Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Tada išgirstu varnas. Savo chaotiškais riksmais jos sugrąžina mane į pasaulį. Stengiuosi negalvoti apie Oveną. Verčiau užmezgu pokalbį su Čarliu Kilingu apie ūdras.

— Jų uodega ilga ir plokščia, o plaukiant guli ant vandens, — sako man Čarlis.

— Štai kaip, — sakau. Mes sėdime ant uolų, toje pakrantės vietoje, kur vienas iš vaikų sakė matęs ondatrą.

— Tai buvo ūdra, — sako Čarlis vaikui.

— Tu juk jos nematei, — įsiterpia kitas vaikas.

Taigi mudu su Čarliu nusprendžiame palaukti, kol padarėlis išlįs lauk.

Šalia angos į urvelį pakrantės uoloje mėtosi daugybė gėlo vandens moliuskų geldelių.

— Ūdra daug vikresnė vandenyje negu ondatra, — sako Čarlis.

— Štai kaip, — sakau aš. Mes sėdime valandą ar dvi, ir Čarlis pasakoja man, kaip Džordžo įlankoje ir visame Hurono ežere keičiasi vandens lygis; kasmet pasikeičia. Jis sako bijąs, kad rūgštūs lietūs iš Jungtinių Valstijų jau pradėjo naikinti ežerą — pradėjo, kaip visada (sako jis), nuo potvynio atnešamų nuosėdų.

— Štai kaip, — sakau.

— Žolės pasikeitė, dumbliai pasikeitė, jau nebepagausi lydekos kaip anksčiau, ir viena ūdra negalėjo suėsti tiek daug šitų moliuskų! — sako jis rodydamas į geldeles.

— Štai kaip, — sakau aš.

Paskui, kai Čarlis nueina pasiusioti — „į krūmus“, kaip sako kanadiečiai, gyvūnas sulig nedideliu skaliku, suplota galva ir tamsiai rudu kailiu, nuo kranto įbrenda į vandenį ir ima plaukti.

— Čarli! — pašaukiu. Gyvūnas paneria po vandeniu; ir daugiau nebepasirodo. Vienas iš vaikų išdygsta man už nugaros.

— Kas tai buvo? — klausia vaikas.

— Nežinau, — atsakau.

— Ar uodega plokščia? — klausia Čarlis iš krūmų.

— Galva buvo plokščia, — atsakau.

— Tai ondatra, — nusprendžia vienas iš vaikų.

— Tu nematei, — užginčija jo sesuo.

— Kokia jo uodega? — šūkteli Čarlis.

— Uodegos nemačiau, — prisipažįstu.

— Taip greitai nuplaukė, ar ne? — klausia Čarlis išlindęs iš krūmų ir segdamasis užtrauktuką.

— Sakyčiau, gana greit, — atsakau.

— Tai buvo ūdra, — sako jis.

(Man taip knieti pasakyti, kad tai buvo „nepraktikuojantis homoseksualas“, bet susitvardau.)

— Matei antį? — klausia manęs maža mergytė.

— Ten buvo ne antis, kvaiša, — paaiškina jai brolis.

— Tu jos nematei, nes jinai panėrė! — tvirtina mergytė.

— Tai buvo kažkieno patelė, — sako dar kažkas.

— Oi, iš kur tu gali žinoti? — klausia kitas vaikas.

— Aš nieko nemačiau, — sakau.

— Žiūrėkite tenai — žiūrėkite, ir pamatysit, — ragina mane Čarlis Kilingas. — Ji išlindo įkvėpti oro, — paaiškina jis. — Gal tai kurapka, didžioji antis ar mėlynsparnė kryklė — jeigu jau patelė, — priduria.

Pušys kvepia nuostabiai, ir kerpės ant uolų kvepia nuostabiai, ir netgi šviežio vandens kvapas yra nuostabus — ar tai iš tiesų kvepia kažkokie organiniai puvėsiai po vandeniu? Nežinau, nuo ko ežeras taip kvepia, bet tai nuostabu. Galėčiau paklausti Kilingų, kodėl ežeras taip kvepia, bet aš renkuosi tylą, o joje švelnų, beveik nesiliaujantį vėjelį tarp pušų, bangų teškenimą, kirų rėkavimus ir žuvėdrų klyksmus.

— Tai Kaspijos žuvėdra, — sako man vienas Kilingų berniukas. — Matot, koks ilgas raudonas snapas, kokios juodos kojos?

— Matau, — sakau. Tačiau aš nekreipiu dėmesio į žuvėdrą; galvoju apie laišką, kurį parašiau Ovenui Miniui 1962 metų vasarą. Danas Nidemas man papasakojo, kad vieną sekmadienį užtiko Oveną Greivsendo akademijos sporto salėje stovintį prie baudos linijos ir tiesiog žiūrintį į krepšį — jis nemėtė kamuolio, netgi nesivedžiojo ir net nemanė mesti. Danas sakė, kad jam tai pasirodė baisiausiai keista.

— Jis tiesiog stovėjo tenai, — pasakė Danas. — Aš turbūt kokias penkias minutes jį stebėjau, ir nė vienas jo raumuo nesujudėjo — jis tik laikė kamuolį ir spoksojo į krepšį. Jis toks mažas, juk tu žinai, krepšis kabo kažin kur aukštybėse.

— Jis, matyt, galvojo apie metimą, — pasakiau Danui.

— Na, aš jam netrukdžiau, — pasakė Danas. — Nežinau, ką jis galvojo, bet buvo taip susikaupęs, kad manęs nepastebėjo, — aš net nepasisveikinau su juo. Be to, kažin ar būtų išgirdęs, — pasakė Danas.

