Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Danas pasakė:

— Aš atėjau čia paklausti, ar jūs nežinote Šv. Mykolo bažnyčios kunigo pavardės — tai tas pats vyrukas, kuris dėsto ir mokykloje, ar ne?

— Taip, — atsakė pastorius Merilis. — Tai tėvas Findlis.

— Turbūt aš jo nepažįstu, — pasakė Danas. — Maniau, kad jo pavardė su prefiksu „O“.

— Ne, be prefikso. Jo pavardė Findlis.

Pastorius Merilis dar nežinojo, kodėl Danas teiraujasi apie katalikų bažnyčios kunigą. Ovenas, žinoma, žinojo, ką Danas turi omenyje.

— JŪS NEPRIVALOTE MAN PADĖTI, DANAI. — pasakė Ovenas.

— Aš galiu pamėginti apsaugoti tave nuo kalėjimo, — atsakė Danas. — Aš tikrai noriu, kad tu įstotum į koledžą ir gautum stipendiją. Bet aš galiu nors pamėginti apsaugoti tave nuo kaltinimų vagyste ir vandalizmu, — atsakė Danas.

— Ką tu padarei, Ovenai? — paklausė jo pastorius Merilis.

Ovenas nuleido galvą; akimirką man pasirodė, kad jis žada pravirkti, bet paskui jis tarsi atitoko ir pažvelgė pastoriui Meriliui tiesiai į akis.

— AŠ NORIU, KAD JŪS UŽ MANE PASIMELSTUMĖTE, — pasakė Ovenas Minis.

— P-p-pasimelsti... už tave? — išlemeno pastorius Merilis.

— KOKIĄ NORS TRUMPĄ MALDELĘ — ARGI AŠ PRAŠAU KAŽKO YPATINGO, — pasakė Ovenas. — JUK TAI JŪSU DARBAS, ARNE?

Pastorius truputį pagalvojo ir atsargiai pasiteiravo:

— Per rytinį susirinkimą?

— ŠIANDIEN — VISU AKIVAIZDOJE, — pasakė Ovenas Minis.

— Na gerai, — tarė pastorius Luisas Merilis, bet atrodė persigandęs.

Danas paėmė mane už rankos ir išvilko pro zakristijos duris.

— Paliksime jus vienus pasikalbėti, — pasakė Danas pastoriui Meriliui ir Ovenui.

— Ar jūs daugiau nieko nenorėjote? — paklausė pastorius Merilis.

— Ne, tiktai dėl Findlio, sužinoti pavardę, — atsakė Danas.

— O tu pas mane atėjai tiktai pasimelsti? — paklausė pastorius Merilis Oveno, kuris, regis, labai įdėmiai svarstė klausimą, o gal laukė, kol mudu su Danu išeisime.

Mes išėjome iš zakristijos ir ėjome tamsiu koridoriumi su kabyklomis paltams, išrikiuotomis palei abi sienas; tamsoje keletas kabančių paltų atrodė kaip atsišlieję į sieną bažnyčioje užsibuvę ir užmigę senukai. Koridoriuje ant grindų stovėjo keletas porų kaliošų; tačiau jie buvo ne tiesiai po paltais, o kitur, tarytum parapijiečiai tamsoje būtų buvę atskirti nuo savo kojų. Ant medinės kabyklos arčiausiai durų kabėjo keistai jaunatviška dvieilė jūreiviška striukė, o ant kablio greta — megzta jūreiviška kepuraitė. Mums einant pro tuos rūbus, išgirdau pastoriaus Merilio žodžius:

— Ovenai? Ar čia sapnas? Ar tu vėl sapnavai tą patį sapną?

— TAIP, — atsakė Ovenas ir pradėjo verkti — kūkčiodamas kaip vaikas. Aš nebuvau girdėjęs jo taip verkiančio nuo pat Padėkos dienos atostogų, kai jis prisišlapino į kelnes — tiesiai ant Esteros.

— Ovenai? Ovenai, paklausyk manęs, — kalbėjo pastorius Merilis. — Ovenai? Tai tiktai sapnas — ar girdi mane? Tiktai sapnas.

— NE! — nukirto Ovenas Minis.

Mudu su Danu išėjome į vasario šaltį ir pilkumą; senos pėdos patižusiame sniege buvo sušalusios — suakmenėję dūšelių, keliavusių į Herdo bažnyčią ir atgal, įspaudai. Vis dar buvo ankstyvas rytas; nors Danas ir aš matėme patekant saulę, dabar ją užstojo žemi pilki debesys.

— Koks sapnas? — paklausė manęs Danas Nidemas.

— Nežinau, — atsakiau.

Ovenas dar nebuvo papasakojęs man savo sapno; vis dar ne. Bet papasakos — ir aš pasakysiu tą patį, ką jam pasakė pastorius Merilis: kad tai tiktai sapnas.

Ilgainiui aš supratau, kad mūsų praeities veiksmų pasekmės visada būna įdomios; išmokau matyti dabartį per ateities perspektyvą. Bet tai buvo vėliau; tuo metu mudu su Danu negalvojome nieko daugiau, kaip tik apie tai, ką darys Rendis Vaitas, pamatęs begalvę, berankę Mariją Magdaleną scenoje, savo plieniniu glėbiu taip tvirtai apkabinusią pakylą Didžiosios salės scenoje, kad direktorius bus priverstas imtis mokykloje naujų ir dar negailestingesnių priemonių.

