Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Nojus ir aš apsidžiaugėme; netgi Simonas, kuris lengvai pakeldavo skausmą, buvo patenkintas — susižeidimas reiškė, kad mes visi galime ištrūkti iš miško. Mes nuvažiavome su džipu prie Nojaus ševio; persėdę į jį išvažiavome į autostradą ir pro Sojerio Depą ir Konvėjų nuvažiavome į Šiaurės Konvėjaus ligoninę.

Kažkur prie Meino sienos buvo įvykusi automobilio avarija, tad Simonas priimamajame pirmenybės neturėjo; mums tas visai tiko, nes kuo ilgiau Simonui nebus suleisti vaistai nuo stabligės ir kuo ilgiau koja nebus susiūta, tuo ilgiau mes būsime saugūs nuo gylių, uodų ir karščio. Simonas netgi apsimetė, kad nežino, ar yra kam nors alergiškas. Teko skambinti tetai Martai ir dėdei Alfredui, o tai vėl užėmė laiko. Nojus pradėjo suktis apie vieną iš seselių; Nojus žinojo: reikia tik trupučio sėkmės ir mes prastumsime laiką, likusį iki darbo pabaigos.

Vienas mažiau sužalotas autoįvykio nukentėjusysis sėdėjo laukiamajame kartu su mumis. Simonas ir Nojus jį šiek tiek pažinojo — tai buvo labai dažnas tipas šiaurėje, vienas iš tų užkietėjusių slidininkų, kurie nežino, ką jiems su savim daryti, kai nėra sniego. Tas vaikinas kaip tik gėrė iš butelio alų, kai automobiliai susidūrė. Jis sakė vairavęs vieną iš tų automobilių ir nuo smūgio butelis sudužęs jam burnoje — jam buvo sudraskytas gomurys ir supjaustytos dantenos, o skruostas perrėžtas nudužusio butelio kakliuko. Jis išdidžiai parodė mums išplėšytą gomurį ir skylę skruoste — visą laiką valydamasis burną ir veidą krauju permirkusia marle, kurią vis nugręždavo suvyniojęs į krauju permirkusį rankšluostį. Jis buvo vienas iš tų šiaurės nutrūktgalvių, dėl kurių Estera taip niekino Sojerio Depą ir kiaurus metus gyveno Daremo koledžo bendrabutyje.

— Ar girdėjai apie Meriliną Monro? — paklausė mūsų užkietėjęs slidininkas.

Mes jau buvome pasiruošę išgirsti nešvankų juokelį — kokį nors visiškai nepadorų. Užkietėjusio slidininko šypsena buvo tarsi kruvinas plyšys jo veide; jo šypsena buvo tokia pat šiurpi kaip ir žaizda skruoste. Jis buvo gašlus ir nedoras — mūsų taip trokštamos atostogos ligoninės priimamajame žadėjo pakrypti bjauria linkme. Mes bandėme jį ignoruoti.

— Ar girdėjote apie Meriliną Monro? — vėl paklausė jis. Staiga pajutau, kad tai ne juokeliai. Galbūt kas nors apie Kenedžius? — pamaniau.

— Ne. O ką? — paklausiau.

— Mirė, — pasakė užkietėjęs slidininkas. Jis jautė tokį sadistinį pasitenkinimą galėdamas pranešti šią naujieną. Jo šypsena tarsi spaudė kraują jam iš burnos ir per skylę skruoste; pamaniau, kad pritrenkianti žinia teikė jam tiek pat malonumo, kaip ir demonstratyvus kruvinos marlės sausinimas į kruviną rankšluostį. Vėliau visada prisimindavau tą kraujuojantį veidą, kai tik mėgindavau įsivaizduoti, kaip Laris Lišas ir jo motina priėmė šią žinią; kaip nekantraudami, kaip godžiai jie išnešiojo visiems naujieną: „Ar girdėjote? Ką, jūs dar negirdėjote?“ Nuo mėgėjiškų užuominų ir spėlionių ekstazės veidai jiems užkaista iki kraujo raudonio!

