Джон Ирвинг - Malda už Oveną Minį [calibre]

Tačiau automobilis buvo šiek tiek apsnigtas ir apledėjęs. Po kojomis telkšojo balutės. Viena dėstytojo žmona, turinti daugiausiai atžalų ir motiniškai platų, bet nekoordinuotą glėbį, — paslydo po folksvagenu, kai jis buvo statomas atgal ant ratų; ir nors nesusižalojo, bet įstrigo palindusi po nepaslankiu automobiliu. Folksvagenu gamintojai pirmieji pradėjo sandarinti savo automobilių dugną, ir vargšė dėstytojo žmona suprato, kad po automobiliu nėra jokio tarpo, pro kurį ji galėtų išsirangyti lauk.

Šita nelaimė — likus mažiau negu dešimčiai minučių iki rytinio susirinkimo — buvo direktoriui dar vienas pažeminimas: sugadintas daktaro Dolderio folksvagenas, iš variklio ir pavarų dėžės varvinantis alyvą ant įkalintos dėstytojo žmonos; beje, nelabai studentų mėgstamos.

— Po šimts pypkių! — pasakė Rendis Vaitas.

Jau pasirodė pirmieji „labo ryto nuobodos“. „Labo ryto nuobodūs“ buvo mokiniai, kurie taip nestygo greičiau pradėti mokslo dieną, kad ateidavo į rytinį susirinkimą daug anksčiau, negu to reikėjo. Nežinau, kaip jie vadinami šiandien; bet esu tikras, kad tokių studentų niekada niekas gražiai nevadina.

Kai kurie iš tų „labo ryto nuobodų“ jau buvo apšaukti direktoriaus, kad eitų sau ir grįžtų normaliu laiku. Tuo tarpu versdami folksvageną ant šono — tiek, kad apvalaina dėstytojo žmona galėtų saugiai išlįsti į dienos šviesą, — nepatyrę nešikai kilstelėjo „vabalą“ per aukštai; jis parvirto ant šono iš vairuotojo pusės (tiesiai ant lango ir šoninio veidrodėlio; šukės drauge su užpakalinio žibinto nuolaužomis, atsiradusiomis folksvagenui negrabiai verčiantis nuo scenos, buvo skubiai sušluotos po mediniais pirmosios eilės suolais, ant kurių buvo užgriuvęs nukentėjęs ponas Tiubiularis).

Kažkas pasiūlė iškviesti daktarą Dolderį; jeigu daktaras neužrakino durelių, tai tą apvalų automobiliuką galima būtų nustumti, o gal net nuvežti iki plačių marmurinių laiptų viršaus. Gal būtų net lengviau nuboginti jį laiptais žemyn, jeigu kas nors sėdėtų viduje prie vairo?

— Tegu niekas nekviečia Dolderio! — sukomandavo direktorius. Kažkas atkreipė dėmesį į tai, kad langas jau vis tiek išdaužtas, todėl kviesti nėra reikalo. Dar kažkas pasakė, kad folksvageno nei pastumsi, nei su juo pavažiuosi, kol jis guli ant šono, todėl pirmiausia reikia jį atversti. Tačiau, anot Dano, fizinio parengimo neturintys dėstytojai neįvertino savo jėgų; mėgindami patupdyti automobilį ant ratų, jie iškėlė jį per aukštai ir numetė dabar jau ant kito šono iš keleivio sėdynės pusės, priplodami medinį pirmosios eilės suolą (langas ir kitas šoninis veidrodėlis taip pat nuėjo šipuliais).

— Gal reikėtų atidėti rytinį susirinkimą, — atsargiai pasiūlė Danas Nidemas. Tačiau direktorius — visus priblokšdamas — pats vienas pastatė folksvageną ant ratų! Įsivaizduoju, kaip tvinksėjo jo adrenalino liaukos! Staiga Rendis Vaitas susigriebė už nugaros ir keikdamasis parpuolė ant kelių.

— Nelieskite manęs! — suriko jis. — Nieko man neatsitiko! — tvirtino jis raukydamasis ir vargais negalais stodamasis ant kojų.

Staiga jis spyrė į Dolderio automobilio buferį. Paskui įkišo ranką pro išdaužtą langą iš vairuotojo pusės ir atrakino dureles. Jis atsisėdo prie vairo, tolydžio raivydamasis nuo nemalonių pojūčių nugaros apačioje, ir liepė dėstytojams stumti.

— Kur? — paklausė Danas Nidemas direktoriaus.

— Žemyn tais prakeiktais velnio laiptais, po šimts! — suriko direktorius Vaitas. Taigi jie pradėjo stumti; susišnekėti su juo nebuvo vilties, vėliau pasakojo Danas.

Kai Rendis Vaitas kratydamasis pradėjo leistis žemyn dideliais ir plačiais marmuriniais laiptais, nuskambėjo skambutis, skelbiantis rytinio susirinkimo pradžią; keletas mokinių — normalių mokinių drauge su „labo ryto nuobodomis“ vaikštinėjo pagrindinių akademijos rūmų fojė, laiptų apačioje.

