Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— OI, ATLEISK, AŠ MANIAU, KAD TU PADAVĖJA! — kartą pasakė Ovenas. — AR TU PASIDALINI SAVO ARBATPINIGIAIS SU KITOMIS PADAVĖJOMIS?

— Eik šikt, Ovenai, — metė jam Estera. — Jeigu aš net vadinčiau save respublikone, vis tiek būčiau protingesnė už tave!

Turėjau su tuo sutikti. Oveno noras gauti paskyrimą į sustiprintus dalinius buvo mažų mažiausiai nenuoseklus. Visada sugebantis įžvelgti nešvarų reikalą, jis vis dėlto norėjo vykti į Vietnamą. Juk karas ir protestai prieš karą jau buvo prasidėję; bet kas galėjo tai matyti.

Per Kalėdas prezidentas Džonsonas pristabdė operaciją „Dundantis griaustinis“ — daugiau nebebombarduoti Šiaurės Vietnamo, „sudaryti sąlygas taikos deryboms“. Ar kas nors galėjo tuo patikėti?

— SIUŽETAS TELEVIZIJAI, — pareiškė Ovenas Minis. Tai kodėl jis vis dėlto norėjo tenai vykti? Nejaugi taip magėjo būti didvyriu, kad būtų trenkęsis bet kur?

Tą rudenį jis sužinojo priklausąs administracinės-rikiuotinės pėstininkų valdybos vadų korpuso „kontingentui“; tai buvo ne tai, ką jis norėjo išgirsti — administracinės-rikiuotinės pėstininkų valdybos vadas tai ne sustiprinti daliniai. Jis parašė apeliaciją; tokio pobūdžio klaidos duodant paskyrimus, tvirtino jis, — įprastas dalykas.

— MANAU, KAD PULKININKAS AIGERIS MANE PALAIKYS, — pasakė jis. — KIEK ŽINAU, AŠ DAR TURIU VILTIES PAKLIŪTI Į SUSTIPRINTUS DALINIUS.

Iki 1965-ųjų Kūčių, kai Estera eilinį kartą išreiškė savo nuomonę rožių sodelyje, kovoje buvo žuvę tiktai 636 kariškiai; tai buvo tiktai pradžia. Manau, kad į tą skaičių nebuvo įtraukta Hario Hoito mirtis; „kova“ būtų ne visai tikslus pavadinimas tų aplinkybių, kuriomis žuvo NELAIMĖLIS Haris Hoitas. Tai buvo jam tarsi pakartojimas to momento, kai jis gavo pirmąją bazę, pamaniau — būti įkirstam gyvatės belaukiant eilės pas kekšę, būti įkirstam gyvatės besišlapinant po medžiu.

— TARSI BŪTU PATEKĘS Į BAZĘ UŽ NETIKSLIUS METIMUS, — pasakė Ovenas Minis. — VARGŠAS HARIS.

— Vargšė jo motina, — pasakė senelė; iš susijaudinimo ji išplėtojo savo tezę apie mirtį. — Tegu jau mane verčiau nužudo maniakas, negu įgelia gyvatė, — pasakė ji.

Taigi pirmasis mirties Vietname įvaizdis mums buvo ne tas tipiškas Vietkongo kareivis su sandalais, juoda pižama ir tarsi kokiu lempos gaubtu ant galvos, laikantis rankoje sovietinį AK-47 šautuvą, užtaisytą 7,62mm kulkomis, ir šaudantis pavienėmis kulkomis arba automatiškai. Todėl mes vėl atsivertėme senelės Vartono „Nuodingųjų gyvačių“ enciklopediją, nuo kurios vaikystėje mudu su Ovenu sapnuodavome košmarus, — ir tenai radome mūsų priešo Pietryčių Azijoje įvaizdį: Raselo gyvatę. Ak, kaip norėjosi Jungtinių Valstijų nelaimėms Vietname rasti tokį priešą, kurį kiekvienas gali pamatyti!

Hario Hoito motina nusprendė, kad mes esame patys sau priešai. Nepraėjus nė mėnesiui po Naujųjų metų, — kai mes atnaujinome Šiaurės Vietnamo bombardavimus ir „Dundančio griaustinio“ operacija buvo paruošta vykdyti, — ponia Hoit sutrikdė tvarką Greivsendo vietinėje šaukimo komisijos būstinėje iškabinusi skelbimų lentoje reklaminį lapelį, kad ji savo namuose teikianti nemokamas konsultacijas, kaip išvengti karo tarnybos. Ji taip pat įsigudrino iškabinėti tokius lapelius po visą universitetą — Estera pasakė man, kad iš universiteto bendruomenės poniai Hoit pavyko surinkti didesnę minią žmonių negu Greivsendo šaukimo komisijoje. Universiteto studentai turėjo būti anksčiau pašaukti tarnauti negu Greivsendo vidurinės mokyklos mokiniai, kurie gali pasistengti įstoti kad ir į žemiausio lygio koledžą ar universitetą.

