Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— JEIGU BOBIS LAUKĖ SAVO EILĖS PRIE MERILINOS MONRO, TAI KO JIS DABAR LAUKIA? — paklausė Ovenas Minis.

Nepraėjus nė penkeriems metams, kai buvo nužudytas Bobis Kenedis, Estera pasakė:

— Televizija sėja nelaimes.

Manau, jog tai tik kiek liaudiškesnis senelės išvados apie televizijos poveikį variantas: kad televizoriaus žiūrėjimas pagreitina senų žmonių mirtį. Jeigu televizija ir nepagreitina mirties, tai tikrai padaro ją labai patrauklią; nes televizija taip begėdiškai sutaurina ir romantizuoja mirtį, kad gyvieji pradeda manyti, jog jie kažko netenka būdami gyvi.

1963-iųjų lapkritį Frant gatvės aštuoniasdešimtajame name mano senelė, Ovenas Minis ir aš valandų valandas žiūrėjome, kaip buvo nušautas prezidentas; per dienų dienas žiūrėjome, kaip jis buvo nužudytas, ir dar kartą nužudytas, ir vėl iš pradžių.

— SUPRATAU, — pasakė Ovenas Minis. — JEIGU KOKS NORS MANIAKAS NUŽUDO TAVE, TU STAIGA PASIDARAI DIDVYRIU, NORS TU NIEKO KITO NEVEIKEI, TIK VAŽIAVAI SU KORTEŽU!

— Norėčiau, kad mane nužudytų koks nors maniakas, — pasakė senelė.

— PONIA VILRAIT, KĄ JŪS NORITE TUO PASAKYTI? — paklausė Ovenas.

— Aš noriu pasakyti, kad maniakas verčiau žudytų tokį seną žmogų kaip aš, — atsakė senelė. — Man geriau žūti nuo maniako rankos negu būti išvežtai iš savo namų — o taip man atsitiks, — pasakė ji. — Galbūt Marta, galbūt tu, — dėbtelėjo į mane. — Kuris nors iš jūsų, arba jūs visi, vis tiek priversite mane palikti šituos namus. Jūs nuvešite mane pas tuos kvaištelėjusius senius, — pasakė ji. — O aš jau geriau sutikčiau, kad mane nužudytų maniakas, — štai ką aš noriu pasakyti. Ateis diena, kai Etelė nebesusitvarkys, ateis diena, kai reikės šimto Etelių man apšvarinti! — pasakė senelė. — Ateis diena, kai net tu nenorėsi su manim žiūrėti televizoriaus, — pasakė ji Ovenui. — Ateis diena, — atsisuko į mane, — kai tu ateisi manęs aplankyti, o aš net nesuprasiu, kas tu toks. Kodėl niekas nemoko maniakų žudyti senių, kad jie paliktų jaunus ramybėje? Juk tai toks švaistymas! — sušuko ji. Daug žmonių panašiai kalbėjo apie prezidento Kenedžio mirtį — truputį kita prasme, žinoma. — Aš tapsiu šlapimo nelaikančia silpnaprote, — pasakė senelė; ji pasižiūrėjo tiesiai į Oveną Minį. — Ar tu nesutiktum būti verčiau nužudytas maniako? — paklausė jinai jo.

— JEIGU TAI PASITARNAUTU KAM NORS GERAM — TAIĘ SUTIKČIAU, — atsakė Ovenas Minis.

— Ko gero, mes per daug žiūrime televizorių, — pasakiau aš.

— Ta liga nepagydoma, — atsakė senelė.

Tačiau po prezidento Kenedžio nužudymo „nepagydoma liga“, kaip man pasirodė, susirgo ir Ovenas Minis; jį apėmė tokia būsena, kuria jis nenorėjo su manimi dalintis. Dažnai matydavau raudonąjį pikapą stovintį prie Herdo bažnyčios durų; Ovenas lankydavosi pas pastorių Luisą Merilį, kurio nebyli ir ilga malda už Oveną pelnė Greivsendo akademijos mokinių ir dėstytojų pagarbą. Pastorius Merilis visada buvo „mėgstamas“, tačiau iki to meldimosi nelabai gerbiamas. Esu tikras, kad Ovenas taip pat buvo dėkingas Meriliui už tai, nors tam pastoriui prireikė pastangų ir ėmėsi jis to ne savo valia. Tačiau po Kenedžio nužudymo Ovenas dar dažniau ėmė lankytis pas pastorių Merilį; ir Ovenas nesakydavo man, apie ką jie kalbasi. Galbūt apie Meriliną Monro ir Kenedžius. Manau, jie kalbėdavosi apie „sapną“; bet man vis dar nesisekė nieko iš Oveno apie jį išpešti.

— Aš girdėjau, kad tu vis sapnuoji tą patį sapną? — kartą paklausiau jo.

— AŠ NEŽINAU, KĄ TU GIRDĖJAI, — atsakė jis.

Ir visai prieš pat Naujuosius metus aš paklausiau Esteros, ar ji ką nors žino apie sapną. Estera jau buvo išgėrusi keletą stikliukų; jau buvo priartėjusi prie savo vėmimo stadijos, bet ji retai prarasdavo budrumą. Išgirdusi klausimą Estera įtariai dėbtelėjo į mane.

— O ką tu apie tai žinai? — paklausė ji.

— Aš tik žinau, kad jam vis kartojasi kažkoks sapnas... ir kad jis dėl to nerimauja, — pridūriau.

