Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— KITĄ VASARĄ AŠ LEISIU TAU IŠBANDYTI GRĘŽIMO BOKŠTĄ, — pažadėjo jis. — RUGPJŪTĮ ŠIEK TIEK PAMOKYSIU, KAIP ELGTIS SU DINAMITU, — KAI GRĮŠIU IŠ PRADINIO PARENGIMO KURSU.

Prieš pat mums pradedant mokslus Naujojo Hampšyro universitete — prieš pat mokiniams sugrįžtant į Greivsendo akademiją ir į visas kitas Amerikos mokyklas ir universitetus — Ovenui Miniui pavyko įdėti kamuolį į krepšį greičiau negu per tris sekundes.

Aš suabejojau, ar sargas nebus kiek pavėluotai nuspaudęs varžybų chronometro; tačiau Ovenas tikino įdėjęs kamuolį per rekordinį laiką — sakė, kad chronometras buvo nustatytas tiksliai ir mūsų laimėjimas yra oficialiai pripažintas.

— AŠ JAUČIAU SKIRTUMĄ — TIESIOG ORE, — tarė jis susijaudinęs. — VISKAS VYKO VOS GREIČIAU. IR TARSI SAVAIME.

— Dabar, ko gero, sakysi, kad galima įdėti ir greičiau negu per dvi sekundes, — pasakiau.

Ovenas tuo metu vedėsi kamuolį — lėkė kaip padūkęs, su įniršiu, nelyginant „Harlem Globetrotters“ komandos komikai pagreitintame filme. Vargu ar jis mane išgirdo.

— Turbūt manai, kad įmanoma greičiau negu per dvi! — surikau.

Jis sustojo.

— NEKVAILIOK, — tarė jis. — IKI TRIJLĮ LABAI GERAS REZULTATAS.

Aš nustebau. Maniau, kad mūsų tikslas yra įsitikinti, ką įmanoma pasiekti.

— Visada galima pagerinti rezultatą, — neatlyžau.

— SVARBIAUSIA DARYTI TAI PAKANKAMAI GREITAI, — pasakė jis. — KAD PER TRIS SEKUNDES SUSPĖTUME ĮDĖTI KAMUOLĮ KIEKVIENĄ KARTĄ. ŠTAI KUR VISA ESMĖ.

Taigi mes treniravomės toliau. Kai Greivsendo akademijos sporto salę užėmė mokiniai, perėjome į Šv. Mykolo mokyklos aikštelę. Nebeturėjome, kas mums matuotų laiką — nieko panašaus į varžybų chronometrą sporto salėje nebuvo, o Estera nenorėjo dalyvauti mūsų pratybose; ji netiko pavaduoti išėjusio į pensiją sargo. Be to, surūdijęs krepšio žiedas buvo šiek tiek išsikreivinęs, tinklas seniai dingęs, o aikštelės danga tokia sueižėjusi, kad negalėjai net pasivesti kamuolio; bet mes vis dėlto sugebėjome treniruotis. Ovenas tvirtino JAUČIĄS, kada pavyksta įdėti kamuolį greičiau negu per tris sekundes. Ir nors šalia nebebuvo senuko sargo, kuris mus palaikytų, vienuolės iš namelio kitame aikštelės gale mus pastebėdavo; kartais net pamojuodavo, ir Ovenas Minis pamojuodavo joms atgal, nors sakydavo, kad vienuolės vis dar kelia jam šiurpą. O Marija Magdalena stebėdavo mus nuolatos: mes jautėme jos nebylų padrąsinimą. Kai statulą apsnigdavo, Ovenas nuvalydavo sniegą. Tą rudenį anksti pradėjo snigti — gerokai prieš Padėkos dieną. Prisimenu, kaip treniravomės dėti kamuolį į krepšį, ir aš buvau su slidinėjimo kepure ir su pirštinėmis; tačiau Ovenas visada mėtydavo plikomis rankomis. O po pietų, kai anksti pradėdavo temti, mes baigdavome treniruotę, kai vienuolių name jau degdavo šviesa. Marija Magdalena dar labiau papilkėdavo; ji beveik susiliedavo su šešėliais.

Kartą, kai jau buvo taip tamsu, kad beveik negalėjai įžiūrėti krepšio, aš viena akimi dirstelėjau į ją, stovinčią ties visiškos tamsos riba. Pagalvojau, kad ji panaši į angelą, kurį Ovenas tarėsi matęs prie mano motinos lovos. Pasakiau tai jam, ir jis atsisuko į Mariją Magdaleną; pūsdamas karštą kvapą ant sušalusių plikų rankų jis labai įdėmiai žiūrėjo į ją.

— NE, NĖRA JOKIO PANAŠUMO, — pasakė. — TAS ANGELAS BUVO LABAI JUDRUS — JIS JUDĖJO, VISĄ LAIKĄ JUDĖJO. YPAČ RANKOS, JIS VIS TIESĖ RANKAS.

Jis pirmą kartą užsiminė, kad angelas judėjo — ir kaip smarkiai judėjo.

— Niekada nesakei, kad jis judėjo, — pasakiau.

— BAISIAUSIAI, — atsakė Ovenas Minis. — TODĖL AŠ NIEKADA IR NEABEJOJAU, KAD TEN NEGALĖJO BŪTI MANEKENAS, NES JIS JUDĖJO, — pasakė jis. — O PER VISUS TUOS METUS, KOL AŠ TURIU MANEKENĄ, JIS NĖ KARTO NESUJUDĖJO.

