Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Visą likusią 1963-iųjų vasaros dalį — kai budistai deginosi Vietname ir Kenedžių laikas ėjo į pabaigą — Estera vėl dirbo omarų restorane padavėja.

— Gana muzikos, — pasakė ji.

Dabar man jau bent buvo aišku, ką turėjo galvoje Ovenas Minis sakydamas apie Rendį Vaitą: „NORĖČIAU, KAD JIS ATSIDURTU PO DEIMANTINIU DISKU — MAN PAKAKTU KELIU SEKUNDŽILĮ. PAKIŠČIAU JO PIMPĮ PO DEIMANTINIU DISKU“, — pasakė Ovenas.

Dėl pimpio — konkrečiai dėl mano — tai aš praleidau dar vieną bergždžią vasarą. Katalikų bažnyčia galėjo didžiuotis neįveikiama Karolinos O’Dėj dora tiek su Šv. Mykolo uniforma, tiek be jos, taip pat ir dora kitų merginų galėjo didžiuotis bet kuri bažnyčia; su manimi jos visos buvo doros. Aš buvau prisilietęs prie kažkieno nuogos krūties, trumpai prisilietęs — tik vieną kartą, ir tą atsitiktinai — vieną šiltą naktį, kai mes nuėjome maudytis į pajūrį prie Mažojo Šerno Galvos ir jūros švytėjimas, mano manymu, buvo itin gundantis. Mergina buvo Esteros bendrakursė, ir kai mes raudonuoju pikapu važiavome namo, būtent Estera pasisiūlė sėdėti man ant kelių, nes mano mergina buvo didžiai nepatenkinta mano nemokšišku, negrabiu meilinimusi.

— Klausyk, tu sėskis per vidurį, o aš ant jo, — pasakė Estera savo draugei. — Aš jau žinau, kaip jam juokingai pasistoja, ir manęs tai nė kiek nejaudina.

— NEREIKIA TAIP ŠIURKŠČIAI KALBĖTI, — pasakė Ovenas Minis.

Taigi nuo Mažojo Šerno Galvos iki Daremo važiavau su Estera ant kelių — ir vėl jausdamas pažeminimą dėl savo erekcijos. Aš galvojau, kad kelių sekundžių po deimantiniu peiliu man tikrai pakaktų; ir jeigu kas nors pakištų mano pimpį po disku, tai, man atrodė, jog tai nebūtų labai didelis praradimas.

Aš buvau dvidešimt vienerių ir vis dar Juozapas; aš buvau Juozapas tada ir esu Juozapas dabar.

Džordžo įlanka, 1987-ųjų liepos 27 diena — kodėl aš tiesiog negaliu džiaugtis čionykšte gamta? Įkalbinau vieną iš Kilingų vaikų nuplukdyti mane į Point o Barilio uostą. Neįtikėtina, bet niekam saloje nereikėjo nieko parvežti: nei kokio kiaušinio, nei bryzelio mėsos, nei gabaliuko muilo; net lervučių, ir tų niekam nereikėjo. Man vienam kažko reikėjo. Gėda pasakyti, bet man reikėjo laikraščio. Būtinybė sužinoti naujienas — tai silpnybė, blogesnė už bet kokį kitą žalingą įprotį, sekinanti kaip liga.

„The Toronto Staru pareiškė, kad Baltieji rūmai buvo taip nusivylę Kongresu ir Pentagonu, jog kariuomenėje buvo sukurta nedidelė specialiųjų pajėgų grupė; ir kad dabartinė veikiančioji Amerikos kariuomenė šaudė raketomis ir iš kulkosvaidžių į Nikaragvos kareivius — visa tai buvo nežinoma Kongresui ar Pentagonui. Kodėl amerikiečiai nesibjauri ir nėra persisotinę savimi, kaip visi kiti? Tas jų tuščiažodžiavimas apie demokratiją, tas jų akis badantis nedemokratiškas elgesys! Aš turėjau liautis skaitęs visus tuos kliedesius! Nuo antraščių gali susijaukti protas — antraštės, kurios jau po metų bus užmirštos, o jeigu ir ne, tai tik dėl savo neįprastumo. Aš gyvenu Kanadoje, turiu Kanados piliečio pasą — kam man gaišti laiką ir rūpintis tuo, ką daro amerikiečiai, juolab kad jie patys tuo nesirūpina.

Aš žadu sudominti save kuo nors komiškesniu — kažkuo universalesniu, nors manau, kad absoliuti sąžiningumo stoka vyriausybėje yra gana „universalus“ dalykas, ar ne taip?

„The Toronto Star“ buvo aprašyta dar viena istorija. Tinkamesnė tam rojaus pasauliui, kuriuo buvo galima žavėtis būnant Džordžo įlankoje. Tai buvo straipsnis apie juodąsias skyles: mokslininkai tvirtina, kad juodoji skylė gali praryti ištisas dvi galaktikas! Straipsnyje buvo kalbama apie galimą „žvaigždžių sistemos staigų susitraukimą“ — ar gali būti kas nors svarbiau už tai?

Tik paklausykit: juodosios skylės yra tokios tankios materijos sankaupos, kad savaime susitraukia. Niekas, netgi šviesa, negali atsilaikyti prieš tokią galingą traukos jėgą. Įsivaizduokite tai! Netgi šviesa — o Dieve! Aš pranešu šią naujieną Kilingų šeimai; tačiau vienas iš viduriniųjų vaikų — tipiškas moksliukas — gana atžariai man atšauna:

— Taip, — sako jis, — bet visos tos juodosios skylės yra už dviejų milijonų šviesmečių nuo Žemės.