1966 metais dviem milijonams amerikiečių studentų buvo atidėta karo prievolė. Po metų taisyklės bus pakeistos — išimtis padaryta magistrantams; tačiau nuo antrų metų ir toliau magistrantai galės naudotis atleidimu nuo tarnybos. Aš kaip tik pakliūsiu į tą tarpą. Kai karo prievolė magistrantams bus apribota, aš būsiu pirmame magistrantūros kurse; mano karo prievolės atidėjimas taip pat bus apribotas. Aš būsiu iškviestas medicininei nešaukiamųjų amžiaus apžiūrai, kur, nė kiek neabejoju, būsiu pripažintas tinkamu — vadinamuoju 1-A, — tinkamu tarnauti ir stovėti pirmose gretose.

Kaip tik tam dalykui ponia Hoit ir stengėsi mus paruošti — jau 1966-ųjų vasarį ji ėmėsi įtikinėti visus jaunuolius, kurie norėjo jos klausyti; ji susitiko su visais Hario bendraamžiais Greivsende.

— Džoni Vilraitai, paklausykite manęs! — kreipėsi ji į mane; ji surado mane telefonu Frant gatvės aštuoniasdešimtajame numeryje, ir aš jos bijojau. Netgi senelė manė, kad ponios Hoit elgesys „ne visai pritinka gedinčiai motinai“. Tačiau ponia Hoit buvo įniršusi kaip liūtė. Ji netgi išrėžė Ovenui pamokslą paminklų krautuvėje atėjusi užsakyti antkapio Hariui!

— Man nereikia kryžiaus, — pareiškė ji Ovenui. — Gerasis Dievulis nedaug gero jam padarė!

— TAIF5 PONIA, — tarė Ovenas Minis.

— Ir nenoriu, kad būtų kaip kokia plyta. Tai kariškių stilius — pastatyti antkapį, ant kurio žmonės galėtų vaikščioti, — pasakė ponia Hoit.

— SUPRANTU, — tarė Ovenas.

Paskui ji puolė jam aiškinti apie jo Atsargos karininkų mokymo korpusą, apie tai, kad jam reikia stengtis likti dirbti kariuomenės tiekime, jeigu jis linki sau gero.

— Tik jokiu būdu ne Saigone! — pasakė ji jam. — Nedrįsk dalyvauti tame genocide! — pasakė ji jam. — Nejaugi nori deginti mažutes Azijos moteris ir vaikus? — paklausė jinai.

— NE, PONIA! — atsakė Ovenas Minis.

O man ji pasakė:

— Tau neleis būti anglų kalbos magistrantu. Kam jiems anglų kalba? Jie beveik jos nemoka!

— Taip, ponia, — atsakiau.

— Tu nepasislėpsi magistrantūros kursuose — patikėk, tai nepadės, — pasakė ponia Hoit — Ar turi kokią nors negalę? — paklausė ji manęs.

— Bent aš apie tai nežinau, — pasakiau.

— Reikia ką nors sugalvoti, — pareiškė ponia Hoit. — Aš pažįstu žmogų, kuris gali padėti gauti psichiatrinę diagnozę; jis gali tave pamokyti — atrodysi kaip trenktas. Bet tai rizikinga, ir tau reikia pradėti tam ruoštis jau dabar — reikia laiko ligos istorijai, jeigu nori ką nors įtikinti, kad esi beprotis. Jeigu paskutinę naktį prieš medicininę apžiūrą prisigersi ir išsitrinsi plaukus šuns kakais, nieko iš to nebus; jeigu neturėsi protinės ligos istorijos, simuliavimas nepadės.

Tačiau Bazis Terstonas pamėgino eiti būtent šituo keliu — ir jis suveikė. Netgi kiek per gerai suveikė. Jo ligos istorija truko viso labo dvi savaites, tačiau netgi per tokį trumpą laiką jis sugebėjo prikimšti kūną tokiu kiekiu narkotikų ir alkoholio, kad kūnui ėmė patikti tokia prievartos forma. Anot ponios Hoit, Bazis galįs tapti tokia pat karo auka kaip jos Haris; Bazis nusižudys bandydamas išvengti Vietnamo.

— Ar niekada nepagalvojai apie Taikos korpusą? — paklausė manęs ponia Hoit. Vienam savo konsultuojamam jaunuoliui — taip pat anglų kalbos specialybės magistrantui — ji patarusi paduoti pareiškimą į Taikos korpusą. Jis buvo paskirtas anglų kalbos mokytoju į Tanzaniją. Gaila, kad raudonieji kinai 1965-ųjų vasarą nusiuntė į Tanzaniją keturis šimtus „patarėjų“; Taikos korpusas turėjo skubiai pasitraukti. — Pagalvok apie tai, — pasakė man ponia Hoit. — Netgi Tanzanija geriau už Vietnamą!

Pasakiau jai, kad pagalvosiu; bet man atrodė, kad aš dar turiu tiek daug laiko! Įsivaizduokite jaunuolį, kuris yra paskutiniame universiteto kurse, dar nemylėjęs moters — ar jis patikės, jeigu jam kas nors sako, kad reikia pasirinkti tarp Vietnamo ir Tanzanijos?