Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Tais laikais, kai kanauninkas Kempbelas buvo man toks geras draugas ir įkvėpimo šaltinis ir kai aš — kad ir kur keliaudamas! — vežiodavausi su savimi Bendros maldos knygą ir savo Šaukimo amžiaus imigrantų Kanadoje žinyną, buvau tikras, tipiškas kanadietis.

Kai tik susiduriu su ta Amerikos ekspatriantų kompanija — o aš nedažnai su jais susiduriu, bent jau ne Forest Hile, — tai kalbėdamasis net neužsimenu apie Jungtines Valstijas arba Vietnamą. Matyt, aš patikėjau, kad mano pyktis ir vienatvė praeis, jeigu aš tiesiog apie juos užmirški.

Vyko mitingai; be abejo, vyko protesto demonstracijos. Bet aš jose nedalyvaudavau. Aš netgi nosies nekišdavau į Jorkvilį — toks buvau nuo viso to atsiribojęs! Kai daina „The Riverboat“ buvo užmiršta, aš jos nesiilgėjau ir net neniūniavau po nosimi senų liaudies dainų. Buvau sotus Esteros traukiamų. Tada aš trumpai nusikirpau plaukus; ir šiandien kerpuosi trumpai. Niekada nenešiojau barzdos. Visi tie hipiai, tos protesto dainos ir „seksualinė laisvė“; prisimenate tai? Ovenas Minis paaukojo kur kas daugiau, jis iškentėjo kur kas daugiau — manęs net iš tolo nedomino kitų žmonių aukos ar tai, ką jie įsivaizdavo esant savo didvyriškomis kančiomis.

Sakoma, kad nėra didesnės aistros už atsivertėlio aistrą — būtent toks aš buvau anglikonas. Sakoma, kad nėra didesnio patrioto už ką tik atvykusį imigrantą — ir niekas taip uoliai nesistengė „pritapti“, kaip aš. Sakoma, nėra labiau savo dalykui atsidavusio mokytojo, kaip pradedantysis — ir aš versdavau savo mokyklos mergaites skaityti ir rašyti iki devinto prakaito!

1967 metais iš Jungtinių Valstijų kariuomenės dezertyravo 40227 žmonės; 1970-aisiais jų jau buvo 89088 — tais metais net 3712 amerikiečių buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn už karinės prievolės vengimą. Kažin, kiek dar amerikiečių degino ar anksčiau jau buvo sudeginę savo šaukimus. Kodėl man tai turėjo rūpėti? Aš niekada nemaniau, kad šaukimų deginimas, bėgimas į Kanadą ar gavimas per nosį nuo Čikagos policininko yra didvyriškumas, bent kiek palyginamas su Oveno Minio pasiaukojimu. Iki 1970-ųjų daugiau kaip keturiasdešimt tūkstančių amerikiečių jau buvo žuvę Vietnamo kare; nemanau, kad bent vienas iš jų būtų laikęs šaukimo sudeginimą ar pabėgimą į Kanadą itin „didvyrišku“ žygiu — arba galvojęs, kad suėmimas per riaušes Čikagoje yra kažkoks didelis, atsiprašant, daiktas.

O kai dėl Gordono Laitfuto ir Nilo Jango, kai dėl Džoni Mitčel, Ijeno ir Silvijos, tai aš jau buvau girdėjęs Bobą Dilaną, Džoaną Baez ir Esterą. Aš netgi girdėjau Esterą dainuojant „Keturis stiprius vėjus“. Ji visada gražiai dainuodavo su gitara, turėjo paveldėjusi malonų savo motinos balsą, nors tetos Martos balsas buvo ne toks gražus kaip mano motinos — tiesiog malonus, gana silpnas, neišlavintas. Estera galėjo kokius penkerius metus pasimokyti dainavimo pas Gremą Maksvinį, bet ji netikėjo galinti ko nors išmokti. Dainavimas — tai kažkas jos „viduje“, tvirtino ji.

— TU TAIP KALBI, LYG ČIA BŪTU KOKIA LIGA, — pasakė jai Ovenas; bet jis buvo pirmasis jos rėmėjas. Kai ji bandė rašyti dainas, žinau, kad Ovenas pakišo jai keletą idėjų; vėliau ji man prisipažino, kad kai kurias dainas jis pats jai parašė. Tomis dienomis ji atrodė kaip liaudies dainų atlikėja — o tai reiškia, galėjo sau leisti elgtis kaip buvo įpratusi arba būti tokia, kaip visi: šiek tiek apsileidusi, šiek tiek pasaulietiška ir gerokai nusivalkiojusi. Ji atrodė kaip po ilgos kelionės, lyg būtų miegojusi ant čiužinio (su daugybe vyrų), ji atrodė taip, lyg jos plaukai dvoktų omarais.

Prisimenu, kaip ji dainuodavo „Keturis stiprius vėjus“ — prisimenu, tarsi girdėčiau dabar.

Turbūt keliausiu į Albertą,

Ruduo ten saulėtas, gražus,

Man bepigu — važiuosiu dirbti pas draugus.

— KUR TA ALBERTA? — kartą paklausė jos Ovenas Minis.

— Kanadoje, asile, — atšovė Estera.

— NEREIKIA TAIP ŠIURKŠČIAI KALBĖTI, — pasakė jai Ovenas. — LABAI LIŪDNA DAINA. TURBŪT LIŪDNA VAŽIUOTI Į KANADĄ.

Tai buvo 1966 metais. Jis jau tuoj turėjo tapti vyresniuoju Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenės leitenantu.

