Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

— SKAISTYKLOS NĖRA. TAI — KATALIKU PRASIMANYMAS. YRA TIK GYVENIMAS ŽEMĖJE, YRA ROJUS IR YRA PRAGARAS.

— Aš manau, kad gyvenimas žemėje yra pragaras, — pasakiau aš.

— TIKIUOSI, KAD TU GERAI PRALEISI VASARĄ, — pasakė jis.

Tai buvo pirmoji vasara, kurią mes praleidome atskirai. Ko gero, turiu būti dėkingas už šią vasarą, nes pirmą kartą galėjau iš šalies pažvelgti į savo gyvenimą, koks jis galėtų būti be Oveno — galima sakyti, tam pasiruošiau. Baigiantis 1962-ųjų vasarai, Oveno paveiktas, ėmiau bijoti to, kas bus ateityje. Aš jau nebenorėjau suaugti: norėjau, kad mudu su Ovenu iki gyvenimo galo liktume vaikai; kartais kanauninkas Mekis sako — nors tai netiesa, — kad man tai pavyko. Kanauninkas Kempbelas, amžiną jam atilsį, visada sakydavo, kad likti vaiku visą gyvenimą yra kilnus troškimas.

Tą 1962-ųjų vasarą praleidau Sojerio Depe dirbdamas pas dėdę Alfredą. Po to, kas įvyko Ovenui, aš jau nebenorėjau dirbti gidu Greivsendo akademijos priėmimo skyriuje — nė už ką. Istmenų rąstų kompanija pasiūlė man gerą darbą. Tai buvo varginantis darbas lauke; bet aš galėjau leisti laiką su Nojumi ir Simonu — ir beveik kas vakarą prie Lavles ežero vykdavo iškylos, o dienomis po darbo — maudynės ir važinėjimasis vandens slidėmis. Teta Marta ir dėdė Alfredas priėmė mane į šeimą kaip sūnų. Jie atidavė man vasarai Esteros kambarį. Estera kiaurus metus gyveno, o vasarą dirbo viename iš tų smėlėtų omarus tiekiančių restoranėlių... Atrodo, Kiteryje arba Portsmute. Baigusi darbą sėsdavo su Ovenu į raudonąjį pikapą ir leisdavosi į kruizą palei Hemptono pakrantę. Esteros kambario draugės vasarą išvykdavo, ir Estera kiekvieną naktį praleisdavo su Ovenu savo butelyje vieni du. Jie „gyveno kaip vyras su žmona“ — lediniu balsu smerkiamai sakydavo teta Marta, kai apie tai užeidavo kalba, o užeidavo ji itin retai.

Nepaisant fakto, kad Ovenas su Estera gyveno kaip vyras su žmona, mes su Nojumi ir Simonu niekada nebuvome tikri, ar jie iš tiesų „tai daro“. Simonas buvo įsitikinęs, kad Estera negali be to gyventi, Nojus kažkodėl jautė, kad tarp Esteros ir Oveno tai įvyko, bet — dėl kažkokios ypatingos priežasties — nebepasikartojo. Mane buvo apėmęs keistas jausmas, kad tarp jų viskas įmanoma: kad jie tai daro ir visada darė kiek tik jiems norėjosi; kad niekada to nedarė, bet daro kažką dar blogiau — ar geriau — ir kad tikrasis ryšys tarp jų (nesvarbu, ar jie „tai daro“, ar ne) yra netgi aistringesnis ir liūdnesnis už seksą. Aš jaučiausi atkirstas nuo Oveno — dirbau su mediena ir kvepėjau vėsiu šiaurės oru, prisodrintu medžių aromato; jis dirbo su granitu po atvira kaitria kirtyklos saule, traukdamas į plaučius uolienos dulkes, ir kvepėjo dinamitu.

Tais laikais grandininiai pjūklai dar buvo naujiena. Istmenai naudojo juos miško ruošai, bet labai retai — jie buvo sunkūs ir griozdiški, ne tokie lengvi ir galingi kaip šiandien. Tais laikais mes arkliais ir vikšriniais traktoriais traukdavome medžius iš miško, o rąstai dažnai būdavo apdorojami skersiniais pjūklais ir kirviais. Rankomis sukraudavome rąstus į sunkvežimį, užkabindami specialiais kabliais; šiandien, Nojus su Simonu man rodė, jie naudoja savikrovius sunkvežimius, traktorius vilkikus, automatines šakų genėjimo ir kamienų skersavimo linijas. Netgi lentpjūvė pasikeitė; tenai nebėra medžio pjuvenų! Tačiau 1962-aisiais iškraudavome medieną prie lentpjūvės ir pjaustydavome ją įvairaus dydžio ir formos gabalais, o pjuvenos ir žievė būdavo išmetamos; šiandien Nojus ir Simonas vadina tuos likučius „degalų atliekomis“ arba net „energija“ — iš jų jie gaminasi elektrą!

— Neblogas progresas, ką? — mėgsta sakyti Simonas.

Dabar mes jau suaugusieji, kuriais taip skubėjome tapti; galime plempti alų kiek tinkami, ir niekas nepatikrins metų. Nojus ir Simonas jau turi savo namus — savo nuosavas žmonas ir vaikų, — o jų rūpinimasis dėde Alfredu ir teta Marta, kuri vis dar graži, bet visa žila, kelia pasigėrėjimą; man ji atrodo maždaug taip, kaip atrodė senelė 1962-ųjų vasarą.