Kas galėtų smulkiai iš eilės nupasakoti, kaip viskas vyko — kitaip tariant, kas galėtų pasakyti, kas gi ten iš tiesų įvyko? Direktoriui tai kainavo nemaža dvasios jėgų; nesunku patikėti, kad nugarą jam skaudėjo; juk vienas pats pakėlė automobilį, o ar spazmai surakino jį, kai jis vairavo folksvageną laiptais žemyn, ar po tos įspūdingos avarijos... tai, ko gero, hipotetinis klausimas, ar ne?

Naujajame Hampšyre vartojamas posakis kam nors itin trapiam ir rizikingam nusakyti: „Kaip liepsnelės kiaušinis, nešamas lietvamzdžio srauto“.

Štai taip leidosi direktorius marmuriniais laiptais iš Didžiosios salės į pagrindinių akademijos rūmų fojė — tik tiek, kad jis nepasiekė savo tikslo. Folksvagenas paslydo ir apvirto aukštielninkas ant stogo pačiame laiptų viduryje. Durelės neatsidarė ir direktoriaus nebuvo kaip ištraukti iš sulankstyto automobilio; nugaros apačia jam buvo taip surakinta dieglių, kad jis nepajėgė išsitiesti ir išlįsti pro ertmę, kuri susidarė priekinio stiklo vietoje. Sėdėdamas žemyn galva prie vairo, Rendis Vaitas visa gerkle šaukė, kad tai „mokinių ir dėstytojų sąmokslas“, kurie — aiškiai matyti — yra nusiteikę prieš jį. Jis prišnekėjo daugybę nespausdintinų dalykų apie daktaro Dolderio „sušiktą manierą prisilakti“, apie visas aliai vienos vokietpalaikių gamybos mašinas, apie slampinėjančius po akademiją „lepšius“ ir „skudurus“, vaidinančius, kad labai dirba, o jau jų žmonos!.. Ir nuolat staugė ir kriokė, kad nugara jį „pribaigs“, kol kažkas atgabeno į įvykio vietą jo žmoną Samę ir ši, atsiklaupusi ant apdaužytų marmuro laiptų, paguodė savo aukštyn kojom apvirtusį vyrą viskuo, kuo tik galėjo; vėliau iškviesti specialistai ištraukti direktoriaus iš sudužusio folksvageno — jau gerokai po rytinio susirinkimo — vargais negalais išlupo jį lauk išpjovę pjovikliu nelaimingojo daktaro Dolderio folksvageno vairuotojo dureles.

Dar ilgai Rendis Vaitas šūkčiojo ir murmėjo žmonai: „Aš čia įžvelgiu Oveno Minio braižą!“

Įdomus buvo rytinis susirinkimas tą rytą. Į salę rinkomės dvigubai ilgiau, nes turėjome tik dalį laiptų lipti į Didžiąją salę, — o paskui paaiškėjo, kad pirmoji suolų eilė sulaužyta; berniukai, kurie ten sėdėdavo, turėjo ieškotis vietos ant grindų arba scenoje. Ant žemės mėtėsi stiklo šukės, dažų dangos atplaišos, telkšojo klanai alyvos, ir — išskyrus pradžios ir pabaigos giesmę, kurios užslopino įkalinto direktoriaus riksmus, — mes norom nenorom turėjome klausytis dramos, vykstančios ant laiptų. Bijau, kad tai atitraukė mūsų dėmesį nuo pastoriaus Merilio maldos ir kasmetinės drąsinančios pono Erlio kalbos baigiamųjų klasių mokiniams. Pasistenkite, kad būsimo stojimo (ar neįstojimo) rūpesčiai neužgožtų pavasario atostogų džiaugsmo, patarė mums ponas Erlis.

— Patraukit toliau nuo veido tą prakeiktą pjoviklį, velniai jus griebtų! — išgirdome direktoriaus riksmą.

O susirinkimo pabaigoje Samė, direktoriaus žmona, ėmė šaukti ant mokinių, kurie lipdami laiptais žemyn bandė perkopti kelią užstojusį suknežintą folksvageną, kuriame tupėjo direktorius.

— Ar nemokate padoriai elgtis? — rėkė ponia Vait.

Tik pasibaigus rytiniam susirinkimui galėjau pasikalbėti su Ovenu Miniu.

— Tikiuosi, kad nesi prie viso šito prisidėjęs? — paklausiau jo.

— TIKĖJIMAS IR MALDA, — pasakė jis. — TIKĖJIMAS IR MALDA PADEDA, IŠ TIKRUJIĮ PADEDA.

Torontas, 1987 metų liepos 23-ioji — Katerina pakvietė mane į savo salą; gana tų laikraštpalaikių; aš vykstu į Džordžo įlanką! Oras vėl tvankus.

Tuo tarpu pirmajame „The Globe and Mailu puslapyje (diena žada būti nuobodi) pasakojama apie Aukščiausiąjį Švedijos teismą, kuriantį „teisės istoriją“; Aukščiausiasis teismas nagrinėja ieškinį dėl į areštinę uždaryto dabar jau nebegyvo katino. Kas per pasaulis! SIUŽETAS TELEVIZIJAI!