Ir taip jie jį nukryžiavo — tai įvyko labai staigiai. Tas faktas, kad jis, kaip pats sakė, jau seniai nebeužsiima šia nelegalia veikla, nebeturėjo reikšmės. Nesvarbu buvo nei tas faktas, kad jis susiprato elgęsis negerai, paveiktas inauguracinės Dž. F. K. kalbos, nei kad jis žinojęs, jog kortelės naudojamos alkoholiui nelegaliai pirkti, ir kad jis pats nepritariąs gėrimui; jiems netgi buvo nesvarbu, kad jis pats visai negeria! Lariui Lišui ir visiems, kurie turėjo padirbtų kortelių, buvo paskirtas bandomasis drausminės nuobaudos laikotarpis iki pavasario semestro pabaigos. Tačiau Oveną Minį Vykdomasis komitetas nukryžiavo — nukirsdino; išspyrė pro duris; išmetė lauk.
Danas mėgino neleisti jo pašalinti, ragino dėstytojus balsuoti; tačiau direktorius pasakė, kad Vykdomojo komiteto sprendimas neatšaukiamas — „nesvarbu, ar bus balsuojama, ar ne“. Ponas Erlis paskambino kiekvienam kontrolės grupės nariui, tačiau iki žiemos semestro pabaigos buvo likusios dvi dienos ir jie negalėjo anuliuoti komiteto sprendimo nesušaukę atitinkamo susirinkimo.
Sprendimas išmesti Oveną Minį iš mokyklos buvo toks nepopuliarus, kad ankstesnysis mokyklos direktorius Arčibaldas Torndaikas pasirodė iš savo užtarnauto poilsio pareikšti nepritarimo; senasis Arčis pasakė vienam mokiniui, rašančiam į „Kapą“, taip pat „Greivsendo žinių“ reporteriui, kad „Ovenas Minis yra vienas geriausių piliečių, kuriuos yra išauginusi akademija“; „aš tikiuosi iš to mažo vaikinuko didelių darbų“, pasakė buvęs direktorius. Senasis Tornis taip pat nesutiko su, pasak jo, „Gestapo metodais“, kuomet buvo surinktos mokinių portmonė, ir kritikavo Rendžio Vaito taktiką, kaip anaiptol neskatinančią „mokytis gerbti asmens nuosavybę“.
— Tas senas pirdyla, — pasakė Danas Nidemas, — jis tikrai nori gero, bet niekas jo nesiklausė net tada, kai jis buvo direktorius, ir dabar niekas nesiklauso. — Dano manymu, tvirtinti, kad akademija „išaugina“ mokinius, yra savinimasis; ir mažiausiai, pasakė Danas, akademija gali puoselėti viltį „išauginusi“ Oveną Minį. Kai dėl „mokymo gerbti asmens nuosavybę“ vertingumo, tai ši idėja jau pasenusi, o žodis „portmonė“ seniai nebevartojamas, nors Arčibaldo Torndaiko mintis, kad Rendžio Vaito metodai gestapiniai, Danui buvo prie širdies.
Visa tai neturėjo jokios įtakos Ovenui Miniui. Pastorius Luisas Merilis pasikvietė mudu su Danu paklausti, ar mes nežinome, kur yra Ovenas — pastorius jo ieškojo. Tačiau kai tik kas nors skambindavo į Minių namus, arba linija būdavo užimta — greičiausiai nukeltas ragelis, — arba atsiliepdavo ponas Minis ir sakydavo, kad, jo manymu, Ovenas Dareme. Tai reiškė, kad jis su Estera; tačiau kai aš paskambinau jai, supratau, kad jo ten nėra.
— Ar tu turi jam kokių nors gerų naujienų? — paklausė ji manęs. — Ar ta sušikta iškrypėlių mokykla leis jam užbaigti mokslą?
— Ne, — atsakiau. — Aš neturiu jokių gerų naujienų.
— Tai tada palik jį ramybėje, — pasakė ji.
Vėliau aš girdėjau, kaip Danas telefonu kalbėjosi su direktoriumi.
— Jūs esate didžiausia mokyklos nelaimė, — pasakė Danas Rendžiui Vaitui. — Jeigu jūs liksite mokykloje po šitos nelaimės, tai aš iš jos išeisiu — ir išeisiu ne vienas. Jūs pasidavėte neatleistinai vaikiškai silpnybei, pasielgėte taip, kaip elgiasi berniukai, įsitraukėte į kovą su mokiniu — varžėtės su vienu iš vaikų. Jūs pats esate vaikas, kad leidote Ovenui Miniui įsivelti su jumis į kovą. Vaikas jūsų nemėgsta, tai jūs nusprendžiate jam atsimokėti tuo pačiu — kaip tik taip maži vaikai ir samprotauja! Jūs dar nepakankamai subrendęs, kad galėtumėte vadovauti mokyklai.
— Ir tas berniukas juk buvo mokyklos stipendininkas! — suriko Danas į ragelį. — Berniukas, kuris turėjo stoti į koledžą taip pat stipendininko teisėmis, antraip negalėtų tęsti mokslo. Jeigu Ovenas Minis nebus geriausiomis sąlygomis priimtas į geriausią iš artimiausiai esančių koledžų, tai jūs taip pat už tai būsite atsakingas!