Nuo kada, pagalvojau aš, Ovenas Minis pradėjo ABEJOTI? Ir kiek laiko jis yra pražiūrėjęs į mano mamos siuvėjo manekeną? Matyt, tikėjosi, kad jis pajudės, pagalvojau aš.

Kai Šv. Mykolo mokyklos aikštelėje būdavo taip tamsu, kad sunkiai įžiūrėdavome krepšį, Marija Magdalena vis dar baltuodavo. Labiausiai Ovenas mėgdavo mėtyti kamuolį tol, kol statula visai susiliedavo su tamsa. Tada, būdavo, atsistoja po krepšiu šalia manęs ir klausia:

— AR TU MATAI JĄ?

— Nebematau, — sakau.

— TU JOS NEBEMATAI, BET ŽINAI, KAD JI TEBĖRA ČIA, AR NE? — klausia.

— Žinoma, ji tebėra čia, — sakau.

— AR TU ESI TIKRAS? — klausia jis.

— Žinoma, tikras! — atsakau.

— BET JUK TU JOS NEMATAI, — sako jis labai pašaipiai, — IŠ KUR ŽINAI, KAD JI TEBĖRA ČIA, JEIGU IŠ TIKRUJU NEGALI MATYTI?

— Todėl, kad žinau, ji tebėra čia, todėl žinau, kad ji niekur negalėjo dingti, todėl, kad aš tiesiog žinau, — sakau aš.

O vieną šaltą vėlyvo rudens dieną — buvo lapkritis, o gal net gruodžio pradžia, — kai Džonsonas nugalėjo Goldvoterį per prezidento rinkimus, kai Chruščiovą pakeitė Brežnevas ir Kosyginas, kai penki amerikiečiai žuvo Vietkonge per karinės bazės Bien Ha puolimą, — aš buvau itin susierzinęs nuo to žaidimo su Marija Magdalena, kurios mes nematome, bet žinome, kad ji tebėra.

— TU NĖ KIEK NEABEJOJI, KAD JI YRA? — prisispyręs klausinėjo jis.

— Žinoma, kad neabejoju! — atsakiau.

— BET TU JOS NEMATAI — GALI IR SUKLYSTI, — tarė jis.

— Ne, aš neklystu — ji čia, aš žinau, kad ji čia! — užrikau.

— TU VISIŠKAI ĮSITIKINĘS, KAD JI ČIA, NORS JOS NEMATAI? — paklausė jis manęs.

— Taip! — suklykiau!

— DABAR TAU BUS AIŠKU, KAIP AŠ ŽINAU ESANT DIEVĄ, — tarė Ovenas Minis. — AŠ JO NEMATAU, BET ESU VISIŠKAI TIKRAS, KAD JIS YRA!

Džordžo įlanka, 1987 metų liepos 29-oji — Katerina šiandien pasakė, kad man reikėtų pasistengti neskaityti jokių laikraščių. Ji galėjo paliudyti, kaip „The Globe and Mailu sugadino man dieną, — o šioje saloje taip nuostabiai gražu, taip ramu vandenų apsuptyje; tokia gėda nesiilsėti čia, nepasinaudoti proga leisti mintims aprimti, pakilti aukščiau žemiškų dalykų. Katerina nori man tiktai gero; žinau, ji teisi — man reikia atsisakyti naujienų, tiesiog atsisakyti. Be to, skaitydamas žinias, vis viena nieko negali suprasti.

Jeigu kas nors drįstų dėstyti Čarlzą Dikensą, Tomą Hardį arba Robertsoną Deivisą mano Vyskupo Strono mokinėms, suvokdamas juos taip lėkštai ir paviršutiniškai, kaip kad aš, esu tikras, suvokiu pasaulio įvykius — ar netgi Amerikos nusikaltimus, — aš pasipiktinčiau. Esu gana geras anglų literatūros dėstytojas ir žinau, kad amerikiečių nelaimes — netgi Vietname, jau nekalbant apie Nikaragvą, — aš suprantu paviršutiniškai, ne iš esmės. Ar yra žmogus, kuris būtų pasisėmęs kokio apčiuopiamo ar esminio žinojimo iš laikraščių skaitymo? Esu tikras, kad nesuvokiu amerikiečių piktybiškumo esmės; ir vis dėlto negaliu apsieiti be naujienų! Sakysite, kad galėčiau pasimokyti iš savo patirties su ledais? Jeigu turėčiau šaldiklyje ledų, tai visus juos suvalgyčiau, visus iš karto. Todėl įpratau nepirkti ledų. Laikraščiai man kenkia dar labiau negu ledai; antraštės ir stambūs įvykiai, duodantys pradžią šioms antraštėms, yra gryniausi riebalai.

Salos bibliotekoje, reikia pripažinti, gausu knygų apie gamtą — apie tai, ko aš niekad nežinojau, — turiu galvoje, apie tikrus dalykus, o ne „įvykius“. Aš galėjau studijuoti pušų spyglius arba paukščių rūšis — pastaruosius netgi pagal atskiras kategorijas: paukščiai skrydžio metu, paukščiai perėjimo metu, paukščių balsai poruojantis ir ieškant maisto. Turbūt tai nežmoniškai įdomu. Be to, iš visų pusių apsuptas vandens, aš, be abejo, galėjau plaukti su Čarliu žvejoti dažniau negu vieną dieną; žinojau, kad nuvyliau jį neparodęs susidomėjimo žvejyba. Ir Katerina užsiminė, kad mes jau seniai nesidalinome mintimis apie savo tikėjimą. Kažkada valandų valandas prasišnekėdavome su ja, o prieš ją — su kanauninku Kempbelu. Dabar man net gėda prisipažinti Katerinai, kiek daug sekmadienio mišių aš praleidau.