Dėdė Alfredas turėjo dvi šuntavimo operacijas, bet jaučiasi gerai. Istmenų kompanija užtikrino jam ir mano tetai Martai gerą ir ilgą gyvenimą. Teta Marta jau tik itin retais atvejais prisimena kadaise ją dominusį klausimą, kas gi buvo mano tėvas; pernai per Kalėdas Sojerio Depe ji pasigavo mane vienai minutėlei ir pradėjo:

— Ar tu vis dar nežinai? Man gali drąsiai sakyti. Aš galvą guldau, kad tu žinai! Per šitiek laiko vis tiek turėjai ką nors išsiaiškinti!

Aš prisidėjau pirštą prie lūpų, lyg būčiau norėjęs pasakyti jai kažką tokio, ko neturėtų girdėti nei dėdė Alfredas, nei Nojus su Simonu. Teta Marta sukluso — akys žiba, veide plečiasi išdykėliška bendrininkės šypsena.

— Danas Nidemas yra geriausias tėvas, kokį tik berniukas gali turėti, — sušnibždėjau jai.

— Aš žinau — Danas yra nuostabus, — nekantriai pasakė teta Marta; tai buvo visai ne tas, ką ji norėjo išgirsti.

O apie ką Nojus, Simonas ir aš kalbamės dabar — po visų šitų metų? Mes kalbamės apie tai, ką Ovenas „žinojo“ ar tarėsi žinąs; ir mes kalbamės apie Esterą. Mes kalbėsimės apie Esterą gulėdami kapuose!

— Viliokė Estera! — sako Simonas.

— Ir kas būtų galėjęs pamanyti, kad taip bus? — klausia Nojus.

Ir per kiekvienas Kalėdas dėdė Alfredas arba teta Marta sako:

— Aš tikiu, kad per kitas Kalėdas Estera bus su mumis — taip ji pati sako.

O Nojus su Simonu priduria:

— Taip jinai visada sako.

Manau, kad Estera yra mano tetos ir dėdės vienintelė bėda. Netgi 1962-ųjų vasarą aš jaučiau, jog taip yra. Jie elgėsi su ja kitaip negu su Nojumi ir Simonu, ir ji privertė juos už tai susimokėti; kokį pyktį jie įžiebė joje! Ji išsivežė tą neišmatuojamą pyktį iš Sojerio Depo ir kur beeidama visada rasdavo kas jį pakurstytų — tiek žmonės, tiek jų darbai.

Nemanau, kad Ovenas buvo piktas, ne visai taip. Tačiau jiedu abu jautė skriaudą; neteisingumo pojūtis niekada jų nepalikdavo. Ovenas jautė, kad Dievas paskyrė jam vaidmenį, kurio jis neturi galios pakeisti; likimo nuojauta — tikėjimas savo misija — atėmė iš jo sugebėjimą džiaugtis. 1962-ųjų vasarą jam buvo vos dvidešimt; bet nuo tos akimirkos, kai jis sužinojo, kad Kenedis „barškina“ Meriliną Monro, jis liovėsi daręs bet ką savo malonumui. Estera buvo paprasčiausiai nublokšta šalin; ir jai buvo į tai nusispjaut. Tai buvo tokia nyki pora!

Tačiau 1962-ųjų vasarą aš laikiau dėdę Alfredą ir tetą Martą tobula pora; ir vis dėlto jie gadino man nuotaiką tuo, kad buvo tokie laimingi. Jų laimė priminė man tą trumpą laikotarpį, kai mano motina ir Danas Nidemas buvo drauge — ir kokie jie tada buvo laimingi.

Tuo tarpu tą vasarą mano pasimatymai su merginomis buvo nesėkmingi. Nojus su Simonu kiek galėdami stengėsi man padėti. Supažindino mane su visomis Lavles ežero merginomis. Tai buvo vasara su džiūstančiais maudymosi kostiumėliais, džiūstančiais ant Nojaus automobilio radijo antenos — ir didžiausias mano patyrimas sekso srityje buvo vėpsojimas į tų skirtingų merginų kelnaičių šakumą, kai jos važiuojant automobiliu plakdavosi švilpiančiame vėjyje. Nojaus automobilis buvo su nudengiamu viršumi, juodai baltas 1957-ųjų ševis, su radiatoriaus grotelėmis. Nojus duodavo man jį nuvažiuoti į lauko kino teatrą, kai man vargais negalais pavykdavo paskirti pasimatymą.

— Kaip filmas? — klausdavo Nojus, kai parvažiuodavau namo, visada gerokai per anksti.

— Jis atrodo taip, lyg nebūtų praleidęs nė vieno kadro, — sakydavo Simonas — ir taip iš tiesų ir būdavo. Aš nepraleisdavau nė vienos minutės bet kokio filmo su bet kokia mergina. Tuo mano gėda nesibaigė: Nojus su Simonu sudarydavo man begalę progų pasilikti su merginomis Istmenų stoginėje valtims. Naktimis stoginė turėjo pigaus motelio reputaciją; bet aš sugebėdavau tik ilgai svaidyti strėles į taikinį arba sėdėti su mergina prieplaukoje, nepratardamas nė žodžio apie šaltas ir tolimas žvaigždes virš galvos, kol (pagaliau) atvažiuodavo Nojus arba Simonas ir išgelbėdavo mus iš nepatogios padėties.