— Kaip? — paklausiau užkietėjusio slidininko.

— Perdozavimas, — atsakė jis; jo balse skambėjo nusivylimas — tarsi būtų tikėjęsis ko nors kruvinesnio. — Gal nelaimingas atsitikimas, o gal savižudybė, — pridūrė.

Gal Kenedžiai, pagalvojau. Man pasidarė baisu; anksčiau tą vasarą mane buvo apėmusi kažkokia miglota baimė. Dabar mane išgąsdino konkretus įvykis, tačiau pati baimė vis tiek liko miglota; ką Merilinos Monro mirtis turi bendro su manimi?

— JI TURI BENDRO SU MUMIS VISAIS, — pasakė Ovenas Minis tą vakarą, kai aš jam paskambinau. — JI BUVO KAIP VISA MŪSU ŠALIS — JAU NEBE TOKIA JAUNA, BET DAR IR NE SENA; ŠIEK TIEK TANKIAU KVĖPUOJANTI, LABAI GRAŽI, GAL KIEK KVAILOKA, GAL DAUG PROTINGESNĖ, NEGU ATRODO, IR KAŽKO IEŠKANTI — MANAU, JI NORĖJO BŪTI GERA. ATKREIPK DĖMESĮ Į JOS VYRUS — DŽO DIMADŽIO, ARTURAS MILERIS, GALBŪT KENEDŽIAI. ATKREIPK DĖMESĮ, KOKIE JIE VISI ATRODO GERIEČIAI! ATKREIPK DĖMESĮ, KOKIA VILIOJANTI JI BUVO! ŠTAI KOKIA JI BUVO; VILIOJANTI, ŽAVINGA IR SEKSUALI — IR TAIP PAT PAŽEIDŽIAMA. NIEKADA NEBUVO IŠ TIKRLĮJU LAIMINGA, VISADA SVERIANTI ŠIEK TIEK VIRŠ NORMOS, TOKIA PAT KAIP MŪSU VISA ŠALIS, — pakartojo jis; jis buvo užsivedęs. Girdėjau, kaip Estera groja gitara, tarsi norėdama pagal jo žodžius improvizuoti liaudies dainą. — O TIE VYRAI, — pasakė jis. — TIE ŽYMŪS, ĮTAKINGI VYRAI — AR JIE IŠ TIESU JĄ MYLĖJO? AR JIE RŪPINOSI JA? JEIGU JI IR BUVO SU KENEDŽIAIS, JIE JOS NEMYLĖJO — TIKTAI NAUDOJOSI JA, ELGDAMIESI NEATSAKINGAI IR SIEKDAMI VIEN PATIRTI JAUDULĮ. ŠTAI KĄ DARO ŠIOS ŠALIES GALINGIEJI — TAI GRAŽI, SEKSUALI, TANKIAI KVĖPUOJANTI ŠAUS, O ĮTAKINGI VYRAI NAUDOJASI JA JAUDULIUI PATIRTI! JIE SAKO, KAD MYLI JĄ, BET IŠ TIESU TAIP NĖRA. JIE KALBA TAIÇ KAD ATRODYTU GERI- NORI PASIRODYTI DORI. ŠTAI TOKS MAN ATRODĖ KENEDIS: DORAS ŽMOGUS. BET JIS TIK MULKINO MUS, BUVO GUDRUS SUVEDŽIOTOJAS. AŠ MANIAU, KAD JIS GELBĖTOJAS. MANIAU, KAD JIS NORI PANAUDOTI SAVO GALIĄ DARYTI ŽMONĖMS GERA, BET ŽMONĖS DĖL VALDŽIOS GALI KALBĖTI IR DARYTI KĄ TIK NORI; O PASKUI PANAUDOJA TĄ VALDŽIĄ MALONUMAMS GAUTI. MERILINĄ MONRO VISADA IEŠKOJO PATIES GERIAUSIO VYRO — GALBŪT SĄŽININGIAUSIO, GALBŪT PAIĖGIATISTO DARYTI GERA. IR JĄ VIS SUVEDŽIODAVO, VĖL IR VĖL APKVAILINDAVO, APMAUDAVO, PASINAUDODAVO IR IŠSEKINDAVO. ŠALIS NORI IŠGELBĖTOJO, ŠALIS TROKŠTA STIPRIU VYRU, KURIE ATRODO GERI. MES TIKIME, KAD JIE DORI, O JIE MUS IŠNAUDOJA. ŠTAI KAS ATSITIKS IR TAU, IR MAN, — pasakė Ovenas Minis. — MUMIS BUS PASINAUDOTA.