Tiesiai priešais pagrindinį akademijos pastatą direktorius vilkosi kupranugario vilnos paltą; jo žmona Samė šukavo to puikaus palto plaukelius ir atsisveikindama bučiavo vyrą. Direktoriaus laukė bloga diena — FATALIŠKA diena, kaip būtų pasakęs Ovenas, bet, esu tikras, tą rytą direktorius neturėjo ateities įžvalgos. Jis manė užbaigęs reikalą su Ovenu Miniu. Jis nežinojo, kad galiausiai Ovenas Minis jį nugalės; jis nežinojo apie „nepasitikėjimo votumą“, kurį jam iškels dėstytojų kolektyvas, nei apie kontrolės grupės narių apsisprendimą nebepratęsti jo darbo direktoriaus poste įtarties. Jis negalėjo įsivaizduoti, į kokį farsą pavirs šių metų diplomų įteikimo ceremonija be Oveno Minio, — kaip kuklus, gana pilkas, niekam per daug į akis nekrintantis moksleivis, paskirtas sakyti kalbos vietoje Oveno, ras savyje drąsos pasakyti tik tiek: „Aš nesu šios klasės lyderis. Mūsų klasės lyderis yra Ovenas Minis; jis yra mūsų klasės Balsas — ir vienintelis balsas, kurį mes norėtume girdėti“. Tada tas paklusnus išsigandęs berniukas atsisės ir prasidės tikras pragaras: mūsų klasės berniukai protestuos dėl Balso mosuodami paklodėmis ir pačių pasidarytomis vėliavomis su jo pavarde (aišku, didžiosiomis raidėmis) ir skanduos jo vardą taip garsiai, kad niekas nebegirdės, ką ten šūkalioja direktorius, mėginantis sugrąžinti tvarką.

— Ovenas Minis! Ovenas Minis! — rėks 1962-ųjų absolventų klasė.

Tačiau tą vasario rytą, kai direktorius vilkosi kupranugario vilnos paltą, jis negalėjo žinoti, kad Ovenas Minis atneš jam pražūtį. Koks susierzinęs ir bejėgis atrodė Rendis Vaitas per diplomų įteikimo ceremoniją grasindamas neduoti mums diplomų, jeigu nesiliausime triukšmavę. Tada jis turėjo suprasti, kad pralošė... nes Danas Nidemas, ponas Erlis ir geras trečdalis ar net pusė mūsų dėstytojų atsistojo ir ėmė ploti pritardami mums, audringai palaikantiems Oveną; be to, keletas kompetentingų kontrolės grupės narių taip pat buvo už mus, jau nekalbant apie piktus kai kurių tėvų laiškus direktoriui dėl nepagarbaus piniginių konfiskavimo fakto. Kaip gaila, kad Ovenas nematė, kaip atrodė direktorius; bet, žinoma, Oveno tenai nebuvo, nes jis negavo baigimo diplomo.

Nebuvo jo ir tą vasario rytą, per rytinį susirinkimą, prieš pat pavasario atostogas; tačiau tas pakaitalas, kurį jis buvo pastatęs scenoje vietoj savęs, nors ir keista, sugebėjo prikaustyti mūsų dėmesį. Salė buvo pilna — tiek daug dėstytojų apsilankė ta proga. Ir Marija Magdalena jau laukė mūsų: be rankų, bet ieškanti ryšio su mumis, be galvos, bet išraiškinga, su dailiai sulig Adomo obuoliu nupjautu kaklu, kuris atrodė itin dramatiškai ir iškalbingai. Mes sėdėjome Didžiosios salės tyloje ir laukėme direktoriaus.

Koks baisus žmogus buvo Rendis Vaitas! „Geros“ mokyklos turi nerašytą tradiciją: jeigu išmeti paskutinės klasės mokinį likus vos keliems mėnesiams iki baigimo, tai stengiesi sudaryti jam kuo mažiau kliūčių įstoti į koledžą. Taip, tu suteiki koledžui visą informaciją, kurios jie pageidauja, bet vaikui žala jau padaryta, tu jau išmetei jį ir jau nebesistengi, kad jis ir į koledžą neįstotų! Tačiau ši tradicija ne Rendžiui Vaitui. Jis nesibodėjo šlykščiausių dalykų, kad visiems laikams atimtų Ovenui Miniui viltį mokytis universitete!

Ovenas buvo priimtas į Harvardą; jis buvo priimtas į Jeilį — ir abiejuose universitetuose su stipendija. Tačiau prie to, kas buvo pasakyta Oveno byloje, — kad jis išmestas iš akademijos už šauktinių kortelių padirbinėjimą ir pardavinėjimą kitiems mokiniams, — direktorius Harvardo ir Jeilio universitetams (taip pat Naujojo Hampšyro universitetui) prirašė dar daug kitų dalykų. Jis parašė, kad Ovenas Minis yra „toks pavojingai antireligingas“, kad „sukapojo Romos katalikų mokyklos šventosios statulą; sukurstė „giliai antikatalikišką kampaniją“ akademijos miestelyje, protestuodamas prieš penktadieninį žuvies valgiaraštį mokyklos valgykloje, ir kad esama jam kaltinimų antisemitizmu.