Tada, aš manau, direktorius metė ragelį; nes įspūdis buvo toks, kad Danas dar toli gražu ne viską pasakė, ką norėjo, bet staiga nutilo ir iš lėto padėjo ragelį. „Sūdąs“, — metė jis.
Tą vakarą vėliau senelė paskambino Danui ir man pranešti, kad jai skambino Ovenas.
— PONIA VILRAIT? — pasigirdo ragelyje Oveno balsas.
— Kur tu esi, Ovenai? — paklausė jo senelė.
— NESVARBU, — atsakė jis. — AŠ TIK NORĖJAU ATSIPRAŠYTI, JOG JUS NUVYLIAU. NEMANYKITE, KAD ESU NEDĖKINGAS UŽ TAI, KAD MAN SUTEIKĖTE TOKIĄ GALIMYBĘ — LANKYTI GERĄ MOKYKLĄ.
— Aš nemanau, kad tai tokia jau gera mokykla, — jau nebemanau, Ovenai, — atsakė jam senelė. — Ir tu visai manęs nenuvylei.
— AŠ PAŽADU, KAD JŪS DAR GALĖSITE MANIMI DIDŽIUOTIS, — pasakė jai Ovenas.
— Aš ir dabar didžiuojuosi tavimi, — pasakė ji jam.
— PADARYSIU TAIP, KAD DIDŽIUOTUMĖTĖS DAR LABIAU! — pažadėjo Ovenas ir — tarsi tik dabar prisiminęs — pridūrė: — PRAŠAU, PASAKYKITE DANUI IR DŽONUI, KAD VAIKŠČIOTU Į RYTINES PAMALDAS.
Toks jau jis buvo — jis vis dar vadino „pamaldomis“ visų seniai priimtą „rytinį susirinkimą“.
— Kad ir ką jis darytų, turime jį sustabdyti, — pasakė man Danas. — Svarbu, kad jis nepablogintų savo padėties— jam reikia ruoštis stoti į koledžą ir išsirūpinti stipendiją. Esu tikras, kad vidurinė Greivsendo mokykla duos jam diplomą. Bet jis turi nieko neiškrėsti.
Aišku, mes niekur negalėjome jo surasti. Ponas Minis tvirtino, kad jis Dareme; Estera tikino nežinanti, kur jis — ji maniusi, kad jis dirba tėvui, nes važinėja dideliu sunkvežimiu, o ne pikapu, ir vežioja kėbule įrangą.
— Kokią įrangą? — paklausiau jos.
— Iš kur aš žinau? — atsakė ji. — Kažkokią labai sunkią.
— Jėzau Marija! — išsigando Danas. — Jis turbūt nori susprogdinti direktoriaus namus!
Mes apvažiavome visą miestą ir akademijos teritoriją, bet nei jo, nei sunkvežimio pėdsakų neaptikome. Kelis kartus įvažiavome ir išvažiavome iš miesto — iki pat Meiden kalvos ir kirtyklų pasižiūrėti, ar sunkvežimis stovi prie namo. Sunkvežimio tenai nebuvo. Mudu važinėjome per visą naktį.
— Galvok! — liepė man Danas. — Ką jis gali padaryti?
— Aš nežinau, — atsakiau. — Mes kaip tik važiavome namo pro degalinę prie Šv. Mykolo mokyklos. Priešaušrio šviesa mirguliavo apšiurusioje mokyklos žaidimų aikštelėje; saulės spinduliai išprausė duobes kelio skaldos dangoje, ir aikštelė atrodė lygi kaip ežero paviršius tykią dieną. Namas, kuriame gyveno vienuolės, stovėjo visiškai tamsus, ir staiga pakilo saulė — rausvai sidabrinė šviesa užliejo aikštelę ir, atsimušusi nuo šviežiai išbaltintos arkos, iš viršaus saugančios Mariją Magdaleną, apžlibino man akis. Bėda tik, kad Marijos Magdalenos nebuvo savo vietoje, šventoji vartininkė nebestovėjo savo vartuose.
— Sustok, — paprašiau Dano. Jis sustojo ir apsuko automobilį. Mes įvažiavome į stovėjimo aikštelę už Šv. Mykolo mokyklos ir Danas atsargiai nuvairavo per duobėtą žaidimų aikštelę iki pat tuščios mūrinės arkos.
Ovenas buvo gražiai padirbėjęs. Tuo metu aš gerai nežinojau, kokiais įrankiais jo naudotasi — gal tais mažais kaltukais ir skėtikliais, kuriuos jis vadino pleišteliais ir spausteliais; tačiau metalo taukšėjimas į medį būtų pažadinęs nuolat būdraujančias vienuoles. Galbūt jis naudojosi vienu iš tų specialių granito pjūklų su deimantais inkrustuotais ašmenimis; tas daiktas tikrai galėtų švariai nupjauti Mariją Magdaleną per kojas — iš tikrųjų jis nupjovė ją visą nuo pat pjedestalo. Galimas daiktas netgi, kad jis panaudojo žiupsnelį dinamito — žinoma, meistriškai išdėliodamas, — esu tikras, jis galėjo taip išmaniai prislopinti sprogimą, kad vienuolės būtų viską pramiegojusios. Vėliau, kai pasidomėjau, kaip jis tai atliko, jis man atsakė panašiai kaip visada:
Читать дальше