Sužinojęs apie tai ėmiau ilgėtis netgi tų kretiniškų dėjimo į krepšį pratybų; taigi parašiau jam — lyg niekur nieko, nes kur tai matyta, kad dvidešimtmetis imtų staiga skiesti, kaip jis pasiilgo savo geriausio draugo.

„Mielas Ovenai, — parašiau jam. — Kaip tau sekasi? Čia nuobodoka. Man labiau patinka dirbti miške — tai yra prie miško ruošos. Tiktai gyliai kanda. Lentpjūvėje ir medienos sandėlyje daug karščiau, bet ten nėra gylių. Dėdė Alfredas tikina, kad Lavles ežeras yra „geriamas“, — sako, kad mes tiek esame jo pririję, jog būtume jau mirę, jeigu būtų kitaip. Bet Nojus sako, kad jame daug daugiau myžalų ir šūdų negu okeane. Aš ilgiuosi pajūrio — kas ten šią vasarą gero? Gal kitą vasarą tavo tėvas duos man darbo granito kirtyklose?“

Jis man atrašė; bet nesivargino pradėti laiško įprastiniu „Mielas Džonai“ — Balsas turėjo savo stilių, nemėgo įmantrybių ir rašė griežtai didžiosiomis.

„AR TU IŠPROTĖJAI? — rašė man Ovenas. — NORI DIRBTI GRANITO KIRTYKLOSE? TAU ATRODO, KAD MEDIENOS SANDĖLYJE KARŠTA? MANO TĖVAS SAMDO NEDAUG ŽMONIU — IR ESU TIKRAS, KAD JIS TAU NEMOKĖS TIEK, KIEK MOKA DĖDĖ ALFREDAS. AŠ ĮTARIU, KAD BŪDAMAS TENAI NESUTIKAI MERGINOS, KURI TAU PATIKTU.“

„O kaip laikosi Estera? — paklausiau atsakydamas į jo laišką. — Būtinai perduok jai, kad man patinka jos kambarys, — jinai pasius! Ji turbūt nepadeda tau treniruotis mesti kamuolį — būtų labai gaila, jeigu prarastum įgūdžius. Tu jau beveik galėjai įmesti greičiau kaip per tris sekundes.“

Jis atrašė man tuojau pat: „GREIČIAU KAIP PER TRIS SEKUNDES VISAI ĮMANOMA. AŠ NESITRENIRAVAU, BET GALVOTI APIE TAI BEVEIK TAS PATS. TĖVAS KITĄ VASARĄ TAVE PASAMDYS — NEBUS LABAI SUNKU, JEIGU PRADĖSI IŠ TOLO, PAVYZDŽIUI, NUO ANTKAPIU KRAUTUVĖS. BEJE, PAJŪRYJE SMAGU, DAUG GRAŽIU PANELIU, O KAROLINA O’DĖJ KLAUSINĖJO APIE TAVE. TU NEĮSIVAIZDUOJI, KAIP JI ATRODO BE ŠV. MYKOLO MOKYKLOS UNIFORMOS! MAČIAU DANĄ, VAŽIUOJANTĮ DVIRAČIU. JAM REIKĖTU NUMESTI ŠIEK TIEK SVORIO. VIENĄ VAKARĄ MUDU SU ESTERA PRALEIDOME PAS TAVO SENELĘ; ŽIŪRĖJOME, ŽINOMA, TĄ IDIOTIŠKĄ DĖŽĘ. GAILA, KAD NEGIRDĖJAI, KĄ TAVO SENELĖ MANO APIE ŽENEVOS KONFERENCIJĄ, — JI PASAKĖ, KAD PATIKĖS LAOSO „NEUTRALITETU“, KAI SOVIETAI NUSPRĘS PERSIKELTI... Į MĖNULĮ! JI PASAKĖ, KAD PATIKĖS ŽENEVOS SUSITARIMU, KAI HO ŠI MINO TAKAIS VAIKŠČIOS VIEN TIK BEŽDŽIONĖS IR PAPŪGOS! NEKARTOSIU, KĄ PASAKĖ ESTERA, SUŽINOJUSI, KAD TU GYVENI JOS KAMBARYJE, — TAI TAS PATS, KĄ JI SAKO APIE SAVO MOTINĄ, TĖVĄ, NOJU, SIMONĄ IR VISAS LAVLES EŽERO PANELES, TAIGI TAS POSAKIS TURĖTU BŪTI TAU ŽINOMAS“.

Aš parašiau laišką Karolinai O’Dėj; ji man neatsakė. Tai buvo 1962-ųjų rugpjūtis. Prisimenu vieną labai karštą dieną — tvanku, dangus padūmavęs, atrodo, tuoj pradės griausti, bet taip ir negriaudžia. Panaši diena buvo per mano mamos vestuves, iki prasidedant audrai; tokį orą mudu su Ovenu vadindavome tipišku Greivsendo oru.

Nojus, Simonas ir aš pjaustėme rąstus; gyliai vedė mus iš proto, negana to — puolė uodai. Simoną buvo lengviausia išvesti iš kantrybės; iš visų trijų gyliai ir uodai labiausiai mėgo Simoną. Pjaustyti rąstus itin pavojinga, jei esi nekantrus; pjūklai, kirviai, aštrūs kabliai klauso tik kantrių rankų. Simonas šiek tiek neatsargiai pasielgė su kabliu — užsimojo juo ant gylio ir persirėžė blauzdą. Rėžis buvo gilus, apie tris keturis colius ilgio, bet nieko rimto; vis dėlto žaizdą teko siūti ir taip pat suleisti vaistų nuo stabligės.