Džordžo įlanka, 1987-ųjų liepos 26-oji — „The Toronto Star“ rašo, kad prezidentas Reiganas iš tikrųjų inicijavo pirmuosius mėginimus užtušuoti esmines savo slaptosios programos „ginklai įkaitams“ smulkmenas ir palaikė ją, kai ji išėjo į viešumą. „The Toronto Star“ pridūrė, kad „vėliau prezidentas padarė klaidinančių pareiškimų apie ginklų pardavimą“ — keturiskart skirtingomis progomis!

Ovenas dažnai sakydavo, kad antikarinis judėjimas — prieš karą Vietname — labiausiai neramina tuo, kad daugelis protestuojančiųjų, ko gero, vadovaujasi savanaudišku motyvu; jis įtariąs, kad jeigu daugeliui protestuojančiųjų iš antikarinės dienotvarkės būtų išbrauktas demobilizacijos punktas, protestuotojų beveik neliktų.

Pažvelkite į Jungtines Valstijas šiandien. Ar Amerikos jaunimas siunčiamas kariauti į Nikaragvą? Ne, dar ne. Ar minios jaunimo reiškia pasipiktinimą niekingu ir veidmainišku Reigano administracijos elgesiu? Anei kiek; tylu ramu.

Žinau, ką Ovenas Minis būtų apie tai pasakęs; prisimenu, ką jis yra pasakęs, ir tai vis dar aktualu.

— AMERIKIEČIAI TIK TADA ATKREIPS Į KĄ NORS DĖMESĮ, JEIGU JUOS APDĖSI MOKESČIAIS, IMSI ŠAUKTI Į KARIUOMENĘ ARBA ŽUDYTI, — pareiškė Ovenas, kai kartą Estera pasakė, kad reikia panaikinti karinę prievolę. — JEIGU BUS PANAIKINTA KARINĖ PRIEVOLĖ, — pasakė Ovenas Minis, — DAUGUMA AMERIKIEČIU TIESIOG NUSTOS DOMĖJĘSI, KAS DEDASI KITOSE PASAULIO DALYSE.

Šiandien mačiau, kaip po valčių stogine šmurkštelėjo audinė; tokia liauna, vos vos didesnė už žebenkštį — taip pat vilnydama kūnu kaip žebenkštis. Jos tankus ir žvilgantis kailiukas man beregint priminė Lario Lišo motiną. Kur ji dabar, pagalvojau.

Kur yra Laris, aš žinau; jis dabar gerai žinomas žurnalistas Niujorke— vadinamasis „tyrimų žurnalistas“. Skaičiau keletą jo straipsnių; neblogi — jis visada buvo protingas — ir aš pastebėjau, kad jo balsas įgijo žurnalistui „būtiną“ savybę („būtiną“ tuo atveju, jeigu žurnalistas nori išgarsėti, palenkti skaitytojus savo pusėn ir 1.1.). Laris Lišas pasidarė didelis teisuolis, ir ta jo savybė, kurią vadinu „būtina“, yra teisėtas pasipiktinimas. Laris Lišas tapo moralistu — ar galite tai įsivaizduoti!