Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— Ką gi, mes tą dalyką sutvarkysime! — pasakė kanauninkas Kempbelas. Jis davė man pirmąją anglikonų maldaknygę, mano pirmąją kanadietišką maldaknygę; tai buvo Bendros maldos knyga, kuria aš iki šiol naudojuosi. Taigi viskas buvo paprasčiau negu paprasta: buvau priimtas į bažnyčios narius, tapau anglikonu. Nepavadinčiau viso to kentėjimu.

Taigi pirmieji mano pažinti kanadiečiai buvo bažnyčią lankantys tikintieji — ir beveik visi kur kas paslaugesni ir ne tokie sutrikę bei sunerimę, kaip tie keli mano sutikti amerikiečiai Toronte (ir kaip dauguma amerikiečių, kuriuos pažinojau tėvynėje). Šie Malonės bažnyčios anglikonai buvo konservatyvūs; ypač „konservatyvūs“ dėl tam tikrų padorumą liečiančių dalykų — o tai itin prie širdies visiems Vilraitams. Šiais klausimais Naujosios Anglijos gyventojai panašesni į kanadiečius negu į niujorkiečius! Pavyzdžiui, labai greitai Toronto pasipriešinimo šaukimui į kariuomenę programa man pasidarė priimtinesnė už gana kategorišką Amerikos tremtinių sąjungos poziciją. Toronto programa laikėsi „imigrantų įtraukimo į bendrą Kanados gyvenimo tėkmę“ pozicijos; jų manymu, Amerikos tremtinių sąjunga buvo „pernelyg politizuota“ — tai yra pernelyg aktyvi, pernelyg nusistačiusi prieš Jungtines Valstijas. Galimas daiktas, Amerikos tremtinių sąjungą kaip užkratas veikė jų viešas bendravimas su dezertyrais. Tuo tarpu Toronto pasipriešinimo šaukimui į kariuomenę programa turėjo tikslą mikliai „asimiliuoti“ amerikiečius; jų įsitikinimu, mes, amerikiečiai, turėtume pradėti savo asimiliavimosi procesą nuo bet kokių minčių apie Jungtines Valstijas išmetimo iš galvos.

Iš pradžių tai atrodė labai logiška — ir taip lengva, bent man.

Po metų nuo mano atvykimo netgi Amerikos tremtinių sąjunga rodė tam tikrų „asimiliavimosi“ ženklų. Amerikos tremtinių sąjunga virto Amerikos ekspatriantų sąjunga. Ar toks pavadinimas ne labiau atitinka „įsitraukimo į bendrą Kanados gyvenimo tėkmę“ tikslą? Manau, kad labiau.

Kai vienas iš tų Malonės bažnyčios anglikonų paklausė manęs, ką aš manau apie „visiems žinomą“ ministro pirmininko Pirsono požiūrį, kad dezertyrams (priešingai negu antimilitaristams) turėtų būti trukdoma atvykti į Kanadą, pasakiau, kad manau lygiai taip pat! Nors, kaip jau minėjau, niekada nebuvau sutikęs įžūlaus dezertyro, nė vieno. Tie, kuriuos sutikau, priklausė „piliečių kategorijai“, kuriuos būtų priėmusi, ir net su džiaugsmu, bet kuri šalis. Ir kai 1969 metais dvidešimt aštuntojoje parlamento sesijoje buvo paskelbta, kad Jungtinių Valstijų dezertyrus reikia sugrąžinti nuo sienos, nes jie gali tapti „visuomenės išlaikomais asmenimis“, aš nė vienam savo kanadiečiui draugui neužsiminiau, kad beveik neabejoju, jog tie dezertyrai turi ne daugiau šansų tapti „visuomenės išlaikomais asmenimis“ negu aš. Tuo metu kanauninkas Kempbelas jau buvo supažindinęs mane su senuoju Meškiu Kilgoru, kuris pasamdė mane mokytojauti Vyskupo Strono mokykloje. Mes, Vilraitai, visada mokėdavome pasinaudoti savo pažintimis.

Ovenas Minis neturėjo jokių pažinčių. Jam visada būdavo sunku jas užmegzti. Aš įsivaizduoju, ką jis būtų pasakęs perskaitęs tas nesąmones „The Toronto Star“; tuo metu aš maniau, jog tos nesąmonės yra toks taiklus smūgis į taikinį, kad net išsikirpau straipsnį iš laikraščio ir prisiklijavau prie šaldytuvo durelių — 1970-ųjų gruodžio 17 diena. Tai buvo atsakymas į Amerikos ekspatriantų sąjungos paskelbtą straipsnį apie penkis svarbiausius Amerikos ekspatriantų prioritetus (penktasis buvo „stengtis pritapti prie Kanados gyvenimo“). „The Toronto Daily Star“ rašė: „Jeigu jaunieji amerikiečiai, kurių vardu byloja Amerikos ekspatriantų sąjunga, nepermąstys savo prioritetų ir neiškeis penkto punkto į priekį, tai jie rizikuoja susilaukti augančio kanadiečių priešiškumo ir nepasitikėjimo“. Niekada neabejojau, jog tai tiesa. Bet žinau, ką Ovenas Minis būtų apie tai pasakęs. „TAI GRYNAI AMERIKIETIŠKAS STILIUS! — būtų pasakęs jis. — SVARBIAUSIAS PRIORITETAS KIEKVIENO JAUNO AMERIKIEČIO GYVENIME YRA STENGTIS PRISITAIKYTI PRIE AMERIKIETIŠKO GYVENIMO BŪDO. NEJAUGI TAS BUKAS „TORONTO DAILY STAR“ NEŽINO, KAS TAI PER JAUNI AMERIKIEČIAI, ATSIDŪRĘ KANADOJE? JUK TAI TIE JAUNI AMERIKIEČIAI, KURIE PALIKO SAVO TĖVYNĘ TODĖL, KAD NEGALĖJO IR NENORĖJO „PRISITAIKYTI“. O DABAR NORIMA, KAD SVARBIAUSIAS JU PRIORITETAS BŪTU „PRISITAIKYTI“ GYVENTI ČIA? — GENIALI MINTIS, PUIKI ĮŽVALGA, VERTA VIENO IŠ TU SUMAUTU ŽURNALISTINIU APDOVANOJIMU!“