Ir aš pagalvoju: „Jos beveik taip pat toli nuo Žemės, kaip Ovenas Minis; beveik taip pat toli nuo Žemės, kaip kad aš norėčiau būti“.

O kur šiandien yra Dž. F. Kenedis? Kaip toli jis yra?

1963 metais lapkričio 22-ąją mudu su Ovenu Miniu sėdėjome aštuoniasdešimtajame Frant gatvės name ir ruošėmės geologijos egzaminui. Aš pykau ant Oveno, kam jis įkalbėjo mane pasirinkti geologiją, kurios esmė paskaitų tvarkaraštyje — Naujojo Hampšyro universitete — buvo užkoduota hipių inspiruotu Žemės mokslo pavadinimu. Ovenas suklaidino mane tikindamas, kad geologijos kursu mes lengvai atsipirksime pildydami mokslinių disciplinų reikalavimus, jis užtikrino, kad apie uolienas žino viską, o kita dalis būsianti apie fosilijas.

— BŪTU ĮDOMU SUŽINOTI VISKĄ APIE DINOZAURUS! — pareiškė Ovenas.

Jis mane sugundė. Dinozaurus mes studijavome mažiau kaip savaitę, o fosilijas kur kas trumpiau, negu kalėme siaubingus Žemės amžių pavadinimus. Paaiškėjo, kad Ovenas Minis neatskiria metamorfinio skalūno nuo tikros intruzijos — nebent pastaroji būtų granitinė.

1963 metų lapkričio 22 dieną aš supainiojau paleoceno amžių su pleistoceno amžiumi ir dar labiau susipainiojau, kuo skiriasi amžius nuo eros.

— Ar yra tokia kainozojinė era, ką? — paklausiau jo.

— ARGI TAI SVARBU? — atsakė Ovenas Minis. — TĄ DALĮ GALI UŽMIRŠTI. GALI UŽMIRŠTI VISAS TOKIAS PLAČIAS TEMAS KAIP TERCIARAS ARBA KVARTERAS — JOS PERNELYG PLAČIOS. TU TURI ŽINOTI SPECIFIŠKESNIUS DALYKUS. TU TURI ŽINOTI, KAS BŪDINGA AMŽIUI, — PAVYZDŽIUI, KURIAM AMŽIUI BŪDINGAS PAUKŠČIU IR PLACENTINILĮ ŽINDUOLIU ĮSIGALĖJIMAS?

— Jėzau, kodėl aš tau nusileidau? — paklausiau aš.

— PAKLAUSYK, — tarė Ovenas Minis. — YRA BŪDU ATSIMINTI VISKĄ. NORĖDAMAS ATSIMINTI PLEISTOCENĄ, TURI PRISIMINTI, KAD ŠIOJE EPOCHOJE ATSIRADO ŽMOGUS IR PRASIDĖJO LEDYNMETIS.

— Jėzau Marija! — pasakiau aš.

— AŠ TIK NORIU PADĖTI TAU ĮSIMINTI, — pasakė Ovenas. — JEIGU TU PAINIOJI PAUKŠČIU IR PLACENTINILĮ ŽINDUOLIU PAPLITIMĄ SU PIRMOJO ŽMOGAUS ATSIRADIMU, TAI APSIRINKI ŠEŠIAIS MILIJONAIS METU — IR DARAI DIDŽIULĘ KLAIDĄ!

— Didžiausia mano klaida buvo pasirinkti geologiją! — atšoviau. Staiga pamačiau savo kambaryje Etelę; mes negirdėjome, kaip ji pasibeldė ir atidarė duris — nei iki tol, nei po to ji nebuvo užėjusi į mano kambarį.

— Tavo senelė nori, kad ateitum į televizorinę, — pasakė Etelė.

— KAS NORS ATSITIKO TELEVIZORIUI? — paklausė jos Ovenas.

— Ne, prezidentui, — pasakė Etelė.

Kai mes sužinojome, kas atsitiko Kenedžiui, — kai pamatėme, kaip į jį šauna, ir vėliau, kai sužinojome, kad jis negyvas, — Ovenas Minis pasakė:

— JEIGU MES PASIRODĖME PLEISTOCENE, TAI, MANAU, DABAR ATĖJO LAIKAS MUMS IŠNYKTI — KO GERO, MILIJONO METU ŽMOGUI GANA.

Mūsų matyti Kenedžio mirties kadrai buvo televizijos triumfas; mūsų matytas pasikėsinimas ir laidotuvės padėjo televizijos dominavimo mūsų kultūroje pamatus, — nes televizija iš esmės formaliai aptarnauja save ir būna kerinčiai įspūdinga rodydama pirmalaikę pasaulio išrinktųjų ir piniguočių mirtį. Visa apgailėtina televizijos didybė atsiskleidžia tuomet, kai ji gali paliudyti apie paskerstą didvyrį pačiame jo jėgų žydėjime ir spindintį nekaltybe. Kraujas ant ponios Kenedi drabužių ir jos persikreipęs veidas po vualiu; našlaičiai vaikai; priesaiką duodantis Lindonas B. Džonsonas; ir brolis Bobis, taip akivaizdžiai laukiantis savo eilės.