— Aš tai tikrai dėl to nerimauju, — pasakė ji. — Kai jis jį sapnuoja, visada atsibundu. Ir aš negaliu į jį žiūrėti, kai jis sapnuoja arba po to. Neklausk manęs, apie ką tas sapnas! — pasakė ji. — Įsikirsk į galvą: tu nieko nenori žinoti.

Kartais matydavau raudonąjį pikapą prie Šv. Mykolo mokyklos, bet ne pačios mokyklos, o prie šaligatvio krašto priešais Šv. Mykolo bažnyčios kleboniją! Jis turbūt atvažiuodavo pasikalbėti su kunigu Findliu; gal todėl, kad Kenedis buvo katalikas, o gal kunigas Findlis vis dar nebuvo užbaigęs kalbos su Ovenu dėl atlyginimo bažnyčiai už Marijai Magdalenai padarytą žalą.

— Kaip sekasi derybos su kunigu Findliu? — kartą paklausiau.

— MANAU, KAD JIS NORI GERO, — atsargiai atsakė Ovenas. — TAČIAU TIKĖJIME EGZISTUOJA ESMINIS ŠUOLIS, KURIO JIS TIESIOG NEPAJĖGIA PADARYTI — IR JAM NEPADĖS NEI GERIAUSIAS JO IŠSILAVINIMAS, NEI VISAS KATALIKYBĖS PAGRINDAS. NEMANAU, KAD JIS KADA NORS SUPRASTU, KOKS DIDŽIULIS... KOKS BAISUS ĮŽEIDIMAS... — Ir staiga nutilo.

— Na? — paklausiau. — Tu sakei... „baisus įžeidimas“... turi galvoje, tavo tėvams?

— KUNIGAS FINDLIS TIESIOG NEGALI SUVOKTI, UŽ KĄ JIE BUVO VERČIAMI KENTĖTI, — atsakė Ovenas Minis.

— O taip, — pasakiau, — suprantu. — Pasakiau, žinoma, juokais! Bet gal mano humoras jo nepasiekė, nes Ovenas Minis daugiau nieko smulkiau neaiškino.

— Bet tau patinka kunigas Findlis? — paklausiau. — Na, aš turiu galvoje... „jis nori gero“, kaip tu sakai. Tau turbūt įdomu su juo kalbėtis.

— PASIRODO, KAD MARIJOS MAGDALENOS NEBEĮMANOMA ATSTATYTI TOKIOS, KOKIA BUVO — KALBU APIE STATULĄ, — pasakė jis. — MANO TĖVAS ŽINO KOMPANIJĄ, KURI GAMINA ŠVENTIĮJIĮ IR KITU DIEVIŠKU ASMENLĮ STATULAS — NA, KALA JAS IŠ GRANITO, — pasakė jis. — TAČIAU JU KAINOS NEŽMONIŠKOS. KUNIGAS FINDLIS — KANTRUS ŽMOGUS. AŠ JAM SURADAU GERO GRANITO IR ŽMONES, KURIE PADARYS TAI ŠIEK TIEK PIGIAU IR ŠIEK TIEK INDIVIDUALIAU... BE TO ŠVENTUJU STATULOMS BŪDINGO MALDAUJANČIO GESTO, BE TOS ELGETIŠKOS POVYZOS. AŠ PAŽADĖJAU KUNIGUI FINDLIUI PADARYTI GERESNĮ PJEDESTALĄ, NEGU BUVO, IR BANDŽIAU PRIKALBINTI, KAD ATSISAKYTU TOS NELEMTOS ARKOS, — JEIGU JI NEATRODYS KAIP VARTININKAS VARTUOSE, TAI VAIKAI REČIAU Į JĄ MĖTYS. TU ŽINAI, APIE KĄ AŠ KALBU.

— Jau praėjo beveik dveji metai! — pasakiau aš. — Nežinojau, kad tu vis dar rūpiniesi Marijos Magdalenos atnaujinimu. — Nežinojau, kad tas apskritai tau šitaip rūpi, — pridūriau.

— KAŽKAS TURI IMTIS ATSAKOMYBĖS, — pasakė jis. — TĖVAS FINDLIS PADARĖ MAN PASLAUGĄ — NENORIU, KAD TIE AKMENSKALDŽIAI JUO PASINAUDOTU. KAŽKAM STAIGIAI PRIREIKIA ŠVENTOJO AR DIEVO FIGŪROS. IR KĄ JIE DARO? ARBATŲ TURI SUPLOTI KRŪVĄ PINIGU, ARBA TU TOS SKULPTŪROS NESULAUKSI — JIE MANO,KAD LAIKO TAVE SUGRIEBĘ UŽ PAUTU. JUK NE KIEKVIENAS GALI SAU LEISTI MARMURĄ. AŠ TIK NORIU ATSILYGINTI.

Kažin, ar jis klausė kunigo Findlio, ką reiškia jo sapnas? Nežinia. Mane trikdė tai, kad jis bendravo su žmogumi, kurio aš net nepažinojau, ir galbūt kalbėjosi su juo apie tai, apie ką nesikalbėdavo su manimi. Tas pats mane trikdė ir kalbant apie Esterą — ir netgi pastorius Merilis ėmė mane erzinti. Aš su juo ne taip dažnai susidurdavau, nors jis nuolat lankydavosi „Greivsendo artistų“ repeticijose ir spektakliuose, tačiau, kai tiktai susidurdavau, jis žiūrėdavo į mane taip, lyg žinotų apie mane kažką ypatinga (lyg Ovenas būtų jam kažką apie mane pasakęs, lyg aš būčiau buvęs tame prakeiktame Oveno sapne, arba aš tik taip įsivaizduodavau).