Bet aš nesiskundžiau; nebambėjau dėl nieko — bent jau tada. Buvau iki kaklo sotus Esteros bambėjimo. Prisimenate Karinių priemonių aktą? Aš nepasakiau nė žodžio; sutikau su viskuo. Na ir kas, kad pilietinės laisvės šešiems mėnesiams sustabdytos? Na ir kas, kad kratos vykdomos be teismo orderių? Na ir kas, kad žmonės be advokato sulaikomi devyniasdešimčiai dienų? Visa tai vyko Monrealyje. Jeigu Estera tuo laiku būtų buvusi Toronte tai ü būtų buvusi suimta! Aš tiesiog laikiausi ramiai; aš palaikiau draugystę su kanadiečiais, ir dauguma mano draugų manė, kad Trudo negali padaryti nieko blogo, kad jis yra princas. Netgi mano mielasis senasis bičiulis kanauninkas Kempbelas pasakė man gana lėkštą dalyką, bet aš niekada nebūčiau jam prieštaravęs. Kanauninkas Kempbelas pasakė: „Trudo yra mūsų Kenedis“. Džiaugiausi, kad kanauninkas Kempbelas ne Ovenui Miniui pasakė: „Trudo yra mūsų Kenedis“; nujaučiu, ką Ovenas būtų jam atsakęs:

— O, JŪS MANOTE, KAD TRUDO BARŠKINO MERILINĄ MONRO?

Bet aš atvažiavau į Kanadą ne tam, kad būčiau gudragalvis amerikietis; o kanauninkas Kempbelas man sakė, kad dauguma gudragalvių kanadiečių buvo linkę važiuoti į Jungtines Valstijas. Aš nenorėjau būti vienu iš tų žmonių, kurie viską kritikuoja. Aštuntajame dešimtmetyje Toronte knibždėjo kritiškai nusiteikusių amerikiečių; kai kurie iš jų skundėsi ir Kanada — Kanada pardavusi Jungtinėms Valstijoms daugiau kaip už penkis šimtus milijonų dolerių šaudmenų ir kitokios karinės amunicijos, nepatenkinti sakė jie.

„Ar skaičiuojant Kanados, ar Amerikos doleriais?“ — klausdavau aš. Buvau labai santūrus. Neturėjau ūpo į nieką veltis. Trumpai drūtai, nuoširdžiai stengiausi būti kanadiečiu; nesukau galvos dėl to, ką tos nelemtos Jungtinės Valstijos prisidirbo ten ar šen! Ir kai aš išgirdau, kad 1970 metais Kanada, kaip tarptautinė ginklų eksportuotoja, iš savo prekybos vienam gyventojui uždirba daugiau pinigų negu bet kuri kita valstybė pasaulyje, tarstelėjau: „Tikrai? Labai įdomu?“

Kažkas man pasakė, kad dauguma į Jungtines Valstijas sugrįžusių karo rezistentų negalėjo priprasti prie Kanados klimato, ir paklausė, ką aš manąs apie tokių karo rezistentų rimtumą, jeigu „tuos žmones“ nuo jų pasiaukojimo galėjo atbaidyti menkas šalto oro gūsis?

Aš pasakiau, kad Naujajame Hampšyre šalčiau.

Ir ar aš žinąs, kodėl tiek daug juodaodžių amerikiečių atsikraustė į Kanadą? — kažkas pasiteiravo. Ir kodėl tie, kurie atsikrausto, nepasilieka? — pridūrė kažkas kitas. Todėl, kad gete, iš kurio jie atvyksta, elgiamasi su jais geriau, pasakė trečias. Aš nieko neatsakiau.

Aš buvau didesnis anglikonas negu kadaise kongregacionistas ar episkopalistas — ar netgi visuotinės Herdo bažnyčios nežinau kas. Mano narystė Malonės bažnyčioje ant kalno buvo visai kitokia negu kitose bažnyčiose; be to, man vis geriau sekėsi dėstyti. Tada buvau dar jaunas; tiktai dvidešimt šešerių. Ir aš neturėjau merginos, kai pradėjau mokyti tas Vyskupo Strono mokyklos mergaites, — ir niekada nė į vieną jų nepažvelgiau iš to taško; nė kartelio, netgi į tas, kurios buvo aistringai mane įsimylėjusios. Ak, tie mokykliniai įsimylėjimai truko vos keletą metų — ne daugiau; ir, žinoma, ne dabar. Bet aš dar ir šiandien prisimenu tas dailias paneles; kai kurios iš jų netgi pakvietė mane į savo vestuves!