— Sakai, liūdna važiuoti į Kanadą? — suklykė Estera. — Ten, kur jie nusiųs tave, bus kur kas liūdniau.

— AŠ NENORIU MIRTI TEN, KUR ŠALTA, — pasakė Ovenas Minis.

Tai reiškė, kad jis žinojo mirsiąs ten, kur šilta — labai šilta.

1964-ųjų Kalėdų išvakarėse du amerikiečių kariškiai žuvo Saigone, kai Vietkongo teroristai bombardavo Jungtinių Valstijų kariuomenės postovio namus; po savaitės, per Kūčias, Estera vėmė — matyt, itin gausiai, nes Ovenas priėmė tą Esteros proveržį kaip ženklą.

— ATRODO, KAD BUS BLOGI METAI, — pareiškė Ovenas stebėdamas Esteros konvulsijas rožyne.

Ir tikrai tais metais karas įsiliepsnojo iš rimtųjų; bent jau tais metais vidutinis neatidus amerikietis ėmė pastebėti, kad mes turime sunkumų Vietname. Vasario mėnesį Jungtinių Valstijų oro laivynas vadovavo „Liepsnojančio kirčio“ operacijai — taktiniam atsakomajam smūgiui.

— Ką tai reiškia? — paklausiau Oveno, kuriam taip gerai ėjosi studijuoti karo mokslą.

— TAI REIŠKIA, KAD MES RUOŠIAMĖS SUMALTI Į MILTUS VISUS TAIKINIUS ŠIAURĖS VIETNAME, — pasakė jis.

Kovo mėnesį Jungtinių Valstijų karinio oro laivyno pajėgos pradėjo operaciją „Dundantis griaustinis“ — užkirsti kelią tiekimui į pietus.

— O tai ką reiškia? — paklausiau Oveno.

— TAI REIŠKIA, KAD MES RUOŠIAMĖS SUMALTI Į MILTUS VISUS TAIKINIUS ŠIAURĖS VIETNAME, — atsakė Ovenas Minis.

Tą mėnesį Vietname išsilaipino pirmieji sustiprinti Amerikos kariuomenės daliniai; balandį prezidentas Džonsonas davė sutikimą panaudoti pėstininkų būrius — „gynybinėms operacijoms Pietų Vietname“.

— TAI REIŠKIA, IEŠKOK IR NAIKINK, IEŠKOK IR NAIKINK, — paaiškino Ovenas.

Gegužį Jungtinių Valstijų laivynas pradėjo operaciją „Prekybos metas“ — antvandeninių laivų judėjimui Pietų Vietnamo pakrantės vandenyse sustabdyti. Haris Hoitas dalyvavo joje; Hariui labai patinka laivyne, sakė jo motina.

— Bet ką jie tenai daro? — paklausiau Oveno.

— SUČIUMPA IR SUNAIKINA PRIEŠO LAIVUS, — atsakė Ovenas Minis. Kalbėdamasis su vienu iš savo karo mokslų profesorių, jis kartą prasitarė: — TAM NĖRA PABAIGOS. MES TURIME REIKALĄ SU PARTIZANINIU KARU. AR MES PASIRENGĘ NUŠLUOTI NUO ŽEMĖS PAVIRŠIAUS VISĄ ŠALĮ? GALITE TAI VADINTI „SURASK IR SUNAIKINK“ AR „SUČIUPK IR SUNAIKINK“ — NESVARBU, TAI REIŠKIA, NAIKINK IR NAIKINK. IR NĖRA KAIP VISO TO ŽMONIŠKAI UŽBAIGTI.

Aš niekaip neįsivaizdavau Hario Hoito „sučiumpančio ir sunaikinančio priešo laivyną“; jis toks pusgalvis. Jis netgi nemokėjo žaisti Mažojoje lygoje beisbolo! Aš tiesiog negaliu jam atleisti už tai, kad jis gavo bazę ir dėl to Bazis Terstonas atmušė pažemiui, o Ovenas Minis atėjo prie plokštės. Jeigu Haris nors būtų gavęs autą arba atmušęs kamuoliuką, viskas galėjo pasisukti kitaip. Bet jis pateko į bazę.

— Kaip Haris apskritai gali dalyvauti ką nors „sučiumpant ir sunaikinant“? — paklausiau Oveno. — Haris neatpažintų „priešo laivo“, net jeigu tas praplauktų jam virš galvos!

— AR TAU KADA NORS ŠOVĖ Į GALVĄ, KAD VIETNAME PILNA HARIU HOITU? — paklausė Ovenas.

Karo mokslų profesorius, kuris padarė Ovenui įspūdį ir karo strategiją ir taktiką apibrėžė kaip katastrofą, buvo irzlus ir skeptiškas senas pėstininkų pulkininkas — fizinio pasirengimo asas, jis manė, jog Ovenas pernelyg žemo ūgio, kad galėtų tarnauti sustiprintuose kariuomenės daliniuose. Tikiu, jog Ovenas stengėsi pasižymėti karo mokslų kursuose, kad įrodytų tam senam galvažudžiui galįs kuo kitu kompensuoti savo ūgį; po pamokų Ovenas daug laiko praleisdavo plepėdamas su tuo maitvanagiu — Ovenas buvo pasiryžęs baigti mokslus su pagyrimu; pirmuoju pagal pažangumą iš Atsargos karininkų mokymo korpuso. Gavęs pirmąją kategoriją Ovenas neabejojo būsiąs priskirtas prie „sustiprintų kariuomenės dalinių“ — pėstininkų, tankų divizijos ar artilerijos gretose.