINAI, TAI NE TAS PATS KAIP PAŠOKTI, KAI DEDI KAMUOLĮ Į KREPŠĮ, — NIEKAS NELEIS, KAD KAS NORS PAMĖTĖTU MANE Į VIRŠIĮ!

— Gaila, — pasakiau. — Bet tu dar turi visus metus. Ar negalėtum paspausti pulkininko Aigerio? Neabejoju, kad mokėtum įtikinti jį, kad duotų tau tai, ko nori.

— AŠ GAVAU ANTRĄ KARINIO PARENGIMO LAIPSNĮ — AR NESUPRANTI? TOKIOS TAISYKLĖS. PULKININKAS AIGERIS MĖGSTA MANE — JIS TIESIOG MANO, KAD AŠ TAM NETINKU!

Jis buvo toks nusiminęs dėl nesėkmės, kad aš nespyriau jo pamokyti mane, kaip elgtis su dinamitu. Gailėjausi apskritai kalbėjęs su pulkininku Aigeriu — Ovenas buvo toks susikrimtęs. Bet aš vis tiek nenorėjau, kad jis pakliūtų į sustiprintus dalinius.

1965-ųjų rudenį, kai sugrįžau į Daremą paskutiniais mokslo metais, jau buvo pasigirdę protestų prieš Jungtinių Valstijų polit1’ ką Vietname; tą spalį žmonės protestavo trisdešimtyje ar keturiasdešimtyje Amerikos miestų. Manau, kad Estera dalyvavo maždaug pusėje iš jų. Aš, kaip visada, neturėjau nuomonės: man atrodė, kad protestuotojai turi daugiau sveiko proto negu tie, kurie palaiko „Jungtinių Valstijų politiką“. Kita vertus, aš galvojau, kad dauguma Esteros draugų yra nevykėliai ir pašlemėkai. Estera jau buvo pradėjusi vadinti save „socialiste“.